Ten, kur senovėje susisiekė Nalšios, Sėlos ir Deltuvos žemės, stovi pagrįstai rytinės Aukštaitijos sostine laikomas Utenos miestas, įsikūręs Deltuvos ir Sėlos paribyje. Miestas išsistatęs prie Utenio ir Dauniškio ežerėlių ir trijų upelių: Utenaitės (Utenėlės), Viešos ir Krašuonos. Toliau visi trys upeliai Utenos apylinkėse susilieja į vieną Vyžuonos upelį.

Utena

Utena - labai senas miestas. Tai įrodo ir gausybė piliakalnių, pilkapių, apeiginių akmenų. Utenos vardas siejamas su Utenio ežero, Utenaitės upelio ir kunigaikščio Utenio vardais. Pagal užrašytus padavimus Utena galėjo būti įkurta XII-XIII a. Jeigu taip, Utena būtų vienas seniausių Lietuvos miestų ir siektų apie 800 metų. Vis dėlto Utenos pilies ir miesto pradžią reikia sieti su Lietuvos vienijimosi pradžia Mindaugo laikais, nors senose kronikose ir istoriniuose aktuose Utena minima dar prieš kunigaikštį Liutavarą.

Senoji Utena nebuvo įkurta toje vietoje, kur dabar. Ji buvusi 5-6 km atokiau nuo dabartinės jos vietos, šalia Molėtų pusėn einančio vieškelio, maždaug ties dabartiniu Norkūnų kaimu, kurio laukuose ir šiandien tebėra išlikę du nemaži piliakalniai, juosiami Utenaitės upelio. Pirmosios sodybos piliakalnio papėdėje jau siekia I-II a., o kai kuriuose senuose mūsų istorijos šaltiniuose aptinkamas ir XIII a. sritinio kunigaikščio Utenio vardas. Sėkmingai kariavęs su Padauguvyje atsiradusiais kalavijuočiais, Utenis vėliau pateko į jų nelaisvę ir apie 1227 m. buvęs nužudytas ar pats nusižudęs. Viename padavime apie šį kunigaikštį ir Utenos pilies įkūrimą pasakojama, kad Utenis buvęs Ariogalos kunigaikščio Liutavaro sūnus, pakeltas į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. Uteniui bepilant pilies kalną, vienas karių nukritęs, nusisukęs sprandą ir miręs. Žyniai išaiškino, kad šis įvykis nelemiąs blogai: dievai parodę, kad kiekvienas priešas, geidžiąs tą pilį išgriauti, nusilaušiąs sprandą. Deja, senoji pilis buvo medinė, todėl ir ryškesnių liekanų, išskyrus kiek akmenų, neišlikę.

Didžiojo Šiaurės karo metu Uteną nusiaubė ir sudegino švedai, po to badas, maras... Utena dviems šimtmečiams buvo beveik dingusi nuo žemės paviršiaus ir atsigavo ir pradėjo augti tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, ypač, kai miestas tapo apskrities centru. Smarkios kautynės prie Utenos vyko ir kovojant dėl nepriklausomybės. Lietuviai, kuriems iš dalies talkino ir vokiečių kariai, čia susirėmė su Lietuvą varginusiais bolševikų daliniais. Nepaisant sunkumų, prisimenama komiška istorija apie tų dienų vietos „revoliucionierius“. Mat, 1918 m. bolševikai buvo įsteigę „sovietų valdžią“ - revoliucinį komitetą su rekvizicijų punktais. Tačiau supratę tikrąją padėtį, tie „revoliucionieriai“, pirmai progai pasitaikius, nėrė per frontą vieną naktį tiesiai į Kauną ir stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Naujų „revoliucionierių“ Utenoje vėliau jau nebeatsirado. Dar daugiau. Pokario metais Utenos krašte veikę Vytauto apygardos partizanai kovėsi ilgiausiai Lietuvoje, o paskutinis jų – Antanas Kraujelis žuvo tik 1965 metais.

