Dabartinė Žemaitija - tai lietuviškoji Kuršo dalis, senovėje apėmusi žemes nuo Medininkų iki Mėguvos ir Pilsoto, nuo Varšuvos iki Ceklio ir Knituvos. Tačiau pažymėtina, kad žemaičių žemė kronikose minima daug seniau, negu kad buvo paminėtas Lietuvos vardas. Mat, Žemaitijos geografinė padėtis lėmė jos žmonėms neramų gyvenimą: iš pietų - kryžiuočiai, iš šiaurės - kalavijuočiai, o dar seniau - danai, švedai atplaukdavo. Bet žemaičių rūstūs įvykiai ne tik kad nepalaužė, bet ir užgrūdino. Saugomi tankių senovinių girių ir savųjų dievų, žemaičiai atlaikė šimtmečių negandas, o kai kurios Žemaitijos vietovės senosiose kronikose minimos daug seniau, negu buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Gyvendami gamtos apsuptyje, žemaičiai ilgai išlaikė senąsias tradicijas, savąjį tikėjimą, todėl ir dabar visoje Žemaitijoje, rasi tai, kas primena mūsų protėvių gyvenimą, jų kovas, senąjį tikėjimą, todėl dar ir dabar Žemaitijos raistuose klaidžioja velniai ir laumės. Ypač daug vietų, senovėje laikytų šventomis išlikę Kražių apylinkėse, o kai kurias žemaičiai garbina dar ir dabar. Tai Lazotės ir Medeinos miškai, Gojaus ąžuolynas, Šventeglynis. Ir šiandien nė vienas žemaitis neabejoja, kad netoli Kražių esančiuose miškuose tebegyvena ir retsykiais pasirodo žmonėms deivė Medžiojama… Yra tokių vietų ir apie Užventį. Tai Gedruikių Pušis ir ąžuolas Kerbėdėlis, Martyno pušis ir eglynas Šventuks, Jungirio ąžuolynas - alkavietė prie Labūnavėlės.

Apuolė

Apuolė, esanti į šiaurę nuo Kretingos, Darbėnų apylinkėse, yra pirmoji kronikose - 854 m. Rimberto kronikoje, paminėta Lietuvos gyvenvietė. Mat 853 m. švedų karalius Olafas su didele kariuomene buvo apgulęs Apuolę. Tačiau tai nėra seniausios žinios apie šį kraštą apskritai: netoli Mosėdžio, šalia Mosėdžio - Skuodo kelio rasti 2300 m. senumo pilkapiai ir šventovės su aukuru liekanos! Kas be ko, bet Apuolė žemaičiams buvo svarbi atrama prieš danų ir švedų puolimus. Tik nuo XIII a. ji neteko gynybinės reikšmės. Dabar Apuolę primena tik to paties vardo piliakalnis su senkapiais.

Senoji Impiltis

Vienos seniausių Lietuvoje gyvenviečių yra netoli apuolės esantys Lazdininkai ir Senoji Impiltis. Senoji Impiltis garsėja piliakalniais ir alkakalniu, o Impilties piliakalnis - vienas gražiausių Lietuvoje. Tad ne veltui ant jo Mindaugo karūnavimo dieną vyksta šventės. Nuo Impilties piliakalnio apie 150 m į vakarus yra Motinėlės senkapis, o į šiaurę nuo piliakalnio yra Šaltinio akmuo. Šios vietos susijusios su pačia seniausia mūsų istorija ir senuoju tikėjimu. Tai viena iš paskutiniųjų žemaičių šventovių ir net iki XVI – XVII a. čia dar nebuvo nė vieno krikščionio. Tai paliudija Impiltyje esantis visas archeologinių - mitologinių paminklų kompleksas: piliakalnis, alkakalnis, senkapis, akmuo, šaltinis, medžiais apaugęs Alko kalnas. Vėliau ši vieta buvo paskelbta ir šventąja vieta krikščionių. Pasakojama, kad ant kalno senovėje augusi didelė drebulė ir vieną kartą prie jos pasirodęs baltas moters šešėlis. Iš to kilo pasakojimas, kad tai buvo apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Nuo to pasakojimo kalnas dabar dar Marijos kalnu vadinamas, o jos garbei pastatyta mūrinė koplyčia. Čia pat, Dimitravo miške, tarp piliakalnių yra vieta, vadinama Eršketynė, kurioje iš po vieno akmens, vadinamo Šaltinio akmeniu, išteka šaltinis. Sakoma, kad jo vanduo gydo žaizdas ir paralyžių, jo vandenį žmonės naudojo akių ir ausų uždegimams, vidaus ligoms gydyti.

Mosėdis

Nuo seno Lietuvoje garsus Mosėdžio kraštas ir pats Mosėdis, esantis Salantų regioniniame parke, kurį plačiai išgarsino savo „Pragiedruliuose“ J. Tumas - Vaižgantas. Mūsų laikais miestelį dar plačiau garsina unikalus akmenų muziejus, kurį keletą dešimtmečių, negailėdamas nei laiko, nei savo lėšų, kūrė vietos gydytojas Vaclovas Inta. Tiesa, dabar šio muziejaus centras jau yra sename restauruotame Mosėdžio vandens malūne, tačiau visos įdomybės - V. Into sodyboje, į kurią patenkame eidami iš jo unikalia akmenų alėja - Kapų gatve. Ir ne tik akmenimis čia gali grožėtis. V. Intos sodyba – tai tarsi pasakų karalystė.

