Trūksta jau dabar

Vanduo yra gyvybiškai būtinas žmonijai išgyventi. Suaugusio žmogaus kūne yra apie 60-70 proc. vandens ir jo atsargas būtina papildyti kasdien. Vienam žmogui kiekvieną dieną jo reikia išgerti apie 2-3 litrus, dar nemažai jo sunaudojama buityje: gaminant, skalbiant, maudantis ir kt.

Tačiau vandens ištekliai pasaulyje menksta ir, panašu, troškulys netolimoje ateityje taps nuolatiniu žmogaus palydovu, turėsiančiu įtakos ne tik gyvenimo kokybei, bet ir trukmei.

Dar 2018 metais 3,6 mlrd. žmonių mažiausiai vieną mėnesį per metus neturėjo pakankamai vandens, rašoma naujoje JT Pasaulio meteorologijos organizacijos (WMO) ataskaitoje. Manoma, kad 2050 m. vandens gali trūkti daugiau nei 5 mlrd. žmonių.

WMO duomenimis, per pastaruosius 20 metų sausumoje, įskaitant žemės paviršiuje, po žeme, sniege ir lede sukauptas atsargas, vandens lygis mažėjo vienu centimetru per metus. Labiausiai tai buvo pastebima Antarktidoje ir Grenlandijoje, taip pat daugelis tankiai apgyvendintų žemesnių platumų patiria didelius vandens nuostolius vandens tiekimo vietose.

Grenlandija
Foto: Scanpix

Organizacijos teigimu, artėjančią vandens krizę rodo ir per paskutinius 20 metų padažnėjusios su vandeniu susijusios problemos. Pavyzdžiui, su potvyniais susijusių nelaimių nuo 2000 metų padaugėjo 134 proc., o daugiausiai su potvyniais susijusių mirčių bei ekonominių nuostolių skaičiuojama Azijos šalyse. Kita su vandens ištekliais susijusi problema yra sausros, kurios ypač dažnai stebimos Afrikoje. Per daugelį metų dėl sausros kai kurios upės tiesiog išnyko iš pasaulio žemėlapio.

Per 20 metų sausros padažnėjo 30 proc. Vandens trūkumą sąlygoja ir jo tarša – apie 80 proc. ligų kyla būtent dėl užteršto vandens, kurį žmonės geria, nes neturi kitos išeities.

Vandens poreikis nuolat didės dėl didėjančio žmonių skaičiaus planetoje. Žurnalo „The Lancet“ paskelbtais 2020-ųjų metų liepos mėnesio duomenimis, pasaulyje šiuo metu gyvena maždaug 7,8 mlrd. žmonių.

Rekordinė sausra pasaulyje

JT paskaičiavimais, 2023 m. pasaulyje gyvens 8 mlrd. žmonių, 2037-aisiais šis skaičius išaugs iki 9 mlrd., o 10 milijardų ribą turėtų pasiekti 2057 metais.

Visiems jiems reikės vandens kiekvieną dieną, kad išgyventų. Ir ne tik, kad galėtų paprasčiausiai numalšinti troškulį. Kur kas didesniais kiekiais vanduo naudojamas maistui užauginti. Pavyzdžiui, užauginti kilogramui kviečių reikia 1250 litrų vandens, o vienam kilogramui jautienos gauti vandens reikia 12 kartų daugiau.

„Turime atsibusti dėl gresiančios vandens krizės“, – sakė WMO vadovas Petteri Taalasas.

Lietuva turi dideles atsargas

Įvertinti, kokią privilegiją Lietuvos gyventojai turi galėdami gauti gėlą požeminį vandenį tiesiai į savo namus, ko gero, galima tik netyčia iš įpročio vandens iš čiaupo paragavus užsienio šalyje.

Gėlo požeminio vandens ištekliai mūsų šalyje susikaupė per daugelį metų. „Lietuva yra palankiose klimatinėse sąlygose, drėgmės pertekliaus zonoje, o tai reiškia, kad 5–50 proc. kritulių įsiskverbia gilyn ir pripildo požeminio vandens sluoksnius“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyr. specialistė Jurga Arustienė.

