Mano motyvacija atsakyti p. Monikai Ošmianskienei yra susijusi su tuo, kad turiu keturis sūnus, tikėtina kažkurie iš jų, o gal jų vaikai bus medžiotojai, nes šis instinktas yra paveldimas. Negaliu leisti klaidinti visuomenę ir nenoriu, kad mano ir kitų medžiotojų vaikai bei vaikaičiai būtų smerkiami Lietuvoje vien dėl nežinojimo ar neišmanančių žmonių įtvirtinamų stereotipų.
Pradėkime nuo pradžių. Man pasirodė perdėtas gerb. Seimo narės susirūpinimas, kad po nesėkmingo bandymo sutrukdyti naktinių taikiklių naudojimo medžioklėje klausimui patekti svarstymui seime, atsistatydino aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis.
Kai atsistatydina žmogus, kuris nenori išgirsti 30000 narių turinčios Lietuvos bendruomenės nuomonės, kuris save laiko ekspertu, nors akivaizdžiai neturi nei patirties medžioklės ūkyje, nei yra kažką gero padaręs, kad medžiojamų gyvūnų populiacija klestėtų, Lietuvos atstovaujamos valdžios atstovei tai atrodo didelis praradimas. O tai, kad kartu su šeimomis 100000 žmonių sudaranti medžiotojų bendruomenė yra puolama be argumentų ir galimai vien siekiant asmeninio žinomumo ir iš to kylančios naudos, Seimo narei neatrodo skaldantis veiksmas.
Kaip tik dėl to ir nutariau parašyti asmeninį atsakymą, kurio pagrindinis tikslas - pakeisti informacinių technologijų išsilavinimą ir programuotojo patirtį turinčios Seimo narės nuomonę apie medžiotojų bendruomenės naudą. Noriu sukurti prielaidą atstovauti mus - medžiotojus. Pabandysiu argumentuoti, kad toks atstovavimas turės tik teigiamas pasekmes ir visiškai nepakenks Lietuvos pasirinktai gyvūnų gerovės politikai.
Būtent nuo gyvūnų gerovės reiktų ir pradėti, nes žmonėms nedirbantiems žemės ūkio šakoje, kurioje auginami gyvūnai maistui ar nepriklausantiems vienam iš 900 medžiotojų juridinių vienetų (asociacijų) yra labai keblu suprasti kas ta gyvūnų gerovė ir kuo gyvūnų gerovė žemės ūkyje skiriasi nuo laukinėje gamtoje gyvenančių gyvūnų gerovės. Taip jau sutapo, kad pastaruosius penkerius metus dirbau didžiausio Baltijos šalyse paukštininkystės ūkio vadovu ir Lietuvos paukštininkystės asociacijos tarybos nariu.
Mūsų ūkis per metus išaugina 40 milijonų mėsinių viščiukų ir bent pusę šio kiekio parduoda aukštos gyvūnų gerovės kultūros Skandinavijos šalyse, taip pat Didžiojoje Britanijoje, kitose vakarų Europos šalyse. Turėjome praeiti daug tarptautinių auditų ir tai man leidžia vadintis šios srities ekspertu.
Dėmesio, visiems teisėkūros atstovams, ir gerb. Seimo narei, gyvūnų gerovei pasiekti žemės ūkyje ir medžioklės ūkyje yra ir turi būti taikomi skirtingi principai:
1. Žemės ūkyje žmogus privalo gana intensyviai kištis į biologinį procesą, kad sureguliuoti auginamų gyvūnų sveikatingumą. Tam, kad gyvūnai nesikankintų, nesirgtų ir nereiktų jų gydyti antibiotikais yra reguliuojama jų tankumas tvarte, ypatingas dėmesys skiriamas mitybai, tvarto infrastruktūrai ir žmogaus priežiūrai. Ūkininkai turi nuolat ieškoti protingo balanso tarp gyvūnų gerovės ir ūkio našumo.