Maleišiai

Netoli Utenos, apie 10 km į šiaurę nuo Svėdasų, rymo senas Aukštaitijos sodžius Maleišiai. Tai nuostabiai vaizdavusio gamtos grožį mūsų klasiko Juozo Tumo - Vaižganto gimtinė. „Čia aš gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano rašinių tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, nepramanyti...“, - taip rašė J. Tumas - Vaižgantas apie savo gimtinę. Maleišiuose, dar ir šiandien yra išlikusios kelios senos sodybos, menančios mūsų literatūros klasiką, tačiau tarp jų jau neberasime namo, kur gimė ir augo Tumų Juozukas. Sodybvietėje stovi Vaižganto biustas, greta lapoja ąžuolas. Netoliese stūkso ir akmuo - Juodžiaus Kelmas, rašytojo plunksnos supoetintas ir sudvasintas. Toliau, kur klonyje it sidabro peltakiu blyksi upelė Maleiša, lyg kokia kepurė iškyla virš laukų Valiulio kalnelis, antai ir mįslingoji Popšutė, o štai didingas, išlakiomis pušimis apaugęs Juodkonių piliakalnis... Tai tas Vaduvų krašto vietas, įsidėmėtas iš Vaižganto raštų, prisimename ir galime pamatyti rašytojo akimis, atsilankę Maleišiuose.

Akmuo Vyžas

Gausu Utenos apylinkėse ir lietuvių sakralinių vietų, kurias vertėtų aplankyti. Čia, Vyžuonų gyvenvietėje yra ir vienas žinomiausių Lietuvoje akmenų – akmuo Vyžas. Tai akmuo, primenantis žalčio galvą. Buvo manoma, kad ta žalčio galva iškalta iš akmens, tačiau ištyrus paaiškėjo, kad tai natūralus akmuo. Senovėje ši žalčio galva buvo laikoma ant akmeninės pakylos ties aukuru, kuriame degė amžinoji ugnis, tarp Utenos - Debeikių vieškelio ir Kartuvių kalno. Nuo tų laikų iki mūsų dienų buvo išlikęs paprotys kovo mėnesio pabaigoje, sekmadienį, čia rinktis žmonėms ir dėti aukas. Atvažiuodavo net už 60 - 80 km gyvenę žmonės.

Velnio kalnas

Pikčiūnų kaimo šiaurinėje dalyje yra nedidelis, apie 1 ha ploto, Velnio kalnas. Jame daug akmenų, duobių, vadinamų velniaduobėmis. Tai liudija, kad kaimo vardas susijęs su mitologiniu personažu - Pykčiu (Pykuliu), o apie 700 m į šiaurę esantis Garnių piliakalnis, liudija kaimo senumą. Apie jo reikšmę vykstant ideologijų kovai, liudija tai, kad rytinėje kaimo pusėje, pratekantis upelis pavadintas Šv. Jono vardu. Tačiau dar įdomiau, kad Šv. Jono vardu vadinama tik ta upelio dalis, kuri teka kaimo teritorija. Pikčiūnuose, prie kelio Pikčiūnai - Paberžė tilto per Šv. Jono upelį, stovi koplytstulpis su Jėzaus krikšto skulptūrine grupe.

Krokulos šaltinis

Dešiniajame Šventosios šlaite, apie 350 m į pietvakarius nuo Genupio (Lygumiškio) piliakalnio, yra šventasis Krokulos šaltinis. Šaltinio veržimosi vietoje yra akmeninis 1,2 m skersmens rentinys, o į šiaurę nuo jo šlaite įrengti akmeniniai laipteliai. B. Kviklio nuomone, čia esantis rentinys yra nuo pagonybės laikų. Vėliau čia stovėjo Kristaus statula, o XX a. pastatyta ir koplytėlė. Per Šv. Trejybės atlaidus čia suvažiuodavo daug ligonių maldininkų, kurie melsdavosi, plaudavosi, palikdavo aukų.

