Tapo nebeišvengiama
Žmonės jau dabar priversti išsikelti iš savo namų išsausėjus dirbamoms žemėms, pritrūkus geriamojo vandens ar kilus stichinėms nelaimėms: potvyniams, liūtims, ciklonams ar tropinėms audroms, taip pat dėl kylančio jūros lygio.
Nors nuo stichinių nelaimių daugiau kenčia Pietų pusrutulis, šiauriau gyvenantieji atsipalaiduoti neturėtų. Kaip manote, kur bus priversti trauktis gyventojai iš „karštųjų taškų“, kai nebebus įmanoma migruoti šalies viduje? Klimatui vis ekstremalėjant stichinių nelaimių neišvengs ir gyvenantys iš pažiūros saugiose teritorijose.
Šalies viduje perkeltų asmenų stebėjimo centro (angl. Internal Displacement Monitoring Centre) duomenimis, iki 2019 m. pabaigos labiausiai nuo gamtinių nelaimių sąlygoto perkėlimo nukentėjusios šalys, kurių viduje persikėlę gyveno daugiau nei 200 tūkst. žmonių buvo:
- Afganistanas (beveik 2 mln. žmonių gyveno perkelti),
- Indija (beveik 600 tūkst.),
- Etiopija (beveik 400 tūkst.),
- Filipinai (per 360 tūkst.),
- Sudanas, Pietų Sudanas, Kinija.
Prieš kelis metus didžiausią naujų perkėlimų dėl gamtinių nelaimių skaičių patyrė Indija (per 5 mln.), Filipinai, Bangladešas ir Kinija (per 4 mln.). JAV 2019 m. pasiekė beveik 1 mln. perkėlimų skaičių dėl stichinių nelaimių.
Kai kurioms šalims dėl klimato kaitos pasekmių tenka į kitus miestus perkelti ir sostines.
2019 metais Indonezija paskelbė savo sostinę perkelsianti į rytinį Borneo salos pakraštį. To priežastis – esama sostinė Džakarta yra vienas greičiausiai vandens semiamų miestų pasaulyje. Jei dabartinės tendencijos nesikeis, iki 2050 metų Džakarta gali atsidurti po vandeniu. Šis miestas į grėsmingą situaciją pateko dėl besaikio gruntinio vandens naudojimo, besikeičiančių oro sąlygų ir kylančio jūros lygio.
Pranešdamas apie sostinės perkėlimą Indonezijos prezidentas Joko Widod sakė, kad Džakarta per trisdešimtmetį po vandeniu paniro daugiau kaip 3 metrus ir dėl klimato kaitos paskatinto ledynų tirpsmo problema tik gilėja.
Neabejojama, kad klimato migracija ateityje tik didės. Pasaulio banko atliktas tyrimas rodo, kad iki 2050 m. vien trijuose pasaulio regionuose – Afrikoje į pietus nuo Sacharos dykumos, Pietų Azijoje ir Lotynų Amerikoje – dėl lėtinių ir negrįžtamų klimato kaitos padarinių migruoti šalių viduje bus priversti 143 mln. žmonių.
Pietų Karolinos dienraštis „Post and Courier“ prieš kelis metus buvo skelbęs ir grėsmingą sąrašą miestų, kurie dėl klimato kaitos ateityje išnyks iš pasaulio žemėlapio: savo eilės laukia Naujasis Orleanas, Norfolkas, Mumbajus, Kalkuta, Šanchajus, Lagosas, Manila, Bankokas, Kopenhaga, Tokijas ir net Londonas bei Hiustonas.
O štai tyrimų įmonės „Verisk Maplecroft“ duomenimis, 99 iš 100 pažeidžiamiausių miestų priklauso Azijai, iš jų 37 yra Kinijoje, 43 – Indijoje – šios šalys pagal išmetamą klimato šilimą sukeliančių dujų kiekį užima pirmą ir trečią vietas. Visame pasaulyje 414-oje miestų, kuriems grėsmę kelia užterštumas, vandens stoka, gamtos stichijos, karščio bangos ir fizinė klimato kaitos daroma žala, gyvena 1,5 mlrd. žmonių.
Klimato kaitos pasekmės juntamos visame pasaulyje ir jos apraiškas labai aiškiai buvo galima stebėti šiemet. Naujienų agentūra „Reuters“ pranešė apie liepos-rugsėjo mėnesiais vykusius įvykius, susijusius su klimato kaita.