Kretinga

Vienas įdomiausių Žemaitijos miestų - Kretinga. Akmenos, Pastaunyko, Dupulčio slėniai, raižantys miestą, teikia jam ypatingo grožio. Sename parke dangų atspindi keturi tvenkiniai, jų krantus jungia bent penkiolika tiltų. O kuriame kitame Lietuvos mieste rasite net tris krioklius?. Šioje nuostabioje vietoje negalėjo negyventi žmonės, todėl Kretinga yra viena seniausiai žinomų Lietuvos vietovių. Tai įrodo X a. pilkapiai, išlikę netoli dvaro, o rašytiniuose šaltiniuose Kretinga paminėta 60 metų anksčiau už Vilnių. Nuo XIII a. Kretinga buvo Lietuvos pasienio tvirtovė kovose prieš Teutonų ordiną, o 1609 m. miestas gavo Magdeburgo teises ir buvo įsteigta pirmoji mokykla. Tada Kretinga buvo pavadinta Karolštatu. Mat tuo metu ją valdė vienas didžiausių Lietuvos karvedžių, Salaspilio ir daugelio kitų mūšių nugalėtojas Jonas Karolis Chodkevičius, liaudies dainose vadintas tiesiog Katkum. Čia jis įsteigė bernardinų vienuolyną, kuriam pastatydino mūro rūmus ir bažnyčią. Žymiausias Kretingoje gyvenęs ir dirbęs bernardinas buvo tėvas Ambrozijus (Jurgis Pabrėža, 1771-1849), lietuvių botanikos mokslo pradininkas. Jis parašė ir pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį, gydė žmones savos gamybos vaistais, mokė juos pažinti gydomuosius augalus, tapė paveikslus. Spaudos draudimo laikais vienuolynas buvo ir viena draudžiamosios spaudos platinimo vietų.

Palanga

Pavažiavę mažumėlę vakarų link, jau iš tolo pajuntame jūros dvelksmą. Pajūris ypač brangus mums skausminga savo praeitimi. Ne vieną šimtmetį jis buvo ginamas nuo kryžiuočių ir kitokių ateivių. Bene labiausiai Žemaitiją išgarsino Palanga. Iš čia kilusi garsiausio Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo motina kunigaikštienė Birutė, o senovinėje šventykloje gyvenę žyniai ne tik saugojo šventąją ugnį, bet ir stebėjo dangaus šviesulius. Jų, iš pirmo žvilgsnio primityvus dangaus šviesulių stebėjimo įrenginys, buvo nepaprastai tikslus. Nevienodais tarpais sukasti stulpai sudarė labai sudėtingą įrenginių Dangaus šviesuliams stebėti, sistemą. Birutės kalne atlikti astronominiai stebėjimai buvo labai tikslūs, nes stulpų ratas sudaro vientisą abiejų šviesulių – Saulės ir Mėnulio stebėjimo sistemą. Čia gyvenę žyniai ir išminčiai žinojo, kad Sietynas juda dangumi panašiai kaip Saulė, todėl jie mokėdavo nustatyti laiką ir naktį. Žinojo jie ir daug kitų dangaus paslapčių, bet visa tai buvo surašyta ant didžiulės lazdos, su kuria vyriausiasis žynys niekuomet nesiskirdavo. Tai buvo variu apkaustyta, paauksuotomis kniedelėmis iškalinėta ir tik jam vienam tesuprantamais ženklais išrašyta lazda - senovinis lietuvių kalendorius su lietuviškais skaitmenimis. Manyčiau, kad tokios lazdos, kurių viena buvo rasta ir Strėvos skardžio atodangoje, gali būti laikytinos mūsų mokslo pradmenimis... Vėliau šis Lietuvos žemės lopinėlis tapo langu į laisvę. Caro priespaudos metais knygnešiai ant savo pečių per Palangą į Lietuvą gabeno šviesą ir viltį, Palangoje pirmąsyk nuo scenos pasigirdo lietuviškas žodis, garsiu aidu nuskambėjęs per visą Lietuvą.

Šiandien Palanga - puikus kurortas. Mažai kur gali rasti tiek paplūdimių, kuriuos puošia dygia žole pasišiaušusios auksinių smilčių kopos. Sunku Palangą įsivaizduoti be toli į jūrą įsibridusio tilto. Jo istorija siekia XIX a., kai grafas Tiškevičius mėgino įrengti uostą. Tuomet į jūrą buvo nutiestas pirmasis tiltas - molas. Tačiau neprižiūrimo uosto prieigas jūros srovės greitai užnešė smėliu, o nuo 1892 m. tiltas tapo vasarotojų pasivaikščiojimų vieta. Taip atsirado tradicija palydėti saulę. Palangos parkas - vienas iš gražiausių, turtingiausių ir geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Šis parkas grafo F. Tiškevičiaus rūpesčiu įkurtas 1895-1898 m. Šventojo Birutės miško teritorijoje, todėl vietinių gyventojų dar Birutės parku vadinamas. Parko plano projekto autorius garsus prancūzų architektas E. André. Parkas užima apie 101 ha plotą, o parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros pakrante driekiasi pusantro kilometro, parke įrengti takai ir keliai tęsiasi 18 kilometrų. Palangos parke yra aštuoni įvairios paskirties pastatai, septynios skulptūros, daug mažosios architektūros formų, yra dekoratyvinis apšvietimas.

