„Išskirtiniai yra ir Vištyčio regioninio parko miškai, nes čia didelius plotus užima ąžuolynai. Aišku, jie yra ne gryni, o maišyti su liepa, su skroblais ir su kitomis medžių rūšimis. Įspūdingiausi – Drausgirio gamtinis rezervatas ir Tadarinės botaninis-zoologinis draustinis, nes ten rasime liepinį skroblyną, kuriame auga ir ąžuolai“, – sakė Vištyčio regioninio parko vyr. specialistas ekologas Vaidas Leonavičius.
Vištyčio regioniniame parke auga 36 rūšių augalai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Daugiausia į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių rasta Drausgirio gamtiniame rezervate (17), o Tadarinės ir Vištytgirio botaniniuose – zoologiniuose draustiniuose rasta po 12 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių.
„Vertingiausiomis augalų rūšimis laikyčiau europinį miežvienį, miškinį eraičiną, vištyčio botaniniame-zoologiniame draustinyje dar auga ir gebenė lipikė. Visos šios trys augalų rūšys yra kertinės, rečiausios mūsų regioninio parko teritorijoje. Jos Lietuvoje sutinkamos tik iki 10 augavičių“, – pasakojo pašnekovas.
Vyštyčio regioniniame parke rasite ir vieną seniausių šalies ežerų – Vištyčio ežerą. Po jo gelmėmis dėl ežero biotopų įvairovės nardo net 23 rūšių žuvys, priklausančios 9 šeimoms. Tarp jų ir reliktinės žuvys, likusios čia dar nuo ledynmečio laikų. Vištyčio plotas viršija 1800 hektarų, o gylis siekia iki 54 metrų.
„Būtent todėl, kad šis ežeras yra labai gilus, jo vanduo didžiausiose gelmėse neįšyla netgi karščiausiomis vasaromis. Esant tokioms sąlygoms čia dar nuo ledynmečio gyvena tokios retos reliktinės žuvys kaip ežeriniai sykai ir selevos. Tai žuvys priklausančios lašišinėms žuvims ir vasara gyvenančios 20, 30 ar net 40 metrų gelmėse. Rudenį atšalus vandeniui, kai ežeras jau pradeda ruoštis užšąlti, tada jos jau atplaukia arčiau krantų. O šiaip jos visą laiką būna atsitraukusios giliau“, – pasakojo V. Leonavičius.
Seliavas galite rasti ir apie 50-yje kitų Lietuvos ežerų, o štai ežeriniai sykai iš viso gyvena vos 3-uose Lietuvos ežeruose. Norint juos sužvejoti, jums neužteks žvejo megėjo bilieto – reikia įsigyti ir meškeriotojo kortelę.
Kaip pasakoja pašnekovas, ežeras Vištytis išsiskiria ne tik savo gyliu, švarumu, bet ir dydžiu. Jei jis visas priklausytų Lietuvai, būtų ketvirtas pagal dydį šalyje. Šis ežeras – senesnis už Baltijos jūrą, mat Lietuvos pietuose ledynas ištirpo pirmiau. Ežerui yra apie 12 000 metų.
Ežero krantus apsupa ledyno sustumtos kalvos. Vienas pagrindinių Vištyčio regioninio parko įsteigimo tikslų ir buvo išsaugoti Suvalkų aukštumą su joje esančiomis gamtinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis.
„Vištyčio regioniniame parke yra 4 kalvos, kurios yra vienos iš aukščiausių Lietuvoje. Tai – Pavištyčio, Stankūnų, Dunojaus ir Janaukos kalvos. Pati aukščiausia iš jų yra pačiame pasienyje su Lenkija, tai – Stankūnų kalnas. Jis iškyla 285,5 m virš jūros lygio, o tik pusę metro už jį žemesnis yra Dunojaus kalnas“, – pardijo parko ekologas.
Ir nors pačių kalvų nuo šio Pavištyčio piliakalnio, kur užlipę kalbinome parko ekologą, deja, neišvysime – visos jos apaugusios mišku, tačiau nuo šio, vieno iš keturių parke esančių piliakalnių, atsiveria nuostabus kalvotos Suvalkijos kraštovaizdis.
Tolumoje mėlynuoja didžiulis Vištyčio ežeras, o už jo didinga Romintos giria, pasilenkus, tarsi po kojomis tarp medžių įkritęs Grabausko ežeriukas, o kiek toliau neseniai išaiškintas ir antrasis Pavištyčio piliakalnis.
„Pavištyčio piliakalnis yra ne tik kultūrinė vertybė – pietinis jo šlaitas yra laikomas ir gamtinė vertybė, mat čia yra stepinė pieva. Tai nederlingas smelėtas dirvožemis. Pietinė ir vakarinė saulė nuolat šildo šlaitą, todėl ten būna sausa ir taip susiformuoja nederlinga augavietė, kuri ilgainiui virsta stepinė pieva“, – pasakojo V. Leonavičius.