Šiemet liepos 12-15 dienomis Europą merkusios liūtys baigėsi pražūtingais potvyniais – žuvo daugiau nei 200 žmonių, daugiausia aukų pareikalauja Vokietijoje. Belgijoje stichija pražudė kelias dešimtis vietinių, tūkstančiai paliko namus Nyderlanduose. Rugpjūtį JAV prezidentas Joe Bidenas paskelbė nepaprastąją padėtį miško gaisrų siaubiamoje Kalifornijos valstijoje. Drono rugsėjo 4 dieną filmuotoje medžiagoje – virš Brazilijos Amazonės džiunglių kylantys juodi tiršti dūmai ir liepsnų išguldyti apanglėję medžiai.
Kaip per akimirką pasikeičia stichinę nelaimę išgyvenančių žmonių gyvenimas puikiai iliustruoja 2005-ųjų metų Naujojo Orleano krizė, kuri buvo pavadinta „humanitarine katastrofa“.
Tuomet praūžus uraganui „Katrina“ miestas patvino. „Dėl nuolat kylančio vandens nebeveikia generatoriai“, „Žmonės negali pasitraukti iš miesto“, „Žlugo visos priemonės vandens srautams sustabdyti“, „Neveikia kanalizacija“, „Gyventojai raginami savo gamtinius reikalus atlikti į plastikinius maišelius“, „Nėra elektros, neveikia telefonai, televizija“, „100 km spinduliu neįmanoma gauti geriamojo vandens ir degalų“, „Plešiamos maisto parduotuvės“, – tokiomis žinutėmis iš Naujojo Orleano tuomet dalinosi žiniasklaida.
Daugiau klausimų nei atsakymų
Nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ tyrėja Akvilė Kriščiūnaitė sako, kad labai gali būti, jog Lietuva jau turėjo migrantų, kurie iš savo kilmės šalies į Lietuvą traukėsi dėl su klimato kaita susijusių priežasčių, tačiau tai sužinoti sudėtinga, nes teisiškai tokia kategorija kaip klimato pabėgėliai, mūsų šalyje bei daugelyje kitų valstybių nėra įtvirtinta.
Anot jos, atskirti asmenis, kurie buvo priversti migruoti dėl reiškinių, susijusių su klimato kaita, nėra paprasta.
„Iš dalies dėl to, kad migrantai gali migruoti ne tik dėl stichinių nelaimių, bet ir dėl mažiau dramatiškų klimato pokyčių – nepastovių kritulių ar temperatūros svyravimų, kurie gali lemti prastą derlių. Tokiu atveju žmogus migruoja iš dalies dėl ekonominių priežasčių – ieškoti stabilesnio pragyvenimo šaltinio – tačiau klimato kaita taip pat yra to priežastis“, – teigia ji ir sako, kad turtingesnės šalys, tikėtina, nukentės mažiau, nes turi daugiau resursų pasiruošti klimato kaitos padariniams.
„Tokios valstybės išgali teikti finansinę paramą ūkininkams, investuoti į technologijas, teikti pagalbą paveiktiems gyventojams. Kol kas neturime patikimos statistikos apie tarptautinę klimato migraciją, tačiau jei kalbame apie, pavyzdžiui, viduje perkeltus asmenis dėl stichinių nelaimių, žinoma, kad 2020 m. labiausiai paveiktos šalys buvo Afganistanas, Indija, Pakistanas, Etiopija“, – organizacijos priduria tyrėja.
Paklausta, kaip galime pasiruošti klimato migracijai, A. Kriščiūnaitė teigia, kad pirmas žingsnis yra pripažinti problemą ir tai, kad to pasekmes pajausime ir Lietuvoje.
„Prognozuojama, kad dėl klimato kaitos tarptautinė migracija ateityje intensyvės, o Lietuva yra saugi, ekonomiškai stabili valstybė“, – tikina ji.
Anot jos, neatmestina ir kad Lietuvos gyventojai gali tapti klimato migrantais. Ji sako, kad labiausiai tikėtina to priežastis – mūsų šalyje dažnėjančios stichinės nelaimės.
Pavyzdžių, su kokiais iššūkiais šaliai tenka susidurti sulaukus migrantų šiuo metu netrūksta.
„Lietuvai nereguliarios migracijos išaugimas per pastaruosius mėnesius buvo tam tikras šokas, bet akivaizdu, kad skaičiai, su kuriais susidūrėme šią vasarą ir rudenį, būtų gana įprasti nemažai daliai kitų ES, vakarų valstybių, tokių kaip Ispanija, Portugalija, Kipras, Prancūzija, Italija ir Graikija. Valstybės, visuomenės prisitaiko ir tai nėra vadinama krize.
