GRYNAS.lt svečiavosi šeimos, auginančios mažą šerniuką sodyboje. Šiuo metu mažylis auga aptvare šalia triušių. Šeimos nariai nenori atskleisti savo vardų, pavardžių ar gyvenamosios vietos. Šerniukas, pasakoja, atklydo iš greta esančio miško ir gyventojai tiesiog apsiėmė jį auginti. Netoli triušių iš šiferio lakštų jam buvo suręsta pastogė.
Dabar visi priprato prie naujo augintinio, o jis pamažu pradeda klausyti komandų. Naujieji šerniuko „tėvai“ bijo aplinkos apsaugos pareigūnų, kad šie neatimtų augintinio.
O kas bus tuomet, kai labai mielas ir į žmonių kojas pasitrinti mėgstantis žvėrelis virs 80-ies kilogramų šernu smailiomis iltimis?
GRYNAS.lt išklausė dviejų specialistų komentaro.
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas teigė, jog laukiniams gyvūnams laikyti privačioje teritorijoje turi būti įrengtas tinkamas voljeras ir gautas aplinkosaugininkų leidimas.
„Jei jis laikomas ne pagal taisykles, neužregistruotas, tiesiog yra skiriama bauda. Ji numatyta administracinės teisės pažeidimų kodekse, bet iš karto kyla gausybė klausimų: kokiomis sąlygomis laikomas tas šerniukas, kokį jis turi plotą, erdvę? Iš kur jis atsirado ir koks jo amžius? Ar jis gali gyventi vienas, ar paimtas iš gamtos leisgyvis, kitaip būtų žuvęs? Šiaip šerniukų judinti nereikėtų. Juk jį dar ir pagaut reikia, kad pasiimtum namo. Taigi jei pirma atsiranda gyvūnas, tada tik prašoma leidimo – skiriama bauda ir ji gali siekti kelis šimtus litų. Baudos dydis priklausytų nuo inspektoriaus – jis nuvažiavęs į vietą įvertintų visas aplinkybes“, - kalbėjo J. Dautartas.
Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius mano, kad šeimynai vis dėlto reikėtų prisipažinti aplinkosaugininkams.
„Su stirniukais, šerniukais sudėtinga. Jeigu pasimetė mažas žinduolis, aišku, kad mamos jis neberas ir motina juo nepasirūpins. Tada tenka pasirūpinti žmogui. Ir jiems reikėtų kreiptis į to rajono aplinkos apsaugos agentūrą – jie patartų, ką daryti toliau – ar jauniklį kažkam atiduoti, ar išduotų leidimą auginti. Paleisti į mišką negali – pats vienas jis neišgyventų. Nemanau, kad čia didelis kriminalas, tiesiog tam reikalingi leidimai. Dažnai patys medžiotojai augina laukinius medžiojamus gyvūnus“, - teigė A. Gaidamavičius.
Vyras patarė nebijoti, kad šerniukas bus konfiskuotas, nes aplinkosaugininkams tuomet reiktų sukti galvą, kur jį padėti.
„Jei žmogus nori jį auginti ir turi tam sąlygas manau, aplinkosaugininkai dar padėkotų. Pretenzijų gal turės tik medžiotojai, kad neva iš jų plotų buvo „paimtas“ šerniukas. Bet iš tiesų gyvūnas yra valstybinė nuosavybė ir medžiotojo nuosavybe tampa tik tada, kai medžiotojas jį nušauna. Žinoma, pagal visas galiojančias taisykles“, - kalbėjo gamtininkas.
Trečia išeitis A. Gaidamavičiaus nuomone – paleisti šerniuką į laisvę (jei gyventojai gyvena šalia didelių miško plotų) ir padėti jam šiek tiek ėsti. Jauniklis bėgios laisvai, grįš tik pavalgyti, tačiau vieną dieną išmoks susirasti maisto pats ir patrauks į miško gilumą.
