- Remigijau, daugeliui greičiausiai esate žinomas dėl savo politinės ir aplinkosauginės veiklos, tačiau papasakokite plačiau apie save.

- Klausimas nėra toks paprastas, mano veikla yra daugialypė. Duoną valgau iš to, kad esu versle jau 32-us metus, ilgą laiką dirbau atsinaujinančios energetikos srityje nes gana anksti atėjo supratimas, kad iškastinis kuras nėra Lietuvos ar viso pasaulio ateitis. Prieš 10 metų buvau vienas iš Žaliosios politikos instituto steigėjų. Mūsų tikslas yra spręsti pagrindines problemas, kurias mes matome – iškastinio kuro keitimas atsinaujinančia energetika, energetikos efektyvumo klausimai, miestų plėtra, renovacija, atliekų rūšiavimas, žiedinės ekonomikos klausimai.

Laikas patvirtina šios krypties teisingumą, jeigu prieš 10 metų mes tik keletas entuziastų kalbėjom apie tai, kad reikia taupyti išteklius, vystyti žiedinę ekonomiką, išmokti rūšiuoti atliekas ir jas panaudoti antrą kartą, energiją gaminti iš atsinaujinančių išteklių, tai šiandien yra Europos žaliasis kursas.

- Kokios problemos paskatino įsteigti Neliečiamojo miško paramos fondą?

- Problema daugiakampė, aš manyčiau, kad tam tikrų faktų žinojimas visada sukelia motyvaciją keisti ar kažką padaryti. Tarkime, per pastaruosius 30 metų pasaulis prarado 177 milijonus hektarų miškų, o tai yra 27-ios Lietuvos. Kitas faktas, kurį pastaruoju metu Birutės Galdikas fondas ir jos kolegos viešina, kad vien Borneo saloje per paskutinius 18-a metų neliko praktiškai Lietuvos dydžio miškų dėl palmių alyvmedžių giraičių sodinimo. Lietuvoje, prisiminkime, 2018-ais metais vyriausybė padidino valstybinių miškų kirtimo normą ir beveik 12 tūkst. hektarų kasmet yra iškertama, 70 proc. procentų miško yra kertama plynai.

Suprantu, kad tai paprasčiausias ir ekonomiškiausias būdas, bet ar visur jis tinkamas ir ką mes darome, kad apsaugotume bent dalį miškų? Man pasirodė, kad ta veiksmų visuma yra gerokai nepakankama ir štai tada kilo idėja. Ji nėra unikali, yra pasaulyje tokių idėjų kitose valstybėse, tačiau man kilo idėja įkurti Neliečiamojo miško paramos fondą, kur akcentuojamas žodis neliečiamas. Mes ir savo statutuose fondo įrašėm, ir aš kaip steigėjas garantuoju, kad šitas miškas nebus niekada kertamas medienos gavybos tikslais.

- Dažnai žmonės išgirsta apie panašius fondus ir galvoja, kad steigėjai sau mišką pasisavina ir apsimeta tvariais.

Taip, šitas dalykas jokiu būdu nevyks. Fondas tik pradeda veiklą, mes jau 2-ejus miškasodžius turėjom, pasodinom virš 22 tūkstančių medelių įvairiausių. Reikia pasakyti, kad mes mišką stengiamės sodinti, kad jis būtų kuo panašesnis į natūralų. Kuo daugiau įvairiausių rūšių medžių, kad atitiktų ir reljefą, ir dirvą, ir gamtines sąlygas. Turiu labai gerus patarėjus, fondo ambasadorius, tame tarpe ir Salomas Paltanavičius, ir Marius Čepulis, ir Jurgis Didžiulis, miškininkai profesionalūs padeda. Aš esu tikrai pats atviras bet kam prisijungti, mes esam pasakę, kad kviečiame ir kitus geros valios žmones prisijungti, tapti ir fondo steigėjas ar rėmėjais. Džiugu, kad yra žmonių, kurie aukoja, kad ir nedideles sumas, tai labai žavu, matosi, kad ne man vienam rūpi. Buriasi grupė žmonių, kurie supranta šio reikalo esmę ir prasmę.

