Gelbėtoja tapo kenkėja
„Prieš trisdešimt metų Kuršių nerija laikyta tiesiog miškų ūkiu, kuriame reikia tvarkytis ūkiškai. Atviros nerijos pakrantės buvo plaunamos marių vandens, dėl erozijos į vandenį griuvo medžiai, buvo ardomi krantai. Siekiant to išvengti pakrantės, labiausiai ties Nida, Pervalka bei Preila, apsodintos nendrėmis, kurios padeda stabdyti eroziją“, – pasakoja Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (KNNPD) botanikė Raimonda Ilginė.
Tačiau, specialistės teigimu, atsirado kita problema – nendrės tapo dominuojančia kultūra ir išstūmė kitus augalus. Pavyzdžiui, Pervalkos įlankoje beveik neliko į Lietuvos raudonąją knygą įrašyto gražiai žydinčio vandens augalo vandeninės plaumuonės.
Nukentėjo ne tik augalų įvairovė, bet ir fauna. Tankiai sužėlusios nendrės išstūmė į Lietuvos raudonąją knygą įrašytą urvinę antį. Prieš kelias dešimtis metų Neringoje perinčios šio paukščio poros buvo skaičiuojamos dešimtimis, o dabar fiksuojama vos keletas.
Problemų suvešėjusios nendrės pridaro ir kitoje Kuršių marių pusėje, kur jų plantacijos auga net krante. Čia smarkiai sumažėjo visoje Europoje saugomos meldinės nendrinukės populiacija, kuriai reikia aliuvinių pievų su aukšta žole, bet ne nendrėmis.
„Nendrės yra labai gajus ir lengvai prisitaikantis augalas. Auga ne tik vandenyje, bet ir sausomoje, jų plotus galima aptikti net kopose.
Kuršių mariose dėl eutrofikacijos – maistinių medžiagų, daugiausia azoto ir fosforo, pertekliaus, joms plisti susidariusios itin palankios sąlygos. Bėda ta, kad nendrės labai linkusios dominuoti ir ten kur auga jos, neauga daugiau niekas. Nekalbant apie tai, kad prarandame ir smėlėtus paplūdimius“, – pasakoja R. Ilginė.
Nendrių šienavimas švarina vandenį
Kitas svarbus nendrių šienavimo efektas – mažinama eutrofikacija, visų Lietuvos vandenų problema, atsirandanti dėl per didelio maistinių medžiagų, daugiausia azoto bei fosforo pertekliaus.
Pastarųjų elementų perteklius vandenyje susidaro dėl Kuršių marias labiausiai teršiančio žemės ūkio bei komunalinių nuotekų, dėl ko nevaldomai auga visa vandens flora, pradedant įvairiais dumbliais, baigiant nendrėmis. Pernelyg gausi augalija daro neigiamą poveikį ekosistemai, gausėja dumblo sluoksnis, dūsta žuvys.
„Nendrės, kaip ir kiti augalai, kaupia azotą bei fosforą. Rudenį jas nušienaujant ir išvežant, mažinama eutrofikacija, be to augalai nelieka pūti vandenyje, kas lėtina marių senėjimo procesą. Juk marios, kaip ir bet kuris kitas vandens telkinys, sensta ir pamažu pelkėja“, – aiškina R. Ilginė.
Amfibiją šienavimui parsivežė iš Žuvinto
Siekiant pažaboti plintančius nendrynus prieš 15 metų pradėti nendrių šienavimo darbai. Šiuo metu Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija įgyvendina projektą „Gamtotvarkos priemonių įgyvendinimas „Natura 2000“ teritorijose (II)“, kurio tikslas yra užtikrinti palankią Europos bendrijos svarbos natūralių buveinių ir rūšių, kitų saugomų gamtos vertybių apsaugos būklę.
Šiuo tikslu iš Žuvinto rezervato, kuris taip pat kovoja su nendrių pertekliumi, gauta speciali Švedijoje pagaminta amfibija, skirta pjauti nendres.
„Anksčiau nendres pjovėme žiemą, kai marios pasidengia ledu. Tačiau taip mes galime nupjauti tik senas nendres, kurios šiaip ar taip nebeauga. Amfibija nendres pjauna apie 30 cm gylyje ir tai galime daryti nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Tai daug efektyviau, nes pjauname augančias nendres. Pažeisti jų stiebai prisipildo vandens ir jos nebeatauga“, – pasakoja KNNPD Bendrųjų reikalų skyriaus vedėjas Petras Jenčauskas.
Šiuo metu nendrės pjaunamos ne plynu pjovimu, bet jų sąžalynuose padaromi kelių metrų pločio takai, leidžiantys judėti vandeniui ir taip sudarant sąlygas plisti kitai augmenijai bei faunai. Nendrės pradedamos pjauti pavasarį, kai nauji ūgliai užauga bent 30 cm virš vandens.
Aušrio Balevičiaus, biomedicinos mokslų daktaro, aplinkosaugos konsultavimo įmonės „Senasis ežerėlis“ vadovo komentaras:
„Dauguma Lietuvos vandens telkinių kenčia nuo eutrofikacijos – maistinių medžiagų pertekliaus. Vandens ekosistemų produktyvumą labiausiai sąlygoja azoto ir fosforo junginių koncentracijos. Šių medžiagų perteklius vandens telkiniuose gali būti sukauptas natūraliai, tačiau dažniausiai atsiranda dėl žmogaus veiklos, pvz., iš nepakankamai išvalytų nuotekų bei žemės ūkio.
Juk dalis azoto trąšų, ant laukų nuo ankstyvo pavasario pilamos srutos per drenažo sistemą ar netgi paviršiniu nuotėkiu suteka į melioracijos griovius, pasiekia artimiausias upes bei ežerus. O galiausiai atsiduria Kuršių mariose, kuriose sumuojasi Nemunu, Minija bei dar kone dešimtimi Rusijos Kaliningrado srityje esančių upių atnešamos maisto medžiagos bei teršalai.
Šioje seklioje lagūnoje eutrofikacijos problema akivaizdi: periodiškai žydintis vanduo, pakrantėse plūduriuojančios uždususios žuvys – visa tai eutrofikacijos padariniai. Žydint vandeniui, dieną fitoplanktonas vykdo fotosintezę ir išskiria deguonį, tačiau naktį tiek kvėpuojantis gyvas fitoplanktonas, tiek ir yranti negyva biomasė – detritas – jį savinasi. Todėl, esant aukštai vandens temperatūrai, paryčiais gali būti stebimas vandenyje ištirpusio deguonies deficitas, galintis sukelti žuvų dusimą.
Perteklinis nendrių plitimas Kuršių mariose – taip pat labai susijęs su eutrofikacija, nes čia augalai turi itin daug maisto medžiagų. Iš kitos pusės, nendrių sąžalynai yra natūralus marių biofiltras. Kaip ir kiti augalai, vegetacijos metu jos iš vandens bei grunto absorbuoja tam tikrą kiekį azoto, fosforo, sunkiųjų metalų junginių.
Nendrės tai daro taip gerai, kad net yra naudojamos vandens valymo įrenginiuose. Jas nušienavus ir nupjautą biomasę pašalinus iš vandens telkinio, kartu su jomis iš ekosistemos galima pašalinti ir dalį perteklinių maisto medžiagų bei teršalų. Taigi, motulė Gamta mums duoda galimybę palyginti švelniomis aplinkosauginėmis priemonėmis mažinti vandens telkinių eutrofikaciją.“