Anot jos, vandeniui kauptis yra palankios ir geologinės sąlygos šalyje – žemės gelmėse yra daug poringų ir plyšiuotų sluoksnių, kuriuose požeminis vanduo susirenka. Tikėtina, kad nutirpus ledynams didelis kiekis gėlo vandens papildė požeminio vandens išteklius.

Vanduo iš čiaupo
Foto: Shutterstock

Apskaičiuota, kad saugiai Lietuvoje per parą galima paimti apie 3,7 mln. kubinių metrų gėlo požeminio vandens. Šiuo metu per parą viešam tiekimui, įmonių ir žemės ūkio reikmėms vandens paimama apie 400 tūkst. kubinių metrų. Ir nors vandens atsargos yra didelės, ištekliai pasiskirstę netolygiai. Pavyzdžiui, aukštumų rajonuose ir didžiųjų upių slėniuose vandens yra daugiausiai, o žemumų – mažiau.

„Nuo meteorologinių sąlygų kaitos priklauso negiliai slūgsančių sluoksnių vandens kiekis. Vandens lygis metų bėgyje svyruoja nuo keliasdešimt centimetrų iki kelių metrų. Kuo gilesni ir uždaresni sluoksniai tuo ta kaita mažesnė (keli centimetrai ar net milimetrai). Požeminio vandens ištekliai yra atsinaujinantys, tačiau žmogaus ūkinė veikla – vandens paėmimas, tarša gali sumažinti vandens išteklių kiekį, pabloginti su požeminiu vandeniu susijusių paviršinio vandens ir žemės paviršiaus ekosistemų būklę, pabloginti požeminio vandens kokybę tam tikroje teritorijoje. Todėl visų veikiančių vandenviečių ištekliai (saugus paimamo vandens kiekis) turi būti įvertinti, apskaitomas paimto vandens kiekis, stebima jo kokybė“, – tikina J. Arustienė.

Platelių ežeras
Foto: DELFI

Paklausta, ar gyventojų nusiskundimai dėl senkančių šulinių yra ženklas, kad greitai pritrūksime vandens, specialistė paaiškina, kad šuliniai dažniausiai įrengiami į arčiausiai žemės paviršiaus slūgsantį gruntinį vandeningąjį sluoksnį, o tokiame sluoksnyje vandens kiekis labai priklauso nuo kritulių kiekio ir išgaravimo intensyvumo.

„Sausuoju metų laiku vandens kiekis sluoksnyje sumažėja ir šuliniai išdžiūva (dažniausiai – rugpjūčio–spalio mėn.), o kai kritulių daug ir yra vėsu vandens vėl pradeda daugėti ir šuliniai prisipildo (dažniausiai – vasario–kovo mėn.). Išskirtinai sausi arba šlapi metai gali pakeisti nusistovėjusius kaitos dėsningumus. Daugiau kaip metus užsitęsusi sausra galėtų paveikti ir atviresnių spūdinių sluoksnių išteklius, tuomet vandens galėtų pradėti trūkti ir seklesniuose gręžiniuose. Tačiau per ilgesnį laikotarpį požeminio vandens balansas išsilygina“, – nuramina ji.

Klimato kaita turės įtakos

Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje klimato kaita be abejo turės įtakos ir vandens ištekliams.

J. Arustienės teigimu, klimato kaita per artimiausius šimtą metų, tikėtina, bendro požeminio vandens išteklių kiekio nepakeis, tačiau reikia ruoštis dažnėjančioms sausroms, kuomet požeminio vandens poreikis padidėja, o šuliniai ir paviršinio vandens telkiniai nusenka.

„Didėjantis gyventojų skaičius reiškia didesnį vandens poreikį. Nerimą keliančią situaciją stebime ir Lietuvoje. Didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos priemiesčiai sparčiai plečiasi, buvę kolektyviniai sodai, dirbamos žemės laukai, pievos tapo individualių namų kvartalais. Dažniausiai geriamuoju vandeniu juose vis dar apsirūpinama ir nuotekos tvarkomos individualiai, Priklausomai nuo hidrogeologinių sąlygų (vandeningų sluoksnių uždarumo) paviršinė tarša iš prastai tvarkomų individualių nuotekų sistemų patenka į gėrimui naudojamus vandeningus sluoksnius (net iki 60 m gylio), tuomet požeminiame vandenyje neleistinai padidėja azoto junginių (nitratų, nitritų, amonio) koncentracijos. Kyla grėsmė, kad į geriamąjį vandenį gali patekti ir kitų pavojingų medžiagų, pavyzdžiui, farmacinių preparatų, naujos kartos patvarių organinių teršalų. Užteršus sluoksnį jis išsivalo labai lėtai“, – atkreipia dėmesį specialistė.