- Dažnai pasigirsta kritika medžių sodinimo akcijoms, kad pasodinti yra viena, bet kiek tų medžių iš tiesų prigis? Girdint jus, panašu, kad fondas turi aibę kompetetingų specialistų, kurie padeda?

- Labai teisingą pusę palietėte. Miško ugdymas su medžio pasodinimu tik prasideda. Iš tikrųjų prasideda viskas dar anksčiau, kai tu bandai įsigyti žemę. Mūsų tikslas yra miškingumo didinimas, todėl mes stengiamės įsigyti miškui tinkamą, tačiau nederlingą žemės ūkio paskirties žemę.

Lietuvos įstatymai draudžia super derlingoje žemėje sodinti mišką. Įsigijus žemę turi ją paruošti, yra technologija, vadinami miško plūgai, kuriais turi tas vagas išarti, tada pats sodinimas, priežiūra. Turi keletą metų kol auga tie medeliai pjauti žoles aplinkui, kad būtų geresni prigijamumas. Saugoti reikia prieš žiemą, nes viena briedžių šeima per vieną naktį 1-2 hektarus tavo jaunuolyno gali labai sėkmingai padaryti, kad to miško gražaus nebus, viršūnėles nuskabys, kurios jiems skanios labai.

Todėl reikia tepti specialiais repelentais, saugoti. Tačiau esminis dalykas, kad šitas miškas nebus kertamas dėl medienos gavybos. 12-15-ais gyvavimo metais, išaugus medeliams, tam tikrą retinimą reikia padaryti, perspektyviausius palikti augti, bet ir viskas, toliau natūralūs procesai. Aš labai tikiu, kad vėlesniems fondo valdytojams, administratoriams niekada nekils ranka padaryti tokį nusikaltimą kaip tu miškų iškirtimas. Tikslas, kad formuotųsi toliau natūraliais procesais dešimtis ir šimtus metų, galbūt kažkada ir visiškai natūralus miškas taptų, vadinamosios sengirės, kurių, deja, mes Lietuvoje turime tik užuomazgas.

- Koks, jūsų nuomone, yra lietuvio požiūris į mišką, ar mes juos vertiname?

Su ta lietuvio meile yra kontraversiški dalykai, apklausos rodo, kad 90 proc. lietuvių pasisako už mažesnius kirtimus, ypač yra prieš plynus kirtimus. Iš kitos pusės, kai mes darome paupio ir gamtinių aplinkų švarinimo akcijas, tai mes matome, kad miške atsiranda didžiulės krūvos atliekų.

Padangas, sofas, šaldytuvus traukiam iš upelių, bet aš tikiu, kad tai yra išsilavinimo ir įpročių pasekmė. Tikiuosi, kad situacija palengva gerės. Neliečiamojo miško paramos fondo ambicija – trys milijonai medžių, tikiuosi, kad man dar gyvam esant galėsime pasiekt šitą skaičių. Kiekvienam lietuviui po medį, taip suapvalinus. Aš noriu pabrėžti, kad jokiu būdu neužgrobiu šitos temos ir kaip tik norėjau parodyti pavyzdį. Tokių Neliečiamojo miško paramos fondų gali būti begalė. Kiekvienas, kuris turi galimybę, šiek tiek finansinių pajėgumų, kuris geba sutelkti žmones, jis tai turėtų daryti. Tada galbūt mes tikrai galėtume pasiekti miškingumą, apie kurį šnekam, ir ateityje Lietuvos miškai galėtų užimti bent 40 proc. Lietuvos teritorijos.

Daugiau tvarumo istorijų stebėkite kiekvieną sekmadienį 11.30 val. Delfi TV laidoje „Išpakuota“.