Vidinksto alkas ir Velnio pečiukas

Didžiausia Vidinksto ežero sala, esanti apie 1 km į šiaurės rytus nuo Pakalnių piliakalnio, vadinama Alku. Ji visa apaugusi medžiais. Apie 1 km nuo Alko salos į šiaurės rytus yra Gojumi vadinama apie 10 ha ploto dirva ir ąžuolais apaugusi aukštuma, kurios šiaurinė dalis vadinama Gojumi, o pietinė - Jaurų kalnu. Prieš karą seni žmonės pasakojo: „Senovėje saloje buvęs aukuras, kuriame degusi šventoji ugnis, o į šventąjį Gojų net kunigaikštis Utenis iš Narkūnų pilies atjodavęs“. B. Kviklys, remdamasis senolių padavimais, rašo, kad Gojaus viduryje buvęs ratas, apsodintas gražiais krūmais. Tai ir buvusi pagrindinė apeiginė švento Gojaus dalis, į kurią įžengti būdavo galima tik tam tikru metu. Apie 800 m į pietryčius nuo vienkiemio dar yra apvalus beržais apaugęs kalnelis, vadinamas Velnio pečiuku.

Dievaalkis

Dievaalkis - tai vienintelė alkavietė Utenos rajone, įtraukta į archeologijos paminklų sąrašus. Dievaalkis yra Alaušo ežero pusiasalis - ragas. Anksčiau ši vieta buvo Alaušo ežero sala. Survilaitė - Margelienė (g. 1893 m.) pasakojo, kad seniau alkvietėje augo seni ąžuolai, čia laidodavo žmones (nors kryžių ir nebuvo), o dar seniau žmonės pasakojo, kad Alke vaidilutės atlikdavo senovines apeigas“.

Gojus prie Alekniškio ežerėlio

Keturi kilometrai į pietryčius nuo Daugailių, einant vieškeliu į Vajasiškį, yra Poleniškio kaimelis. Čia, apie 100 m į rytus nuo Alekniškio ežerėlio esančios aukštumos pietiniame šlaite, yra Gojus - apie 1 ha ploto lygi aikštelė, kurioje kadaise augo didžiulis ąžuolas, kurį vos šeši vyrai galėję apkabinti. Pasakojama, jog seniau žmonės šį ąžuolą garbino, laikė šventu, o į gojų rinkdavęsi apeigoms. Gojaus aikštelėje teberandama plytų ir molinių indų, šukių.

Bobinis ir Bobinukas

Apie 550 m į šiaurės vakarus nuo Nuodėgulių piliakalnio, vadinamo Gikiškio kalnu, yra dvi įdomios kalvelės: Bobinis ir Bobinukas. Bobinis (Bobinia) yra žymiai didesnis už Bobinuką. Jo ilgis apie 150 m, plotis 50-60 m, aukštis iki 7 metrų. Vos 20 m ilgio, 7 m pločio ir 3 m aukščio Bobinukas yra už 20-30 m į pietvakarius. P. Šiožinys iš Nuodėgulių kaimo apie šią vietą 1935 m. papasakojo tokią legendą: „Ant Bobinio kalno buvo pastatyta labai graži bažnyčia, o ant Bobinuko - varpinyčia, bet vėliau visa tai kažkas sugriovė. Todėl dabar, pamaldų laike užėjus ant Bobinuko, girdėti giliai žemėje var­pų balsai“. Dar kita legenda byloja apie „gaidžių balsus iš požemių“.

Velniapėdas

Ypač daug mįslingų, įvairiais pasakojimais apipintų vietovių yra apie Tauragnus. Čia ne šiaip pakeliausi – bet ir beveik apie kiekvieną vietą išgirsi kokį nors pasakojimą ar legendą. Įdomi vieta yra Šeimaties kaime, apie 200 m į šiaurę nuo G. Aidiečio sodybos. Tai pieva, vadinama Velniapėdu. Prieš daug metų užrašytas J. Stundžios (g. 1855 m.) bei L. Vaišnoro (g. 1895 m.) iš Šeimaties kaimo pasakojimas apie šią vietą. „Šioje vietoje buvęs raistas, kuriame gyvenę raganos ir velniai. Vieną kartą raganos supykusios ant velnių, kad šie jų vaikų nesupa ir juos išvijusios, o vienas velniukas bebėgdamas užkliuvo už akmens ir įbrėžė jame savo pėdą - duobelę į kurią tilptų net žąsies kiaušinis.“ ...Dabar po lietaus, kai duobė pilna vandens, moterys, grįždamos iš lauko darbų, užsuka prie Velniapėdo, pasitrina sopamas vietas ir išgyja.

