„Pajūrinė zunda yra Kuršių nerijos nacionalinio parko simbolis, esantis ir parko herbe. Tai išties reta rūšis, yra įrašyta į saugomų rūšių sąrašą, priskirta pirma apsaugos kategorija. Tai reiškia, kad šiai rūšiai išsaugoti turi būti taikomos tam tikros priemonės“, – sakė Raimonda Ilginė, Kuršių Nerijos nacionalinio parko (KNNP) Biologinės įvairovės skyriaus botanikė.

Į Lietuvoje saugomų augalų sąrašą pajūrinė zunda įtraukta 1962 m., o į Lietuvos raudonąją knygą 1976 m. Kadaise šis augalas buvo paplitęs visame mūsų pajūryje. KNNP direkcijos darbuotojai nuo 1968 m. periodiškai vykdo pajūrinės zundos inventorizaciją. Jos metu yra įvertinamos augaviečių sąlygos nuo Smiltynės iki Nidos (pasienio ruožo) ir augalų gausumas bei pasiskirstymas teritorijoje.

„Apskaitos kasmet nėra vykdomos, nes tai išties yra didelių apimčių darbas, mat reikia praeiti visą tą 50 km atstumą ir suskaičiuoti kiekvieną Kuršių nerijoje augantį augaliuką, jį fiksuoti, rinkti kitą informaciją, susijusią su jo buveine, o tai yra imlu ir laikui, ir pajėgoms“, – sakė R. Ilginė.

Vertinant bendrą skaitlingumo kitimą ilgalaikiame periode, jau nuo minėtų 1968 m., kaip sako biologė, kasmet stebima pastovi mažėjimo tendencija.

Pajūrinė zunda
Foto: Stopkadras

„Nuo minėto laikotarpio yra stebimas pastovus skaitlingumo mažėjimas. Paskutinė inventorizacija buvo atlikta 2016 m. Suskaičiuota kiek daugiau nei 3 tūkst. vienetų. Lyginant su ankstesnių metų skaičiais, pastebima, kad kinta pačios populiacijos struktūra. Šitas pokytis yra labai žymus.

Turime gerokai mažesnį skaičių žydinčių augalų, o tai yra tie augalai, kurie vėliau produkuoja sėklas. Tai vėliau įgalina tolimesnį rūšies plitimą. Taip pat yra gerokai didesnis procentas nežydinčių augalų, o tam, manyčiau, įtakos tikrai turi šernų veikla. Taip pat turime gerokai daugiau smulkių augalų, kurių išgyvenamumas yra gerokai menkesnis“, – paskutinės inventorizacijos duomenis apžvelgė parko botanikė.

Biologės paminėti šernai yra vienas didžiausių pajūrinės zundos priešų. Augalo šaknis yra stora, pasiekianti didelius gylius, todėl sukaupia nemažai maistinių medžiagų, kurios ir vilioja šernus. Tačiau šį augalą reikia saugoti ne tik nuo šernų išrausimo.

„Tai ir natūralus buveinių, pačių kopų užaugimas tokiais vietiniais smėlynų augalais. Kitas dalykas – invazinių augalų rūšių plitimas, pavyzdžiui, raukšlėtalapio erškėčio – jis tiesiog ištisiniu kilimu apdengia smėlynus“, – pasakojo botanikė.

Pajūrinei zundai grėsmę taip pat kelia ir kai kurių žmonių noras šį augalą iš pajūrio parsivežti kaip suvenyrą. Pajūrinė zunda turi mažiausiai keletą metrų gilyn augančias šaknis, todėl išsikasti augalą labai sudėtinga.

Pajūrinė zunda
Foto: Stopkadras

„Aš tikrai maniau, kad mūsų žmonės jau sąmoningesni ir tokiais dalykais neužsiima. Deja, visai neseniai buvo pastebėta ir yra daroma tokia prielaida, kad žmonės tiesiog iškasė pajūrinę zundą tam, kad galėtų persisodinti ją savo darželyje. Iš tikrųjų, to padaryti nepavyks niekaip. Jeigu jau labai norisi zundos savo alpinariumuose, tai tam yra skirtos rūšys, kurias galima įsigyti gėlininkystės ūkiuose. Tai yra kiek kitoks tas augalas, kitaip atrodantis, bet jis jau yra pritaikytas gėlynams“, – įspėja pašnekovė.

Paplūdimio juosta jūros pakrantėje, kur bangos nuolatos išmeta vis naujas smėlio mases, augalija įsitvirtinti nepajėgia. Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės (Ammophila arenarius) ir smiltyninės rugiaveidės (Elymus arenaria) sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys puikiai sutvirtina dideles smėlio mases. Jų kaimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis (Lathyrus maritimus), baltijinis pūtelis (Trogopogon heterospermus), skėtinė vanagė (Hieracium umbellatum), pajūrinė našlaitė (Viola littoralis), baltijinė stoklė (Cakile baltica), baltijinė linažolė (Linaria loeselii).

„Vien visi šitie pavadinimai – baltijinė – jau nurodo jų statusą. Šitos rūšys yra artimos viena kitai pagal savo ekologiją, jos yra prieraišios atviriems, baltiems smėliams. Tai reiškia, kad mūsų uždavinys pajūrio ruože būtų išsaugoti stabilią kaitą tam, kad galėtume vykdyti ir apsauginio kopagūbrio tvarkymo darbus, stabdyti smėlio masių slinkimą miško link ir tuo pačiu užtikrinti, kad užtektų balto smėlio masyvų, kad šitos rūšys galėtų augti“, – aiškina pašnekovė.

Lietuvoje draudžiama skinti, pardavinėti, perdirbti ar kitaip naikinti augalus, kurie įtraukti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą, Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų sąrašą. Už saugomų laukinių augalų neteisėtą rinkimą, žalojimą, naikinimą, paėmimą iš natūralios aplinkos arba kitokį neteisėtą jų įgijimą gresia administracinė atsakomybė – įspėjimas arba bauda nuo 28 iki 289 eurų, o už augavietės sunaikinimą – iki 144 eurų.