2. Tuo tarpu gyvoje gamtoje ir medžioklės ūkyje pagrindinė taisyklė - kuo mažiau kištis į biologinį procesą ir tik tiek kiek to reikalauja populiacijos palaikymas, t. y. plėšrūnų valdymas bei žemės ir miškų savininkų teisėtų interesų apgynimo - medžiojamų gyvūnų daromos žalos minimizavimo.
Todėl mes medžiotojai mokome savo vaikus apie gyvosios gamtos ciklus ir kaip turime elgtis gamtoje. Pavyzdžiui, save gerbiantis medžiotojas niekada „nebraidys“ po miškus gyvūnų jauniklių vedimo laikotarpiu, niekada į mišką pasivaikščiojimui nesives palaido šuns. Nors daugumai atrodo, kad mes medžiojame miškuose, bet iš tikro 80 procentų medžioklių vyksta gyvūnus tykant ar sėlinant palaukėse prie žemės ūkio naudmenų, ar viliojimo vietų.
Ramybės drumstimo gyvūnams prasme didesnę žalą daro grybautojai, ragų ieškotojai, patys gamtininkai, fotografai, kurie nors ir mokslo tikslais, bet kenkiant gyvūnų ramybei specialiai lenda į gyvūnų ir paukščių lizdavietes, palieka savo kvapus ir pasekmes, kurių nei dauguma Seimo narių, nei visuomenė negali įvertinti ir suprasti. Medžiotojo veikimas atvirkščias, mes patys siekiam išvilioti gyvūnus į medžiojimui skirtą vietą ir šventai laikomės gamtos nedrumstimo principo, ypač ramybės mėnesiais.
Yra tik vienas didelis panašumas tarp gyvūnų gerovės žemės ūkyje ir medžioklės ūkyje - gyvūnas turi būti nužudytas sukeliant kuo mažiau skausmo ir jo mėsa suvartota maistui.
Visiems besirūpinantiems gyvūnų gerove, norisi palinkėti nepamiršti šių principų ir nesuplakti į vieną politiką. Dar didesnis gyvosios gamtos reguliavimas žmogaus pastangomis, būtų pražūtingas. Medžiotojų bendruomenės per tūkstantmečius yra išmokę šio balanso, todėl ten kur yra gerai organizuoti medžioklės ūkiai yra gausu gyvūnų ir užtikrinamas balansas tarp suinteresuotų žemių ir miškų savininkų. Belieka pasikartoti, kad šiandieninė Lietuvos medžiotojų bendruomenė, tai 900 gerai organizuotų asociacijų turinčių savo ūkiskaitą, todėl neįmanoma, kad kažkas žino medžioklės ūkį geriau nei mes medžiotojai.
Antras, pagal svarbumą, Seimo narės argumentas - kontrolė. Brakonieriavimo kontrolė. Seimo narė mano, kad leidus naktinius taikiklius šernų, lapių ir mangutų medžioklei patys medžiotojai išžudys visus gyvūnus, t.y. jie patys brakonieriaus. Jei nebūčiau medžiotojas, lengvai užkibčiau ant šios logikos.
Pažiūrėkim kaip viskas yra iš tikrųjų medžioklės klubuose. Visi pritaria, kad medžiotojai yra suinteresuoti gyvūnų gausa savo medžioklės plotuose, kitaip važinėti kelis šimtus kilometrų į medžioklę ir nepamatyti gyvūno būtų sunkiai paaiškinamas malonumas net ir ne medžiotojo logikai. Taigi medžioklė vyksta kitaip nei įsivaizduoja gerbiama Seimo narė. Visų pirma medžioklė organizuojama griežtai pagal įstatymus, klubo įstatus ir kitas visuotiniame narių susirinkime patvirtintas tvarkas, kurios yra privalomos visiems medžiotojams.