Vanduo
Foto: Shutterstock

Daugelyje šalių gyventojai geria ne požeminį, bet valytą paviršinių telkinių – upių, ežerų – vandenį ar net gėlintą jūros vandenį. Paklausta, ar tai gresia Lietuvai, J.Arustienė sako – greičiausiai ne.

„Paviršinis vanduo dažniausiai naudojamas tuomet, kai reikia labai didelio kiekio vandens ir požemyje jo neužtenka. Lietuvos didieji miestai Vilnius ir Kaunas yra įsikūrę upių slėniuose, kur gausūs požeminio vandens ištekliai, eksploatuojant vandenį paviršinis vanduo persifiltravęs per pakrantės nuogulas taip pat patenka į gręžinius. Klaipėdos mieste veikia vienintelė šalyje infiltracinė vandenvietė, kurioje Vilhelmo kanalo vanduo yra dirbtinai infiltruojamas į pakrantės nuogulas, o paskui išsiurbiamas. Vyksta diskusijos, dėl šios vandenvietės iškeldinimo, tuomet reikėtų vandenvietės išgaunančios vandenį iš gilesnių vandeningų sluoksnių“, – paaiškina ji ir priduria, kad Lietuvai vandens importuoti nereikės, nes jį atneša debesys, tačiau svarbu atsakingai naudoti ir saugoti visus vandenis.

Anot jos, draugiškesnis aplinkai žemės ūkis, viešos vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra ir ne formalus, o realus aplinkosauginių reikalavimų laikymasis turėtų padėti išsaugoti mūsų vandens išteklius.

Didžiausi klodai – ledynuose

Skaičiuojama, kad daugiausiai gerti tinkamo vandens Žemėje yra ledo pavidalu. Šylant klimatui ir tirpstant ledynams nuo jų atsiskiria vis daugiau ledkalnių. Kai kuriais skaičiavimais vien nuo Grenlandijos ledynų kasmet atskyla maždaug 15 tūkst. ledkalnių.

Anksčiau ar vėliau šie ledkalniai ištirpsta vandenynuose ir tas vanduo prarandamas, tačiau jį būtų galima surinkti ir panaudoti kaip geriamąjį vandenį. Manoma, kad Grenlandijos ledynuose, kuriems yra per 10 tūkst. metų, sušalęs vanduo yra pats švariausias pasaulyje.

Ledkalnis
Foto: Asmeninis albumas

Ekoinžinierius prancūzas Georges’as Mouginas yra pasiūlęs tokių atskilusių ledkalnių pritraukimo prie kranto būdą. Jis sugalvojo, kaip ledkalnį aptraukti specialia medžiaga, kuri sustabdytų jo tirpimą kelionėje, o kad nereikėtų eikvoti daug jį į krantą tempiančio tralo kuro, būtų galima pasinaudoti vandenynų srovėmis.

Kompiuterinė simuliacija parodė, kad 7 mln. tonų ledkalnis nuo Grenlandijos krantų iki Kanarų salų keliautų apie 141 dieną. 4 tokie ledkalniai galėtų aprūpinti vandeniu 0,5 mln. gyventojų visiems metams.

Vis dėlto tam reikia išvystyti technologijas, galinčias tuos ledkalnius pritraukti ir ištirpinti.

Gėlinti jūros vandenį – ne išeitis

Pasaulyje yra šalių, kurios norėdamos užtikrinti gyventojų geriamojo vandens poreikį privalo gėlinti jūros vandenį. Norint jūros vandenį paversti geriamu iš jo turi būti pašalinta druska ir kiti mineralai. Didžiausius gėlinimo pajėgumus turi Jungtiniai Arabų Emyratai, taip pat Izraelis.

