Čia pasikalbėjome su jėgainės generaliniu direktoriumi Mantu Buroku, kuris plačiau papasakojo, kokios atliekos čia atkeliauja, kas su jomis daroma bei kokie yra atliekų deginimo aplinkosauginiai pliusai ir minusai.
- Pristatykite, prašau, kas yra Vilniaus kogeneracinė jėgainė?
- Tai viena moderniausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje jėgainių, kurioje mes gaminame šilumos ir elektros energiją. Šioje pabaigtoje ir pilnai veikiančioje jėgainės dalyje mes energiją gaminame iš komunalinių atliekų, kurios po rūšiavimo netinkamos perdirbti, panaudoti. Atliekos atvyksta į mūsų jėgainę ir čia gimsta du produktai - elektra ir šiluma.
- Galbūt galite plačiau papasakoti apie jėgainės veikimo principą?
- Jeigu pasižiūrėjus į tradicinę jėgainę, ne kogeneracinę, tai būtų tiesiog šilumos energijos gamyba ir būtų, sakyčiau, nemažas procentas nuostolio. Čia yra gaminami du produktai, todėl visą energiją mes panaudojame labai efektyviai ir turime tik iki 10 proc. nuostolio. Mūsų kuras yra atliekos. Jos yra surenkamos iš namų ūkių. Be abejo, jos yra išrūšiuojamos, galiausiai jos patenka į Vilniaus mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius (MBA). Tos atliekos, kurias galime panaudoti kaip žaliavą, jos yra atskiriamos, surenkamos, vežamos perdirbti, visos kitos atkeliauja būtent į kogeneracinę jėgainę. Kadangi mūsų jėgainė yra labai šalia MBA, tai atliekos gali atvykti tiek ratiniu transportu, tiek transporteriu.
- Kokios atliekos čia patenka? Bioskaidžios? Popierius? Kas yra tinkama deginimui?
- Čia patenka tos atliekos, kurios yra netinkamos perdirbti. Mes gauname tai, kas yra iš srauto išrinkta. Be abejo, tame sraute yra visko, kadangi srautas yra pakankamai didelis, yra tam tikras kiekis plastikų, medienos. Gali pasitaikyti metalai, stiklas ir panašiai, bet tai pas mus atvyksta labai mažais kiekiais, ko jau nepamatome sraute.
- Yra pakuotės, kurias gyventojai laiko perdirbamomis, tačiau jų niekaip negalime perdirbti, pavyzdžiui pieno pakeliai, sauskelnės. Galbūt galite pasidalinti kokios atliekos Lietuvoje tikrai nėra perdirbamos ir atkeliauja čia būti sudeginamos?
- Iš esmės perdirbimas nėra absoliutus, žmonėms pieno pakelis atrodo popierinis, bet ten iš tikrųjų yra daug plastikų, tai yra sudėtinga perdirbti. Šiai dienai nėra technologijos perdirbti labai mišraus plastiko arba daug įvairios rūšies medžiagų. Nėra technologijos kaip efektyviai jas atskirti. Perdirbimas turi aplinkosaugine prasme būti tvarus ir ekonomiškai pagrindžiamas, kol kas tokių technologijų nėra. Dėl to vieninteliai keliai - arba tas medžiagas kažkur laidot sąvartynuose, kas nėra šiai dienai tai, ko žiedinės ekonomikos prasme mes siekiam, arba kitas kelias - būtent čia išgauti energiją.
- Kiek atliekų per metus atkeliauja į jėgainę?
- Per metus mūsų pajėgumas yra 160 tūkst. tonų atliekų. Mes dirbam prisitaikydami prie miesto šilumos poreikių, vadinasi, vasarą mes dirbame mažesniu režimu, mažiau energijos gaminam, žiemą natūraliai dirbam didesniu režimu. Šiandien, kai jau prasidėjęs šildymo sezonas, per parą mes sudeginam kažkur 550-580 tonų atliekų, bet tai nėra kiekvienos dienos režimas, nes mes turim taršos integruotos prevencijos leidimą, tai yra 160 tūkst. tonų atliekų sutvarkyt per metus.
- Kai su „Išpakuota“ lankėmės sąvartyne, direktorius paminėjo, kad atsiradus kogeneracinėms jėgainėms, didelė našta buvo nuimta nuo sąvartynų, tai tos atliekos, kurios anksčiau keliaudavo į sąvartynus, dabar keliauja čia?
Lietuvoje yra trys tokio tipo jėgainės, pagal leidimus yra sudeginama apie 540 tūkst. tonų atliekų per metus. Tai tiek mes galim palengvinti naštą sąvartynams ir tiek tų atliekų prasmingai panaudojame energijai gaminti, o ne užkasame sąvartynuose.
- Paminėjote, kad yra trys jėgainės, kur jos yra ir kuo jos skiriasi viena nuo kitos?
- Kalbant apie tą, kurioje esame dabar, tai Vilniaus kogeneracinė jėgainė yra pakankamai neseniai atidaryta. Mes visą komercinę veiklą pradėjome praktiškai šiais metais, mes deginam tik tai komunalinių atliekų srautą likusį po rūšiavimo. 2020-ais startavo jėgainė Kaune, ji geba deginti ir pramonines nepavojingas atliekas, jos pajėgumas yra kažkur apie 200 tūkst. tonų per metus, o pati pirmoji yra Klaipėdoj, tai 2013-ais metais pastatyta jėgainė, kuri gali sutvarkyti iki 180 tūkst. tonų atliekų per metus.
- Pasigirsta kritikos jėgainėms dėl sukuriamos oro taršos, ką ateityje turėtume tobulinti, kad jėgainės būtų kiek įmanoma tvaresnės?
- Iš esmės jėgainė kurioje esame yra nauja jėgainė ir joje yra instaliuoti paskutiniai technologiniai šūksniai. Dėl dūmų valymo, tai mes iš tikrųjų turime labai atsakingą požiūrį į aplinkosaugą, mes esame stebimi ir patys stebim emisijas. Tą patį monitoringą mato kontroliuojančios institucijos. Mes iš tikrųjų į orą išleidžiam pakankamai švariai išvalytą orą. Šiandienai esam ženkliai žemiau nustatytų rodiklių ir sėkmingai dirbame su labai minimalia įtaka aplinkai.
- Pabaigai pakalbėkime apie užsienio pavyzdžius, užsienio šalyse atliekų deginimas yra labai populiari praktika, ypatingai Švedijoje. Kaip atliekų deginimas yra integruojamas užsienio šalyse?
- Visur Europoje, manau, vieningai sutariama, kad atliekų deginimas yra paskutinis etapas dorojantis su pasekmėmis. Pirmiausia turėtų būti tvarus vartojimas, mes turėtume vartoti tvariai ir tiek, kiek reikia. kitas dalykas labai svarbus yra pirminis rūšiavimas, šioje vietoje efektyviausia yra tas atliekas atskirti arba jas išrūšiuoti namų ūkiuose, kiek efektyviai šis darbas bus atliktas, tiek atliekų, kurios jau tikrai rūšiavimui netinkamos, atvyks pas mus ir bus sudegintos. Deginimas ar laidojimas sąvartynuose jau yra pasekmė to, ką mes sukuriam.
Daugiau tvarumo istorijų stebėkite kiekvieną sekmadienį 11.30 val. Delfi TV laidoje „Išpakuota“.