Antra, medžioklė turi priskirtą vadovą, kuris neša pilną juridinę atsakomybę už jos saugumą, atitikimą įstatymams, sumedžiotus gyvūnus ir santykius tarp klubo narių. Ypatingai pastaruoju dešimtmečiu suklestėjo medžiotojų savireguliacijos procesas, išaugo nepakantumas nusižengti linkusiems ar bendro gėrio taisyklės nesilaikantiems nariams, daug tokių ginčų buvo nagrinėjami teismuose. Sunku įsivaizduoti medžiotojų klubą, kuris norėtų išžudyti savo turtą, dar sunkiau įsivaizduoti medžioklės vadovą, kuris sutiktų asmeniškai rizikuoti dėl kito asmens veiksmų. Taigi šis mitas apie medžiotojus bandančius pakenkti patiems sau turi būti pamirštas visiems laikams.
Tačiau yra kitas stereotipas, kuris lygiai toks pats neteisingas - jog brakonieriavimą mažina aplinkos apsaugos pareigūnų kontrolė. Gerbiama Seimo nare, jūs esat matematikė. Paskaičiuokime tikimybę kas labiau apsaugo medžioklės plotus nuo brakonieriavimo. Lietuvoje yra apie 450 etatinių gamtos apsaugos inspektorių, kurie kartą ar du kartus per metus aplanko medžioklės plotus (30 metų vidurkis iš asmeninės patirties) ir 30000 medžiotojų, kurie savo medžioklės plotuose vidutiniškai būna 2-3 kartus per savaitę. Brakonieriams kaip vagiams, galioja ta pati taisyklė, jie siekia nesaugomo turto. Jei turtas gerai saugomas, tai brakonieriavimui nėra erdvės. Todėl buvimas medžioklės plotuose yra efektyviausia priemonė prieš brakonieriavimą.
Tiesa dar Seimo narei atrodo, kad brakonieriai neturi ir nenaudoja naktinio matymo prietaisų. Kad pakeisti nuomonę siūlau pasiskaityti sugautų brakonierių istorijas. Nusikaltėlis visada stengiasi būti technologiškai pranašesnis už mūsų atveju medžiotoją, todėl šis Seimo narės argumentas yra atmestinas.
Tęsiant savo argumentus noriu pacituoti gerbiamą Seimo narę „Tai bus būtent tai – gyvūnų žudymas, nepaliekant vietos jokiai medžioklės etikai ar moralei ir duodant kelią beatodairiškam gyvūnijos populiacijų naikinimui dieną ir naktį“. Matosi, kad Seimo narė myli gyvūnus ir gamtą, bet sutikit, kad šiuo atveju negalime leisti „aklos meilės“, nes mano aprašytas medžioklės ūkio veikimas tikrai paneigia Seimo narės jausmus ir jos epitetai atrodo netikslūs. Dar daugiau, tokie epitetai yra tiek klaidinantys, tiek įžeidžiantys bendruomenę, kuri iš savo atlyginimų 50 milijonų eurų kasmet skiria tam, kad laukinė gyvūnija Lietuvoje klestėtų ir jie ją galėtų naudoti rekreacijos ir mitybos tikslais. Jau nekalbant apie šimtus tūkstančių darbo valandų gamtoje, visų pirma saugant nuo brakonierių.
Nepasisakysiu kiek naktinių taikiklių turėjimas lems medžiotojų norą ginti Tėvynę, nes tai labai individualu, bet jei šie prietaisai būtų legalūs, tai per eilę metų dauguma medžiotojų juos tikrai įsigytų vietoje dabar naudojamų medžioklinių prožektorių. Aš labai norėčiau, kad mes Lietuvoje juos turėtume ir prireikus galėtume naudoti Tėvynės gynybai. Nematant praktinės naudos joks žmogus nepirks tokio brangaus daikto.
Čia artėju prie vienintelio naktinių taikiklių tikslo medžioklėje. Tegul kritikai, ekspertai ir gamtos mylėtojai neįsižeidžia, šis technologinis patobulinimas privalo pakeisti šviesos prožektorius ir padėti kuo humaniškiau nukauti gyvūną, kuris medžiojamas naktį. Šiuo metu pagal įstatymą naktį medžiojami šernai, lapės ir mangutai. Kitų gyvūnų medžioklei šių įrankių nereikia, nes jų medžioklė naktį yra uždrausta.