Vis dėlto šis būdas turi trūkumų. Pirmiausiai, vandens gėlinimui reikia labai daug energijos – elektrinių, iškastinio kuro, nes atsinaujinantys energijos šaltiniai dar nėra pajėgūs aprūpinti tokiu kiekiu energijos. Kita problema – gėlinant jūros vandenį žūsta jame esanti gyvybė: planktonas, žuvų ikrai, įvairūs mikroorganizmai, todėl kyla realus pavojus ekosistemoms.

Beje, gėlinant jūros vandenį ne visas vanduo tampa gėlas. Iš dalies vandens išstumtos druskos patenka į likusią jo dalį ir tą vandenį padaro dvigubai sūresniu. Tokio vandens negalima išleisti į gėlo vandens telkinį ar dirvožemį, tik atgal į jūrą, taigi ši tampa dar sūresnė, o tai neigiamai veikia joje esančią gyvybę.

Vanduo iš kosmoso – realu?

Ieškodami vandens šaltinių mokslininkai žvalgosi net į kosmosą ir svarsto vis dar utopiškai skambančias galimybes – pavyzdžiui, į Žemę atsigabenti vandens turinčių asteroidų ir kometų. Kalbama, kad vidinėje Saulės sistemoje esanti nykštukinė planeta Cerera, kuri skrieja asteroidų žiede tarp Marso ir Jupiterio, yra padengta ledo ir jis galėtų tapti išsigelbėjimu Žemės gyventojams.

Paukščių Takas
Foto: Unsplash

Šiandien kitos planetos atrodo arčiau nei bet kada anksčiau žmonijos istorijoje ir galbūt būtent iš ten ateityje mes gausime taip reikalingo vandens. Daug vilčių dedama į Mėnulį, kuriame aptikta vandens molekulių, be to jis yra gana arti Žemės.

Šiemet sausio mėnesį „Robotics and Automation News“ paskelbė, kad mokslininkų komanda kosmose už 12 milijardų šviesmečių rado ir milžinišką vandens garų debesį.

Apskaičiuota, kad ten yra mažiausiai 140 trilijonų kartų daugiau vandens nei mūsų planetos jūrose ir vandenynuose. Atrasta ir užšalusio vandens Paukščių take – tik čia jo 4 tūkst. kartų mažiau.

Privalome taupyti

Vis dėlto parsigabenti vandens iš kosmoso ar atsitempti ledkalnių nėra taip paprasta, tam reikia specialių technologijų ir tai gali užtrukti, todėl šiandien mokslininkai siūlo galvoti lokaliau ir realiau – taupyti vandenį net jei jo stygiaus drastiškai nejuntame.

Skaičiuojama, kad net apie 70 proc. gėlo vandens sunaudojama žemės ūkyje, apie du trečdaliai jo atitenka gyvulininkystei. Taigi vandens būtų galima sutaupyti mažinant mėsos suvartojimą.

Daug vandens netenkama ir taikant netinkamus žemės laistymo būdus. Pavyzdžiui, apie 60 proc. jo prarandama jei ūkininkai nuo vandens telkinio iki savo laukų iškasa griovius, kuriais vanduo nuteka.

Klimato kaita
Foto: AP / Scanpix

Vis dėlto susirūpinimas vandens ištekliais pasaulyje auga nuolat, todėl ieškoma pačių įvairiausių būdų jiems išsaugoti.

Pavyzdžiui, Australijoje visas virtuvėje surinktas vanduo panaudojamas automobiliams nuplauti.

Yra ir kitų kasdien pritaikomų būdų: maudytis duše vietoje pilnai prileistos vonios, sklidinai užpildyti skalbimo mašinos būgną ir tiesiog rečiau plauti drabužius, sodui ir daržui laistyti surinkti lietaus vandenį, įsirengti lašelines laistymo sistemas ir kt.

Daug vandens galima sutaupyti net valantis dantis. Skaičiuojama, kad užsukdamas bėgantį vandenį kai jo nenaudoja žmogus per metus galėtų sutaupyti 600 litrų vandens. Juk dantims išsivalyti pakanka vienos vandens stiklinės.