Plungė ir Žemaitijos nacionalinis parkas

Vienas didžiausių Žemaitijos miestų Plungė kaip ekonomikos centras iškilo, palyginus, neseniai. Dar XIV–XVI a. Plungė įėjo į Gondingos valsčių kaip eilinė gyvenvietė, 1567 m. minima kaip miestelis, o 1792 m. gavo Magdeburgo teises. Tačiau toje vietoje, kur dabar Plungės miestas, žmonių gyventa jau labai seniai V–I a. pr. m. e. Šiandien Plungė didžiuojasi Oginskių dvaro rūmais, nuostabiu parku, Žemaičių dailės muziejumi, o pats didžiausias Plungės krašto pasididžiavimas – Plateliai, Žemaitijos nacionalinio parko širdis.

Nuo seno Žemaitija garsėja miškais. Nors šiandien, išretėję senosios žemaičių girios, bet dar tebeošia Kulių, Laukžemės – Palangos, Norkaičių – Begėdžių, Begėdžių – Radviečio, Plokštinės – Stirbaičių, Judrėnų – Tverų, Vaineikių ir kt. miškai. Žemaitijos miškai - gūdūs eglynai, pamarginti pelkių, beržynai ir tik arčiau pajūrio aptiksi truputį pušynų. Gražios ir žemaičių pelkės, o labiausiai - rudenį, kai prinoksta spanguolės. Žemaitijos miškuose neretai išvysi juodąjį gandrą, slapukę gervę, vilką ir kitus įdomius žvėris ar paukščius. Pavasarį čia burbuliuoja tetervinai, vandenyje siaučia dančiasnapiai, o miško ežeriukuose peri kragai ir įvairios ančių rūšys.

Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m., jo plotas apie 20 tūkst. ha, plytinčių aplink paslaptingą Platelių ežerą. Kaip rodo tyrinėjimai, šio ežero pakrantės nuo seno gyventos, saloje buvusi didinga pilis, šią salą su Šventorkalniu jungė tiltas, kurio poliai dar styro vandenyje, o apie šią salą yra įdomi legenda.

Kaip pasakojo senoliai, Kęstutis, mušdamas kryžiuočius, užsukdavo į Palangą pas Vidmantą pailsėti. Vieną kartą jis čia pamatė Birutę ir buvo pakerėtas jos grožio, o sužinojęs, kad ji yra amžinai pažadėta dievams vaidilutė, tiesiog neteko galvos. Ir vieną dieną jis su Birute dingo. Valdovui atsidavę žvejai ir kiti Kęstučiui ištikimi žmonės palydėjo kunigaikštį su jaunąja žmona į nuošalų kraštą prie didelio ežero ir perkėlė juos į salą, kuri buvo stiprios romantiškos meilės, net nebijant dievų prakeiksmo, liudininkė. Toks pat stiprus ir galingas kaip Kęstučio ir Birutės meilė, buvo jų sūnus Vytautas, Lietuvos valstybės klestėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros valdovas. Tai buvo Platelių ežeras, o ta sala šiandien vadinama Pilies arba Kunigaikštienės vardu.

Žemaitijos nacionalinio parko širdis - Plokštinės gamtos rezervatas, o iš viso šiame parke yra net 16 gamtos draustinių ir 9 kultūriniai rezervatai. Žymesni jų - Mosėdžio geomorfologinis, Šventakalnio archeologinis, Platelių architektūrinis, Visvainių etnografinis. Rekreacinė zona - aplink Platelių ežeryną, t. y. Platelių, Ilgio, Beržoro ežerus. Didžiausia nacionaliniame parke gyvenvietė - Platelių miestelis su buvusios grafų Šuazelių dvaro sodybos ir parko liekanomis, o netoli nuo miestelio yra etnografinis Beržoro kaimas. Platelių dvaro parke auga drūtas Raganos uosis - gamtos paminklas. Jo aukštis 34 m, skersmuo per du metrus. Iš tikrųjų, jį sudaro suaugę keturi medžiai, bet jis atrodo, kaip vienas.

Žemaitijos nacionaliniame parke kaip niekur kitur Lietuvoje gausu archeologinių, mitologinių, sakralinių paminklų. Dar ir dabar raistuose ir miškuose klaidžioja velniai ir laumės. Čia aptikta Šarnelės akmens amžiaus stovykla, apie 300 m į pietryčius nuo jos - mitologinis Gojaus kalnas, juosiamas Varduvos upės. Pasakojama, kad čia buvusi šventa vieta. Dar daugiau: neseniai Platelių apylinkėse atrasta senovės lietuvių Saulės šventykla. Ji įrengta 120 m skersmens aikštėje ir tuo metu buvo viena didžiausių tokio tipo šventyklų Europoje. Taigi, galime manyti, kad čia buvo ne tik lietuvių, bet ir kitų aplinkinių tautų religinis centras. Yra žinoma, kad buvusio Ertenio ežero viduryje, kur dabar ąžuolais apaugusi sala, senovėje garbinti ąžuolai. Už brastos, apie 300 m į rytus yra Pilalės, o dar už 200 m ir Pilies kalnai, 1,5 km į šiaurę, Mačernio lauke dar yra pilkapis. Taigi čia turime visą archeologinių - mitologinių - sakralinių paminklų kompleksą.