Gaidžiakalnis

Apie 200 m į vakarus nuo Tauragnų - Lamesto vieškelio kyla į viršų stati miško siena. Tai apie 15 - 20 m aukščio ir 300 m ilgio kalva. Jos pietrytinėje pusėje yra Gaidelių kapinės. Dabar žmonės šią vietą vadina Skargždynu. Seniau kalnas vadintas Gaidžiakalniu, o E.Šimkūnaitė jį vadino Saulakalniu. Kalnas laikomas šventu. Pasakojama, kad „vyrai, vidurnaktyje eidami iš gegužinės, girdėję ten giedantį gaidį".

Papirčių piliakalnis

Apie Papirčių piliakalnį, dar vadinamą Barsukalniu, Gegužiakalniu, daug rašyta archeologų ataskaitose, tačiau kalno apeiginė pusė nepaminėta. Apie šį kalną užrašyta: „Seni žmonės pasakoja, senovėje čia buvus bažnyčios“. Dar 1979 m. A. Petravičienė (g. 1912 m.) iš Gaidelių pasakojo, kad: „Seniau ten buvusi pagonių žinyčia, kur aukodavo aukas - degindavo gyvulius. Dabar kalnas ap­augęs eglėmis ir beržais. Sako, ten viduje kažkas vis dunda - esą ginklų užkasta. Vaikams kasinėti nuo seno žmonės draudė, nepalietė jo ir melioracija“. Į rytus nuo Piliakalnio, už pelkėto slėnio, yra Gegužiakalnis - apie 400 m iš šiaurės vakarų į pietryčius ištįsęs kalvagūbris, savo forma primenantis skiautere. Toponimas susijęs su lietuvių mitologiniu personažu - gegute (geguže), kuri yra lietuvių likimo deivė.

Avilių ežeras

Į šiaurę nuo Utenos tęsiasi sėlių žemė, plytinti į šiaurę nuo jo iki pat Dauguvos. Graži ir šio krašto augmenija, nes šiose vietose pušynai pereina į lapuočių miškus. Gausu čia įspūdingų pavienių medžių, kurių daugelis susiję su sakralinėmis vietomis. Štai šiaurinėje Avilių ežero dalyje yra sala, kurioje seniau stovėjo brolių Petro ir Albino Stankevičių viensėdis, sudegęs 1943 m., vadintas Vilkina. Saloje išlikę senų medžių, tarp kurių išsiskiria seniausia Lietuvoje - apie 400 metų senumo guoba. Matyt, kadaise čia buvusi šventoji giraitė – alkvietė, nes užrašytas M. Volikovo iš Mukulių kaimo (g. 1900 m.) pasakojimas, esą, čia buvo didelis akmuo, kurį Perkūnas sudaužė į tris dalis. Ir dabar valkšna, vadinama Perkūno akmeniu, prie alko tebestovi.

Sartai

Beveik visi esame girdėję apie įdomų savo forma, o dar įdomesnį sakraliniu požiūriu Sartų ežerą, apie žirgų lenktynes, kasmet vykstančias ant šio ežero ledo. Dar žinome, kad iš Sartų išteka viena švariausių Lietuvos upių – Šventoji, o Girios miške, esančiame prie Sartų, auga didžiausia Lietuvoje - 34 m aukščio ir beveik 2 m skersmens liepa. Bet ar atkreipėme dėmesį į liepų ir ąžuolų gausumą ežero pakrantėje ošiančiose giriose? Prie jų čia senovėje gyveno žyniai, o pačiame Sartų ežero rytinės įlankos gale yra Salos kalnas, kadaise buvęs apeiginis. Tad neatsitiktinai į šias nuostabias vietas 1929 m. atsikėlė gyventi vienas žymiausių senųjų mūsų tradicijų puoselėtojų Domas Šidlauskas - Visuomis, kuris senojo lietuvių tikėjimo pagrindu sukūrė naują religiją - visuomybę. Jis prie piliakalnio, įkūrė Romuvą - šventą giraitę, o Salos kalne atlikinėjo įvairias senąsias apeigas: čia buvo švenčiamos Kaupuolinės ir kitos šventės. Todėl žmonės kalną praminė Visuomio Romuva. Tačiau tikrosios senojo tikėjimo ištakos šiose vietose siekia žilą senovę.

