Kopos degraduoja

Kuršių nerijos pustomų kopų dinamikos tyrimai vykdomi nuo XIX amžiaus, XX amžiuje prie tyrimų prisijungė ir Vilniaus universiteto mokslininkai. Tyrimai buvo atnaujinti, kai Kuršių nerija buvo įrašyta į pasaulio paveldo sąrašą.

„Tyrimai atsinaujino 2013 metais. Vilniaus universiteto (VU) mokslininkai bendradarbiaudami su Kuršių nerijos nacionaliniu parku pradėjo Parnidžio, Naglio ir Sklandytojų kopų sistemingus kartografavimo darbus. Atliekami tiesioginiai matavimai, nuotoliniai tyrimai. Šiuo metu yra plačiai paplitusios bepilotės skraidyklės. Šių tyrimų metu vertiname kopų dinamiką, kokie procesai vyksta kopose, analizuojame meteorologinius rodiklius – mums labai aktuali vėjo kryptis ir greitis, bei vertiname antropogeninį poveikį kopų reljefo kaitai“, – sako VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė Neringa Mačiulevičiūte-Turlienė.

Palyginę gautus rezultatus su ankstesnių metų matavimais mokslininkai gali išskirti labiausiai pažeidžiamas kopų vietas.

„Tyrimai rodo, kad kopos degraduoja, tai yra, kopų dinamika eina į neigiamą pusę. Vienur tas degradacijos laipsnis yra mažesnis, kitur – didesnis ir jeigu lyginsime šių dienų duomenis su duomenimis, fiksuotais prieš 100 metų, išryškėja akivaizdūs skirtumai. Sudėjus sluoksnius vieną ant kito matome, kad ta pati vieta yra netekusi maždaug 20–30 metrų savo aukščio. Atlikta senųjų žemėlapių ir duomenų analizė leidžia stebėti, kiek kopa pajuda viena ar kita kryptimi. Pavyzdžiui, Sklandytojų kopa ties valstybės siena per daugiau nei 80 metų į Kuršių marias pasislinko net apie 300 metrų. Ties Parnidžio kopa – 250 metrų, o ties Parnidžio ragu – priešingai, krantas yra plaunamas ir jis yra sumažėjęs apie 80 metrų“, – laidoje „Delfi tema“ teigia mokslininkė.

Anot jos, Naglių kopa per dešimtmetį yra praradusi 5–6 metrus aukščio.

„Smėlis yra perpustomas iš vienos vietos į kitą. Gerai, jeigu jis susiklostė kitoje vietoje ir kaupėsi, bet tendencijos rodo, kad dalis smėlio nunešama į Kuršių marias ir dėl to pasislenka krantas“, – kalba ji.

Sklandytojų kopa, anot mokslininkės, yra geriausioje situacijoje, nes dalis pustomo smėlio dėl palyginti didelių smėlio atsargų tiek esančių priešvėjinėje kopų pusėje, tiek pačioje kopų keteroje dar yra pakankamai dinamiška. Kadangi Sklandytojų kopa nėra lankoma turistų, šių smėlio atsargų dar turėtų užtekti keliems dešimtmečiams. Taip pat ši kopa, mokslininkės nuomone, pasižymi santykinai geru geomorfiniu stabilumu, nors lyginant pastarųjų 50-ies metų rezultatus, ši kopa jau pažemėjo 25 metrais.

Keičia ir žmogus, ir klimatas

Prasčiausia situacija šiuo metu yra su Parnidžio kopa. N. Mačiulevičiūte-Turliene sako, kad ši kopa neturi jokių vietinių smėlio šaltinių, yra izoliuota ir pasižymi didele degradavimo rizika, todėl šiuo metu sparčiai žemėja.

Anot jos, dideliu iššūkiu kopoms tampa klimato kaita, kuri sukelia specifines orų sąlygas: dažnėjančius štorminius vakarinių krypčių vėjus, taip pat šiltesnes žiemas, dėl kurių kopų paviršiuje nebesusidaro įšalas ir jos nėra stabilizuojamos.

Prie kopų nykimo prisideda ir žmogus. Praeidamas jis sujudina smėlį, kurį pakėlęs vėjas nuneša tolyn.

Kuršių nerijos nacionalinio parko ekologas Žilvinas Grigaitis sako, kad Kuršių nerijoje pastaruoju metu ypač padaugėjo lankytojų. „Kadangi ribojimų lankytis Parnidžio kopoje nėra, o tai yra viena populiariausių Kuršių nerijos vietų, ta įtaka tikrai juntama“, – sako jis.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser teigia, kad sulaikyti smėlį padeda kopų paviršiaus užžėlimas augalija, dėl ko jos tampa stabilesnės, o smėlį sunkiau nupūsti į marias. Šiuo atveju baltosios kopos virsta pilkosiomis. Vis dėlto, anot jos, visi nori matyti unikalų dykumą primenantį vaizdą su baltu smėliu, todėl tenka ieškoti balanso. Ji pabrėžė, kad didžiausią žalą kopoms padaro vėjas.

„Tai, ką mes pamatome, atėję į Naglių gamtinį rezervatą pavasarį, po žiemos, rudens audrų – pokyčiai yra milžiniški. Svarbiausia, kad žmonės neliptų ten, kur yra status šlaitas. Tada smėlis judinamas giliausiai ir jis yra labiausiai paslankus. Ir menkiausias vėjas jį pradeda nešti. Taigi, visur kopose esame pristatę atitvarų, ženklų, nelipti stačiais šlaitais, ypač link marių. Pėdų matome – galėčiau ant pirštų suskaičiuoti. Stengiamės labai aiškiai parodyti rodyklėmis, kur galima lipti, kur – ne. Na, o Nagliuose darome smėlio barjerų iš žabų užtvarus, bandome sulaikyti vakarinius srautus ir, manau, jau viršūnę porą metrų užauginom“, – pasakoja ji.

A. Feser teigimu, Naglių take pastatyta regykla lankytojams leidžia pamatyti kopas iš viršaus ir sulaiko žmones nuo lipimo ant gretimų kopų bei jų ardymo.

„Kraštovaizdis yra tikrai nestabilus, kaita didžiulė, bet kartu ji sukelia akims gražių vaizdų, nes kiekvieną kartą gali pamatyti ką kitą“, – kalba ji.

Anot jos, esant itin prastai situacijai su kopomis, mokslininkai siūlo imti smėlį iš marių dugno ir jį sluoksniuoti kopų papėdėje, kad vėl prasidėtų nauji pustymai.