Truputį į šiaurės rytus nuo Platelių, jau Mažeikių rajone yra Ukrinų kaimas, įsikūręs apie 5 km į rytus nuo Židikų, kairiajame Varduvos krante. Pirmieji rašytiniai duomenys apie Ukrinus siekia XVI a., tačiau manoma, kad čia žmonių gyventa jau senovėje. Iš dokumentų dar galima atsekti, kad prie Kvistės buvęs Ukrino dvarelis seniau vadinosi Pavarduvys. Šiandien Ukrinų pasididžiavimas - XIX a. akmeniniai paminklai, sukurti talentingo liaudies meistro S. Gailevičiaus (1815–1885). Žymiausias Jo darbas yra, bene vienintelis Lietuvoje išlikęs baudžiavos panaikinimo paminklas Ukrinų aikštėje. Tai 4,85 m aukščio akmeninis koplytstulpis, po granitiniu stogu turėjęs 2 akmenines ir 2 medines skulptūras.

Dar viena įdomi vietovė – Gojaus alkavietė, yra į pietus nuo Plungės ir į rytus nuo Medingėnų - apie 200 m nuo buvusio Lenkaičių dvaro. Čia, Gedikos upelio pietiniame šlaite yra tūkstantmečio ąžuolo, kurio aukštis kadaise siekęs 30 m, o apimtis buvusi 9 m, liekanos. Nuo seno šis ąžuolas apylinkėje buvo gerbiamas ir lankomas, apie jį pasakojami padavimai.

Dėmesio vertas ir Alkšės (Aukšės) alkakalnis, esantis į pietus nuo Plungės ir apie pusė kilometro į vakarus nuo Pakerių senkapių, netoli Mažosios Sruojos upelio. Tai pakilęs nuo mažosios Sruojos upelio pusės apie 22 m ir apie 400 m ilgio šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi ištįsęs kalnas. Jo plotis nuo 200 m šiaurinėje iki 75 m pietinėje dalyje. Kalno šiaurinė dalis apaugusi mišku. Įdomu pastebėti, kad Pakerių kaimo gyventojai kalną vadina Žaltakalniu. Alkšės vardu vadinamas dar ir 50 ha ploto miškas, esantis už 600 m į pietryčius, bei Pakerių kaimo dalis, o kalno papėdėje kadaise buvusi ir Alkšės karčema.

Rietavas

Dar truputį į pietus – ir mes Rietave. Tiesa, tai vienas iš mažesniųjų Lietuvos miestų. Tačiau tai senas Žemaitijos centras, paminėtas dar 1253 m. Livonijos ordino raštų. Tačiau netoli esantis Skroblės piliakalnis liudija, kad iš tikro miestas kur kas senesnis. Rietavo klestėjimo laikai buvo XIX a., kai jį valdė garsūs mecenatai Oginskiai. Oginskiai pasistatydino didingus rūmus, ir aplink juos įkūrė nuostabų parką su kuriuo varžytis galėtų nebent Palanga ar Žagarė. Nepaprasto gyvumo parko reginiams suteikia viena sudėtingiausių Lietuvos parkuose vandenų sistema. Ją sudaro Jūros upės juosiama keliolikos hektarų sala, tvenkiniai ir kanalai. Parke įrengti keli apžvalgos ir poilsio kalneliai. Didžiausias jų rietaviečių vadinamas piliakalniu. Ant kito, pasak legendos, caro žandarai pakorė sukilėlius, todėl jis pavadintas Kartuvių kalneliu. Gaila, bet pasikeitus vandens režimui, parkas gerokai sulaukėjo.

Rietave kadaise buvo atversti įspūdingi Lietuvos kultūros istorijos puslapiai. Tai ilgametė Oginskių globojama Lauryno Ivinskio, pirmojo lietuviško kalendoriaus autoriaus, švietėjiška veikla. Mokyklos parke vykdavusios vienos pirmųjų ir didžiausių Lietuvos žemės ūkio parodų. Rietavas garsėjo ir technikos naujovėmis: čia veikęs vienas pirmųjų Lietuvos telefonų, o 1992 m. sukako 100 metų, kai Rietavo rūmuose sužibo pirmosios Lietuvoje elektros lemputės, kurioms srovę tiekė pirmoji Lietuvoje elektrinė - garo generatorius.

Telšiai

Nors iki XIX a. Žemaitijai visais požiūriais labai reikšmingi buvo Raseiniai, tačiau tikrąja jos sostine pagrįstai laikomi senas Žemaitijos kultūrinis ir politinis centras - Telšiai įsikūrę Masčio ežero pakrantėje ant septynių kalvų, kaip amžinasis miestas – Roma. Pasak legendos, Telšius, kurių vardas kilęs nuo per miestą tekančio Telšės upelio, įkūrė didvyris Džiugas, esą gyvenęs neatmenamais laikais ant Džiugo kalno.

Rašytiniuose šaltiniuose Telšiai minimi jau senai. Nuo 1450 m. minimas Telšių dvaras, o XVI a. jau Telšių valsčius. Buvo pastatyta Telšių parapijos bažnyčia, 1612 m. įsteigta mokykla, 1764 m. Telšiai jau apskrities centras. Telšių miestelis nuo seno turėjo prekybos privilegiją, o 1791 m. Telšiai gavo Magdeburgo miesto teises, herbą ir įdomu, kad šio dokumento originalas per visus karus liko išsaugotas. XX a. Telšiai tapo visos Žemaitijos švietimo bei kultūros centru. Tarpukariu Telšiuose buvo įkurta Žemaičių senovės mėgėjų draugija, įsteigusi Alkos muziejų, 1926 m. įkurta Telšių vyskupija. Tais pat metais Bernardinų bažnyčia buvo pavadinta Katedra, o jos šventoriuje 1928 m. perlaidoti 1863 m. sukilimo dalyviai kun. I. Noreika ir A. Garga.