Vėlykuškių piliakalnis, Titelmiškis

Šalia Sartų ežero esantis Vėlykuškių piliakalnis - Vėlių kalnas. P. Tarasenkos nuomone, šis kalnas nuo seno buvo apeiginis, skirtas laidojimui arba Nekropolis. Dar pasakojama, kad senovėje Vėlykuškių ir Bradesių piliakalnius jungė tiltas, ėjęs per Sartų įlanką. Tais laikais čia buvęs ąžuolynas, kuriame gyvenę žyniai, o slėnis, esantis tarp Bradesių piliakalnio ir Sartų ežero, vadinasi Titelmiškis. Tarp čia gyvenusių žynių labiausiai visame krašte garsus Minčius, kuris senojo lietuviško rašto paslaptis žinojo. Nebuvo tie rašmenys tokie kaip dabartinės raidės, bet tai buvo lietuviškas raštas, daug senesnis už dabar mūsų naudojamą. Tą senąjį savo raštą lietuviai naudojo žemių riboms, keliams, brastoms, medžioklės ar žūklės vietoms, o taip pat laikui žymėti. Rašė lietuviai ant medžio lentelių, ant molio puodų, iškaldavo rašmenis ant akmenų, įausdavo margus raštus į drobes, juostas. O kai pritrūkdavę rašmenų – jiems senasis Minčius juos nurodydavęs.

Kad čia buvęs ąžuolynas, rodo žemėje randama dideli kelmai, šaknys. Dabar išlikęs tik vienas ąžuolas. Padavimai sako, kad šioje vietoje per Sartų įlanką buvęs tiltas, todėl ir vadinama ši vieta Titelmiškiu. Tiltas laikytinas mitologiniu, nes jis jungė vėlių kalną - Vėlykuškių piliakalnį su Bradesių piliakalniu. Tai įrodo pasakojimas, kad žvejų tinklai kartą užklupo tilto polius. Titelmiškis, tikriausiai, buvęs šventas ąžuolynas, kuriame gyvenę žyniai. Apie juos byloja padavimai - tai pasakojimai apie nepaprastus senelius ir elgetas.

Rokiškis

Didžiausias Sėlių žemės miestas - Rokiškis. Istorijos šaltiniuose pirmą kartą Rokiškio dvaras paminėtas jau 1499 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro privilegijoje, o nuo XVIII a. miesto žemė priklausė giminystės ryšiais susietoms Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių dinastijoms. Ypač ryškų pėdsaką miesto istorijoje paliko grafai Tyzenhauzai, XVIII a. nutarę perkelti savo rezidenciją iš Postavų (dabar Baltarusijoje) į Rokiškį. Jų iniciatyva čia buvo pastatyta Šv. Mato bažnyčia, dvaro rūmų ansamblis, klasicizmo stiliaus prekybos namai, įsteigta mokykla.

Senasis miesto centras aplink Nepriklausomybės aikštę formavosi XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje. Miesto centro klasicistinis planas - vienintelis taip gerai išlikęs Lietuvoje ir dabar yra neįkainojama architektūrinė vertybė, ypač įdomi turistams. 1989 m. centrinei miesto aikštei grąžintas Nepriklausomybės aikštės pavadinimas. Aikštės gale puikuojasi Šv. Mato bažnyčia - gražiausias neogotikos ansamblis Lietuvoje, pradėtas statyti 1868 m. Priešais bažnyčią į dangų šauna R. Antinio 1931 m. sukurtas Nepriklausomybės paminklas, išlaikęs karą, pokarį, tokių paminklų nevertinimo bei daužymo vajų. 1989 m. paminklą restauravo skulptoriaus sūnus R. Antinis. Jis atkūrė paminklą tokį, koks kitados buvo - su 1929-1931 m. data ir svastika, kuri, beje, vis dar šokiruoja kai kuriuos turistus, nežinančius, kad tai - tik Saulės ženklas.