Svarbu pastebėti, kad migracijos – pageidaujamos ir nepageidaujamos – pasekmės labai priklauso nuo valstybės atsako. Be abejo, migracija reiškia nemažai iššūkių, tačiau taip pat tai yra ir galimybė šalies ekonomikai, kultūrai. Vis daugiau kalbame apie senstančią Europos populiaciją, darbingo amžiaus žmonių stoką. Tyrimai rodo, kad migrantų integracijai reikalingos pradinės investicijos iš valstybės lėšų, jos beveik dvigubai atsiperka per penkerius metus“, – teigia „Diversity Development Group“ tyrėja Akvilė Kriščiūnaitė.
Teks prisitaikyti
Iš pažiūros gali pasirodyti, kad Lietuva stichinių nelaimių požiūriu yra labai saugi valstybė: čia nevyksta didelių potvynių, tornadų, ciklonų ar tropinių audrų, turime didžiules atsargas geriamojo vandens. Vis dėlto, turime jūrą, kurios lygiui drastiškai pakilus būtų apsemtos gyvenamos pajūrio teritorijos, o geriamąjį vandenį atneša lietaus debesys, kurie keičiantis klimatui gali nesusidaryti. Lietuvoje jau būta stichinių sausrų bei liūčių ir visiems žinoma, kokios buvo to pasekmės.
Aplinkos ministerijos (AM) Klimato politikos grupės patarėja dr. Judita Liukaitytė-Kukienė sako, kad Lietuvoje ekstremalų reiškinių susijusių su klimato kaita numatoma daug ir įvairių, tačiau tinkamai pasirengus galima prisitaikyti ir taip patirti mažesnius nuostolius.
„Sunkiau prisitaikyti skurdžiau gyvenančioms šalims. Tai matydama Europos Komisija naujoje ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategijoje „Klimato kaitai atsparios Europos kūrimas“ pripažįsta, kad ES jau patiria ir vis labiau patirs klimato kaitos padarinius už Europos ribų, kurie, kaip grandininė ar šalutinė reakcija, paveikia prekybą arba migraciją. Todėl reikia kalbėti ne apie tai iš kur sulauksime klimato pabėgėlių, o skatinti taikymą subnacionalinių, nacionalinių ir regioninių prisitaikymo prie klimato kaitos metodų, ypatingą dėmesį prisitaikymui skiriant Afrikoje, mažose besivystančiose salų valstybėse ir mažiausiai išsivysčiusiose šalyse“, – sako Klimato politikos grupės patarėja.
Anot jos, Lietuvos prisitaikymo prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių politikos tikslas – sumažinti esamą ir numatyti galimą gamtinių ekosistemų ir šalies ekonomikos sektorių pažeidžiamumą, sustiprinti gebėjimą prisitaikyti, ekonomiškai efektyviai sumažinti riziką ir žalą, išlaikyti ir padidinti atsparumą klimato kaitos pokyčiams.
„Nacionalinėje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje esame išsikėlę sektorinius tikslus, uždavinius ko turime imtis iki 2030 m., bei kryptis dirbti iki 2050 m. Tai įgyvendinsime per priemones numatytas Nacionaliniame energetikos ir klimato srities plane ir sieksime, kad Lietuva būtų atsparia klimato kaitos padariniams valstybe, o mūsų gyventojams netektų kraustytis ar tapti klimato pabėgėliais“, – pabrėžia AM atstovė.
Šiemet lapkričio 1-2 dienomis vyks 26-osios Jungtinių Tautų klimato konferencijos (COP26) pasaulio vadovų aukščiausiojo lygio susitikimas Glazge, į kurį vyks ir Lietuvos prezidentas.
Šiame susitikime bus sprendžiama, kokių bendrų veiksmų Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją pasirašiusios šalys gali imtis pasaulinei klimato krizei suvaldyti.
Pasaulio lyderiai sieks susitarti dėl priemonių, padėsiančių iki 2050 m. pasiekti nulinį grynąjį išmetamo anglies dvideginio kiekį, bei užtikrinti, kad pasaulinis atšilimas neviršytų 1,5 laipsnio, taip pat ketinama įsipareigoti iki 2025 m. kasmet sutelkti 100 mlrd. JAV dolerių paramą besivystančioms šalims kovoti su neigiamu klimato kaitos poveikiu.