Deja, Telšių apylinkėje yra ir liūdna, 1940–1941 m. tautos tragediją menanti vieta. Netoliese, Rainių miškelyje, 1941 m. birželio 24 naktį buvo padarytas vienas iš žiauriausių sovietinių nusikaltimų - kraupios sadistiškos nekaltų žmonių žudynės.

Žąsūgala

Žąsūgala - tai viena iš Žemaitijos vandenskyrinio kalvyno didkalvių, besileidžiančių į Virvytės slėnį. Kalnas ilgai buvo laikomas piliakalniu, bet greičiausiai tai - alkakalnis. Kraštotyrininkas iš Varnių P. Vasiliauskas 1918 m. užrašė iš L. Vasiliausko legendą, patvirtinančią šią prielaidą. „...Kalnas neturėjo nei pilių, nei valdovų, o tik su gamta susidraugavusius žmones, kurie šventus ąžuolus garbino. Velniams tai nepatiko ir nusprendė jie apylinkes akmenimis užversti, kiek į velnių maišą netilpo akmenų - išmetė juos Kulio daubon. Kalnui, ant kurio ilsėjosi po savo darbo velniai, žmonės davė Gaidžio pavadinimą, nes čia tris kartus pragydo gaidys. Prieš velnius naują mokslą skelbiantys apaštalai pakvietė į pagalbą, panašiai kaip žąsys, skraidančius angelus. Tada ir pavadino žmonės kalną Žąsino vardu“.

Dievo krėslas

Didžiulis per 300 ha miškas Žarėnų girininkijoje vadinamas Dievo krėslo vardu. Pavadinimas, matyt, kilo nuo Dievo krėslo kalno, esančio apie 300 m į rytus nuo Katinėlio ežero. Sakralinis pavadinimas leidžia daryti prielaidą, jog čia buvusi alkvietė. Tai patvirtina ir A. Naumavičienės, gimusios 1906 m. Rubeženčių kaime, užrašyta legenda: „Dievakrėsly vaidilutės senovėje kūrenusios amžiną ugnį. Vieną sykį susirinkę daug žmonių - jų tarpe daug netikinčių. Bet tie netikintys pradėję kristi į ežerą ir prikritęs jų pilnas ežeras. Tai po to prie to Dievakrėslio ir ežero pakrantėje pradėjo vaidentis - kniaukdavo, naktimis katinas lakstydavo. Bet kai tik praminė žmonės Katino ežeru ir Katino kalnu tas vietas, nuo to laiko liovėsi vaidentis ir niekas daugiau jokio katino ten nesutiko“.

Varniai

Pats žemaičių žemės vidurys aukštas ir kalvotas. Kadaise šie kraštai buvo Medininkais vadinami. Tai – nuostabių vaizdų šalis - tiesiog šalia vienas kito kila šio krašto sostakalviai, dievkalniai ir nustembi netikėtai randi erdvų duburį, kuriame tvyro pelkynai, tyvuliuoja Biržulio, Lūksto, Stervo ežerai. Tai didžioji Varnių loma, ta pati, kuria mūsų tautos dainius Maironis gėrėjosi nuo Šatrijos kalno, o žemiausiomis tarpukalvėmis Lūksto vandenų sklidina skverbiasi upelė Varnelė. Būtent čia Varniai „aptūpia“ neaukštas kalvas.

Dar gerokai iki XIV a. dešiniajame Varnelės upės krante buvo įsikūrusi Medininkų gyvenvietė, kurią 1314-1399 m. puolė kryžiuočiai. 1389 m. žemaičiai sumušė čia kryžiuočius ir XV a. dešiniajame krante įsikūrė Varniai, kuriuose 1417 m. pastatyta katedra, o 1635 m. Varniai gavo Magdeburgo teises. Nuo XVI a., kai iš Kražių čia buvo perkeltas žemaičių dvasinio gyvenimo centras, Varniai garsėjo tuo beveik tris šimtus metų, iki pat spaudos uždraudimo 1864 metais. Varniuose veikė kunigų seminarija, kurioje mokėsi M. Valančius, A. Strazdas, A. Vienažindys, A. Baranauskas. Varniuose gyveno ir dirbo Žemaičių vyskupai, tarp kurių buvo nemažai šviesaus proto mokslo vyrų, net gyvenimo reformatorių. Tai, gimtosios kalbos aukštintojas M. Daukša, tautos blaivintojas M. Valančius, uoliai ėjęs vyriausiojo žemaičių ganytojo pareigas. Jis kūrė mokyklas prie bažnyčių, pats rašė, spaudos draudimą gudriai apeidamas, net 1863 m. sukilimą paremdamas.

Bene septyniomis kryptimis šakojasi iš Varnių keliai: šiaurėje Biržulis su pelkėtu apyežeriu, sklidinu paukščių; toliau - Pavandenė, Moteraitės, Sprūdės kalnai, Lenkalių alka. Į rytus - Girgždūtė; įpiečiau - Medvėgalis; Lūkstas. Dar kitokios atsiveria kalvotos pakelės į vakarų šalį vieškeliu leidžiantis: ten Vembūtų kalvynai, Ruškio draustinis, Lopaičiai, nepaprastas Tverų miestelis. Ir į visas puses nesibaigianti, neįveikiama Žemaitija.