XIX a. pradžioje grafo I. Tyzenhauzo užsakymu pastatyti klasicistinio stiliaus dvaro rūmai neblogai išsilaikė iki mūsų dienų. Dabar dvaro ansamblį sudaro 16 dvaro pastatų, romantiškas parkas, kuriame galima pamatyti aukštaičio valstiečio sodybos statinius: kluoną, klėtis, kalvę, čia perkeltus XX a. antroje pusėje. Muziejui priklauso 16 išlikusių pastatų, 28 ha ploto parkas su tvenkiniais, čia saugoma per 70 tūkst. eksponatų. Restauruojamuose rūmuose dėmesį traukia didinga grafų menė, autentiškas valgomasis, didžiulis židinys su Tyzenhauzų herbu. Pietinėje oficinoje pristatoma XX a. krašto dailininkų kūryba. Ypač vertinga medžio drožėjo L. Šepkos (1907–1985) kūrinių kolekcija.

Visdieviai

Sėlių krašte bene ilgiausiai Lietuvoje laikėsi senasis tikėjimas, todėl ir aplink Rokiškį yra nemažai sakralinių paminklų, tačiau Visdieviai, esantys netoli Obelių, tai vienintelis į apskaitą įtrauktas alkakalnis Rokiškio rajone. Iš pietų ir vakarų jį juosia Stulpo upelis. Iki 1922 m. ten augo dvi labai senos liepos, o žmonės pasakoja čia buvus šventyklą. Tyrinėjimų 1969 m. metu kultūrinio sluoksnio nerasta, tačiau Visdievių kaimo laukuose randama akmeninių glūdintų kirvukų.

Janikūnai, Indriūnai

Lietuvos šiaurės rytų sritis, esanti prie Latvijos sienos, dėl jos ypatingo grožio - daugybės ežerų, upių, kalnų ir girių - neretai vadinama Lietuvos Šveicarija. Tačiau ne vien tuo įžymios šios vietos. Ten buvusio Panemunio vienuolyno kronikos žiniomis, iki XVIII a. vidurio vakarinėje Skaistės ežero pakrantėje augusiame Šventajame Ąžuolyne buvo kūrenama šventoji ugnis. Toje kronikoje rašoma: „Po švedų nuniokojimo 1710 m. Panemunio apylinkėse paplito maras. Tada pagonių kriviai žmonėms liepė eiti į ąžuolyną ir ten maitintis. Tie žmonės, kurie nuėjo į ąžuolyną prie Skaistės ežero, ir išliko gyvi“. Tik 1682 m. Panemunyje ant pagoniškos ugnies aukuro vietos buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Vėliau ąžuolynas iššalo, sunyko ir tik XIX a. viduryje dalis jo buvo atsodinta. Be jo, dar yra išlikę sakralinės vietos - Velniakalnis, Bobos kalnas, Aukso kalnas.

Berniukalnis

Berniukalnis prie Šiukščių - tai nemaža, apie 120 m ilgio ir 80 m pločio, mišku apaugusi kalva Antalieptės marių šiaurės rytiniame krante, o jo pietinė viršūnė vadinasi Uzbonkalnis. Berniukalnis dabar tarsi saloje atsidūrė, nes visi aplinkiniai slėniai apsemti vandens. Apie Berniukalnį pasakojama: „Ten bažnyčia susmukusi į kalną ir užtai girdisi varpų skambėjimas“. P. Vaitkevičius (g. 1893 m.) iš Desiuškų pasakojo: „Tame kalne kas naktį šeši užkeiktieji berniukai skaičiuoja pinigus, o po 12 valandos pradingsta. Dėl to ant kalno jaunimas buvo pastatęs kryžių“.