Junagiris

Kelio Labūnavėlė - Kolainiai 30 m ilgio atkarpa per durpynus, išgrįsta I pasaulinio karo metu, vadinama Kūlgrindos keliu. Apie pusė kilometro į pietryčius nuo šio kelio ir kelio į Pavyšnį sankryžos dešinėje kelio pusėje yra Meskapių kalnelis, o apie kilometrą į šiaurės rytus nuo tos pat sankryžos yra Jungirio ąžuolynas. Kerbedlaukyje gimęs P. Jankauskas 1935 m. pasakojo: „Už pelkių Jungirės miške senovėje buvusi žinyčia ir ten gyvenęs krivis. Tai tas pelkes, per kurias žmonės eidavę į Jungirę, ir praminė Krėvėmis (Krivėmis)“. Labūnavėlės kaimo pietryčiuose yra Milžinkapis. Čia gyvenęs A. Radžius 1935 m. pasakojo: „Ten guli milžinai pasilaidoję“. Be to, jis nurodė ir kitą mitologinę vietą, esančią į pietus nuo Labūnavėlės ežero - Velniapjaunio pelkes, kurios, pasak jo, klaidindavo žmones.

Vaiguva

O, o, o... Vaiguvos apylinkės! Čia ir Šimtametė eglė auganti Žiogiškių miške, ir miškelis Piktadarys, ir Kryžių ąžuolas. O kiek senovę menančių vietų Kelmės rajone! Raudgiris ties Būtvilais, Pakarčemio Ąžuolas, Išlynų Laimės ąžuolas, Ąžuolijos kalnas prie Kušleikių, Velnio akmuo, Šventragių Šventasis ąžuolas, Mosteikių Didysis ąžuolas. Pasakojama, kad senovėje po Didžiuoju ąžuolu buvo įrengtas aukuras. Per vadinamas „kryžiaus dienas“ žemaičiai pasipuošę vidurdienį eidavo ant šio kalno ir tris dienas melsdavosi.

Karklėnai

Įdomi vieta Karklėnų apylinkėje yra buvusios Šventagirės liekanos. Apie 100 m į šiaurę nuo kelio Kražiai - Karklėnai, netoli buvusios J. Petraičio sodybos, yra senkapis, vadinamas Šventaragių kalneliu. Čia auga apie 800 metų senumo ąžuolas, vadinamas Didžiuoju. Šventaragių k. gyventoja A. Šustauskienė pasakojo, kad senų senovėje ties Didžiuoju ąžuolu stovėjęs aukuras, kur mergelės amžinąją šventą ugnį kūrenusios, žmonės aukas aukodavę Perkūnui, vėliau pervadintas į „kryžiaus dienas“. Tomis dienomis žemaičiai vidudienį pasipuošę eidavo ant šio kalnelio ir tris dienas melsdavosi. Dar apie šį kalnelį M.Janavičius iš Šventagirių pasakojo taip: „Prancūzai sukūrę ugnį Šventaragių kapukuose, metė į ugnį akmenukus ir degino, o po to auksą iš pelenų ėmė.“

Reibiai

Apie 600 m į pietus nuo plento Šiauliai - Kryžkalnis yra Reibių senosios kapinės, vadinamos Kupkačiu. Tai buvęs Reibių senkapis. Ten pat ant kalno auga apie 600 metų senumo ąžuolas. J.Žemaitis iš Kelmės pasakojo, girdėjęs iš senų žmonių, jog po ąžuolu buvusi žinyčia, kur vaidilutės kūrenusios šventąją ugnį. Vėliau, kaip ir Šventaragyje (Kražių apylinkės), šioje alkvietėje buvo laidojami žmonės. Pažymėtina, kad apie kilometrą į pietryčius yra Drabantynės pievos, apie kurias kalbama, kad senovėje ten klaidindavę.

Girgždūtė

Vienas didžiausių archeologinių kompleksų Žemaitijoje - Girgždūtės piliakalnis. Šis kalnas turi dvi viršūnes. Rytinėje - buvusi pilis, tai piliakalnis, o vakarinėje - yra dauba, senovės alkvietės vieta. Kadaise čia buvęs ežerėlis, iš kurio dabar likusi tik klampi bala, vadinama „pagonių auka“. Vieta esanti užkeikta. Pasakojama, kad užgesinus šventąją ugnį, alkvietė žemėn prasmego, o jos vieton minėtas ežerėlis atsirado. Tačiau žemaičiai, ir apkrikštyti, ilgai dar slaptai naktimis aukas nešė, Alkos ežerėlio vandenį gėrė ir juo prausėsi. Varnių gyventojai pasakojo, kad „žmonės naktį matydavo ežerėlio paviršiumi pinigų skrynią plūduriuojant“.

Devynmačės kalnas

Devynmačės kalnas - tai apie 60 m ilgio, 30 m pločio ir 5–8 m aukščio kalnas ties Gineikiais. 1988 m. kraštotyrininkė iš Kelmės Ineta Baltrušaitytė užrašė tokį padavimą apie Devynmačės alkakalnį: „Šioje vietoje augusi šventoji ąžuolų giria, o prie aukuro akmens vaidilutės kūrenusios amžinąją ugnį. Tačiau įsigalėjus katalikybei, šventoji ugnis buvo užgesinta, o Aukuro akmuo nustumtas nuo kalno“. Apie 1930 m. šį akmenį iš Peleckio nupirko Graužinių dvaro savininkas Vytautas Putvinskas, kuris uždraudė jį skaldyti ir pakvietė archeologus. Dar viename pasakojime kalbama, jog kalne yra paslėptos senovės žemaičių dievaičių statulos.

Žalpiai

Apie 1,2 km į pietryčius nuo Žalpių bažnyčios yra gražus ąžuolynas, vadinamas Gojumi. Tai, matyt, liekana buvusios šventosios Žalpių girios, kuri minima XIV a. kryžiuočių kronikose. Apie pusę kilometro į vakarus nuo buvusio Žalpių dvaro, rytiniame Žalpės upelio krante, yra kalnas vadinamas Koplyčkalniu. 1965 m. P. Jagminas užrašė Žalpių kaimo gyventojų patvirtinimus, kad čia buvęs alkakalnis: „Koplyčkalnis senovėje buvo apaugęs storais ąžuolais. Čia buvo kūrenama šventoji ugnis“. Dar išlikę pasakojimai apie koplyčią, stovėjusią ant kalno ir vėliau nugrimzdusią į žemę, apie vaiduoklius, kurie naktį pasirodo ant kalno. Apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Žalpių bažnyčios, vakariniame Žalpės upelio krante, santakoje su Gvaizdupiu, yra Aukšpilis. Manoma, kad tai irgi būta piliakalnio.

Aukštiškių senkapis

Aukštiškių senkapis, dar vadinamas Raganinės kapeliais, yra neabejotiną mitologinę sakralinę vertę turintis alkakalnis. S. Gečius, gimęs Aukštiškėje, 1935 m. pasakojo: „Senovėje toje vietoje buvęs didelis mūšis, kuriame žuvęs žymus karys. Jo garbei ir buvo supiltas tas kalnas“. To pat kaimo gyventoja A. Tačkienė pasakojo, kad seniau vietos žmonės eidavo per kryžiaus dienas ten pasimelsti. Įdomią legendą užrašė P. Jagminas: „Į kalną nakties metu ant šluotų raitos atjodavusios raganos ir šokdavusios su nelabaisiais prie laužo. Nakties metu kalne dažnai buvo matomos švieselės ir vaidenosi baidyklės. Sakoma, kad dabar jie visi nugrimzdę į pelkę, tačiau dar visai neseniai žmonės bijodavę naktį pro šį kalną praeiti.“ Gaila, bet dabar pelkė numelioruota paversta pieva, o joje buvęs Šaltinis išseko.

Velnio akmuo

Dar neseniai Kušleikiuose buvo akmuo, vadintas Velnio akmeniu. Jis gulėjo apie 40 m nuo kelio į Šaltinius ir 50 m nuo Gausės upelio. J. Tamučio, gimusio Kušleikiuose, teigimu akmuo buvęs nedidelis, bet su žymėmis: nelyg žmogaus pėdos įmintos. Pasakojama, kad velnias stovėjęs ant jo ir palikęs dvi įspaustas pėdas. Įdomu, kad už 700 m į pietvakarius yra kita mitologinė vieta, susijusi su velniu - Velnio arba Kapmilžės pilkapis. Nuo jo apie kilometrą į šiaurės vakarus, Ąžuolijos viensėdžio vakaruose yra ąžuolais ir beržais apaugęs Ąžuolijos kalnelis. Ant šio kalnelio, vietos gyventojo V. Šimulio teigimu, „senovėje buvę kapai, buvę ir kryžių pristatyta“. Prieš karą šioje vietoje rasta kirvukų, kilpaičių bei kitų radinių, kurie perduoti Vytautui Putvinskui.

Skuburtai, Žirgokalnis

Apie žemaičių narsą ginant šalį dabar primena piliakalniai. Vienas jų - Skuburtų kalnas Pakražančio apylinkėje. Apie kilometrą į pietvakarius nuo buvusio Išlynų dvaro buvo Paskuburės vienkiemis, o apie 100 m į pietvakarius yra kalnas, vadinamas Skuburtu. Tai aukštai virš miškų ir pelkių, apie 180 m virš jūros lygio, iškilęs kalnas. Sodkalnyje gimęs J. Mockus 1935 m. pasakojo tokią istoriją: „Kadaise kalnas buvo aptvertas storais stulpais, saugomas sargybos, o ant kalno buvęs stulpas uždegimui, jei kraštą ištiktų nelaimė. Ant to kalno gyvenę kriviai, kurie iš ugnies skelbė karvedžiams pasisekimus ir nepasisekimus karuose. Iš to ir kilęs vardas Skuburtai“. Įšiauriau nuo Išlynų dvaro yra kitas didelis kalnas - Žirgokalnis.

Medvėgalis

Daugiau žinomi senieji piliakalniai. Pasakojama, kad kartą Medvėgalio pilį apgulė stipri kryžiuočių kariuomenė. Pilies gynėjai matė, jog reikia pagalbos. Tačiau neatsirado drąsuolių, kurie eitų iš pilies. Tik dvi merginos vaidilutės žemaitiškai tarusios; „Medvi galem“. Nuo to laiko kalnas ir vadinamas Medvėgaliu. Nuo šio kalno viršūnės matyti tolumoje stūksanti Šatrija. Pasakojama, kad kovų su kryžiuočiais metu ant šio kalno buvo kūrenami šatrų (žagarų, žabų) laužai, perspėjantys aplinkinių pilių gynėjus apie artėjantį pavojų. Nuo to ir kalno pavadinimas kilęs.