Zarasai

Didžiausias miestas Lietuvai priklausančios Sėlos rytinėje dalyje - Zarasai. Tiksli miesto įkūrimo data nežinoma, tačiau senuose rašytiniuose šaltiniuose Zarasų kraštas minimas jau kovų su Livonijos ordinu metu. Vėliau čia buvo dvaras ir vienuolynas, nuo XVI a. vidurio Zarasai - jau žinomas kaip miestelis, nuo 1598 m. tapo Zarasų valsčiaus, o nuo - 1839 m. apskrities centru. Dabar Zarasai - turistų ir poilsiautojų mėgstamas kraštas, tačiau labiausiai keliautojus traukia ne pats miestas, o jau visai netoli Latvijos sienos, augantis seniausias ir storiausias Lietuvoje, ir vienas seniausių Europoje - Stelmužės ąžuolas. Jo apimtis prie žemės siekia net 13 metrų! Kiek šis ąžuolas dar gyvens, sunku pasakyti, bet šiandien jo lapai dar ošia senovę, tad skubėkime jį pamatyti.

Stelmužės ąžuolas

Iki Stelmužės nuo Zarasų - tik 13 km. Reikia važiuoti iš pradžių 3 km į šiaurę vingiuotu keliuku, paskui dar 10 km vingiuoti tai į vieną, tai į kitą pusę, aukštyn, žemyn, pro miškelius, ežerėlius, kol prieš akis atsivers Stelmužės parko žalumynai. Padarę dar keletą vingių, atsidursime prie seniausio mūsų krašto gyvosios gamtos paminklo - Stelmužės ąžuolo. Šalia ąžuolo stovi medinė stačiakampė bažnyčia, kurioje dar iki 1963 m. joje vykdavo pamaldos. Sovietmečiu maldos namai buvo uždaryti ir joje įrengta tautodailininkų darbų ekspozicija. Šį medinį vien kirviu tašytą, kaltu drožtą, kalvio darbo vinimis sukaltą statinį 1650 m. surentė dvaro baudžiauninkai. Greta stūkso darnių proporcijų dviaukštė tašytų sienojų varpinė, pastatyta XVII a. viduryje. Netoliese, rytinėje Stelmužės ežero pakrantėje, stovi „Vergų bokštas“ - keturkampis akmeninis pastatas su mažais langeliais viršuje. Jame ponai laikydavo uždarytus ir plakdavo nepaklusnius baudžiauninkus.

Červonka

Visai netoli Stelmužės, bet jau kaimyninės Latvijos žemėje yra dar viena brangi lietuviui vieta - Červonka. Ši vieta susijusi su kovomis už Nepriklausomybę praėjusio šimtmečio pradžioje. Tuo metu jauna Lietuvos savanorių kariuomenė kovėsi keliais frontais. Ukmergės rinktinė žygiavo į Zarasus, o Panevėžio rinktinė stūmė priešą Ilūkstės kryptimi. Lemiamos kovos su bolševikais vyko nuo 1919 m. gegužės mėnesio kol rugpjūčio 30 d. abi rinktinės pasiekė Dauguvos krantus ir priešas buvo išstumtas. Pradėjus rūpintis Lietuvos karių kapais, Latvijoje, Červonkos bei Eglainės apylinkėse buvo surinkti žuvusių karių palaikai ir palaidoti Červonkos katalikų kapinėse, o 1932 m. jose buvo pastatytas paminklas žuvusiems Lietuvos kariams. „Tai tik dalis čia žuvusių karių, buvusių palaidotų laukuose ir miškuose, jų palaikai buvo surinkti į bendrą didelį karstą,“ - rašė atsiminimuose P. Jakštas, Lietuvos karių kapų komisijos sekretorius. Tarp Eglainės ir Šėderės rasti nežinomo kareivio palaikai, kuriems 1934 m. lapkričio 23 d. buvo lemta tapti Nežinomuoju kareiviu Kauno Karo muziejaus sodelyje. Tačiau sovietinės valdžia paminklą nugriovė, kapą išniekino, tad atstatant paminklą karsto neberasta. Tuomet 1990 m. lapkričio 23 d. čia buvo palaidotas kitas Nežinomasis kareivis - iš Giedraičių kautynių lauko.