Tytuvėnai

Daug Žemaitijoje įžymių vietų susijusių ir su vėlesniais laikais, tačiau jos daugiausia yra senųjų išgriautų šventyklų vietoje. Viena jų – Tytuvėnai, kuriuose greičiausiai buvo senojo lietuvių tikėjimo centras, nes įvedant Lietuvoje krikščionybę, būtent tokiose vietose buvo statomi vienuolynai, bažnyčios. Atvykus į miestelį, akį patraukia nedidelis, kalnelis, Šv. Jurgio vardu vadinamas. Tytuvėnų mieste, apie 120 m į šiaurės vakarus nuo cerkvės, iš trijų pusių apsuptas Tytuvėlės (Titaukos) upelio, yra 5 - 7 m aukščio kalnelis, vadinamas Šv. Jurgio vardu. Jame nuo seno buvo šv. Jurgio bažnytėlė ir kapai. Dar išlikę bažnytėlės pamatai, tačiau kalnas 1959 m. buvo apsodintas medžiais. Šio amžiaus pradžioje kraštotyrininkas Balys Buračas iš tytuvėniškio A. Ramoškos užrašė tokį padavimą: „Tytuvėnų miestelyje ant kalniuko, kur pirma bažnyčia buvo, liko tik pamatai ir senkapių išvirtę kryžiai, senovėje buvęs gražus ąžuolynas. Ten amžinai ruseno Perkūno amžinoji ugnis. Ugnį kurstė 12 bernelių ir 12 mergelių. Krikščionybę Lietuvoje įvedant, vienas vyskupas atvyko čia senojo tikėjimo naikinti. Bet nuo Šatrijos atlėkė šluotas apsižergę čerauninkai ir raganos, kurie užmušė vyskupą ir jo visus palydovus. Tada su kariuomene atvykęs kitas vyskupas, kuris užgesino amžinąją ugnį ir toje vietoje pastatė bažnyčią“.

Šiluva

Vėlyvaisiais viduramžiais kiek piečiau nuo Tytuvėnų iškilo ir Lietuvoje populiarus naujojo tikėjimo centras - Šiluva, kur, pasak liudininkų, apsireiškusi švenčiausioji mergelė Marija. Šiluvos miestelis įsikūrė XV a. o 1457 m. Šilo dvare P. Gedgaudas įsteigė bažnyčią. Kuomet po 1627 m. paplito pasakojimas apie Marijos apsireiškimą ant akmens, apsireiškimo vietoje buvo pastatyta koplyčia, o Marijos Šiluviškės stebuklingas paveikslas 1786 m. buvo iškilmingai vainikuotas ir oficialiai pripažintas stebuklingu. 1760-1786 m. Šiluvoje buvo pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, o 1912-1924 m. senosios medinės koplyčios vietoje iškilo iš tolo boluojantis mūris bokštas - koplyčia.

Pasandravys

Šiose apylinkėse gausų ir literatūrinių vietovių. Visai netoli - gimtoji Maironio žemė - Pasandravys. Šioje lygumoje, kuria vinguriuoja krūmokšniais ir medžiais apaugęs upelis, tarp pievų, kupinų margų žiedų, 1862 m. lapkričio 2 d. gimė garsusis mūsų tautos dainius. Jį atsimena dar išlikusi seno šulinio svirtis, svirnas, vešlūs ąžuolai ir klevai. Tyliai sruvena Sandravos vandenys, į viršų stiebiasi 125 ąžuoliukai, pasodinti minint poeto 125-asias gimimo metines.

Bijotai

Prie Pelos upelio įsikūrę Bijotai istorinių šaltinių minimi jau XVI a. Maždaug 1790 m. šį dvarą nupirko Raseinių apskrities raštininkas ir notaras D. Poška, kuris 1812 m., nupjovęs piemenų išdegintą seną ąžuolą, išskobė kamieno storgalį, uždengė jį šiaudų stogeliu, įstatė du langelius, įsirengė altaną ir pavadino Baubliu. Baublyje jis parašė savo garsųjį „Mužiką žemaičių ir Lietuvos“, čia jis laikė per visą gyvenimą kantriai rinktus ir saugotus, apie lietuvių praeitį bylojančius daiktus, šventai tikėdamas, jog kiekvienas bet kurio krašto žmogus, nori žinoti apie protėvius.

Kražiai

Važiuojant nuo Bijotų link Kelmės, tereikia visai nedaug pasukti iš kelio, kad apsilankytumei Kražiuose, įsikūrusiuose prie gražaus Kražantės upelio vingio. Ši žemė minima jau Mindaugo raštuose, o tai rodo jos svarbą tuometinės Lietuvos gyvenime, o XVI a. čia rinkdavosi Žemaičių bajorų seimeliai. XVII a. Kražiuose buvo įsteigta jėzuitų kolegija, o Kražių aukštesnioji mokykla (1614–1844 m.) buvo viena iš svarbiausių švietimo įstaigų Lietuvoje. Negalima nepastebėti Kražiuose ir didingos bažnyčios, kurioje įvyko visame pasaulyje išgarsėjusios 1983 m. Kražių skerdynės – taip caro valdžia susidorojo su Kražių parapijos tikinčiaisiais, neleidusiais rusams išgriauti bažnyčios.