- Atsinešėte grybų. Pabandysime parodyti žiūrovams, kaip juos atskirti. Prieš tai man rodėte žaliąją musmirę, kuri, pasirodo, ne tokia ir žalia, taigi supainioti nėra taip sunku. Koks šis grybavimo sezonas apskritai? Ar daug yra grybų, ar karšta vasara buvo į gera?
- Karšta vasara, sausra, jei konkrečiai, pristabdė grybų augimą, ir kol kas grybautojų labai nelepino. Tik kažkas žinojo, kur grybai auga, kur yra jų atskiri židiniai, o kitiems teko tik pavydėti ir laukti. O ir tie patys laimingieji negalėjo labai pasigirti. Tačiau prieš porą savaičių gerai palijo, sutapo su gera mėnulio faze, pasirodė grybai ir gana gausiai. Negalima sakyti, kad visuose miškuose, ir visi, kas nueis, grįš pilnom pintinėm. Yra vietų, kur jų yra, yra vietų, kur nėra, priklausomai nuo to, kiek lijo, kaip miškas jaučiasi.
- Ar turit patarimų grybautojams, kurie išvažiuoja ir bando surasti tų geriausių grybų, (baravykų dažniausiai žmonės labiausiai ieško) kur jų tikrai gali rasti?
- Vieno recepto visai Lietuvai nėra, kadangi vienur lijo daugiau, kitur – mažiau, kažkur gal ir visai nelijo. Ten, kur lijo, miškuose vaikštant yra atskiri židiniai, tarkim, kur auga baravykai.
Gal mes juos ir parodykim, kad tikrai yra. Štai jau suaugęs, brandus, na gal kiek pakirmijęs (rodo baravyką, – red. past.). Tiesa, grybai kiek sukirmiję šiuo metu yra daugeliu atvejų. Šiuo metu rasit baravykų, nors gal daugiau ūmedžių, piengrybių, kazlėkų, aksombaravykių, kurie gana gausiai auga. Štai šis auksakotis. Jeigu per naktį paliekat neišdarinėjat, jau pelėsis gali įsimesti, jis vysta.
- Tokių grybų valgyti jau negalima. Nors šiaip tai valgomas geras grybas, baravyko giminaitis. Iš karto po grybavimo reikia grybus sutvarkyti?
- Galima dėti į šaldiklį, tada išimsit ir tvarkysit. Bet nereikia palikti nakčiai. Taip, pavargsit. Aš irgi pavargau beieškodamas laidai grybų. Bet jeigu valgymui skirta, reiškia, reikia nugalėt save arba nerinkti visai giminei ir visiems pažįstamiems.
- Ko gero, baravyką, raudonviršį, voveraitę atskirti nesudėtinga?
- Štai ji tokia negraži, bet rinkta Vilniaus mieste (rodo voveraitę, – red. past.) Čia vilniečiams toks priekaištas, kad nereikia toli važiuoti (pajuokauja, – red. past.). Tik pačiam mieste nereikėtų rinkti, kažkur toliau, kuo toliau nuo kelio.
- Esu girdėjusi patarimą, kad jeigu norime tikrai saugiai grybauti, geriausia rinkti grybus, po kurių kepurėle yra kempinė, o ne lakšteliai. Ar sutiksite su tuo?
Na, aš geriau patarčiau, jeigu nepažįstat grybo, jo geriau neimkit. Arba jeigu imat, būtinai reikia rauti, kad matytųsi visas kotas, jo struktūra. Nes tokio grybo galit ir neatpažint (laiko grybą rankose, – red. past.).
Šiuo atveju tai yra žalsvoji musmirė, bet kaip matot ji visiškai nėra žalsva. Gumbelio išnaros nesimato, galbūt raunant ji dingo. Dalinis apvalkalas dar nėra atplyšęs, o kai atplyš jis virs sijonėliu. Ir jeigu tokį baltą randi, tai gali būti pievagrybis, bet pirmas požymis – apverčiam, per naktį pabuvę lakšteliai pilkšvėja, o pievagrybio jie būtų rusvi ar net šokoladiniai. Požymiai turi būti visi: ir sijonėlis (jisai gali ir nukristi), kaip matot išnaros nėra, gumbas neryškus ir ji yra išbalus. Jeigu nepažįstat, abejojat, nereikia imti. Nes ji skani, jeigu paruošit, bet bus paskutinė vakarienė.
Nors aš specialistas, bet visada tokia mini paranoja, ar tikrai, o galbūt aš klystu. Reikia įrodymų net man pačiam.
- Ar su ūmedėm galima supainioti šią musmirę? Nes ūmedžių yra labai skirtingų spalvų?
Yra žalia ūmedė, bet jos kotas neturi sijonėlio, tokio gumbelio irgi neturės, ji – trapi. O šitą grybą (rodo žalsvąją musmirę, – red. past.) galima maigyti – gana stangrus.
- Žalioji musmirė yra pavojingiausia?
Taip, ji yra nuodingas grybas. Tokį suvalgęs turbūt rytoj su jumis nebekalbėčiau.
- Žmonės grybus marinuoja, laukia švenčių, deda ant Kalėdų ar Kūčių stalo. Tokį grybą netyčia supainiojus ir marinavus, vis tiek tie nuodai išlieka?
Taip, tai labai kokybiškas grybas, kaip aš sakau, niekada nepaveda (juokiasi, – red.past.). Jeigu jau įdėsi ir bus. Ar virsit, ar džiovinsit, ar kepsit, niekas nuo to nepasikeis.
- Na tai jeigu kas dovanoja marinuotus grybus reikia dar gerai pagalvoti, ar imti?
Taip, jei ir specialistus nori kas vaišinti, jie labai abejoja. Kalbant apie nuodingus grybus, noriu parodyti grybą, kuriuo šiuo metu lietuviai gydosi, ypač onkologines ligas. Tai prasidėjo prieš du dešimtmečius, anksčiau buvo panacėja nuo onkologinių ligų – paprastoji arba raudonoji musmirė. Šita yra paprastoji poniabudė, ji būtent šitoj kiaušinio fazėj yra valgoma, daromi antpilai.
Nuo seno ji buvo naudojama lietuvių liaudies medicinoje: mažina skausmą, duodavo ir gimdyvėms, valgydavo nuo džiovos. Ji valgoma, tikrai nenuodinga, turi nuskausminančių savybių, bet dėl onkologinių ligų gydymo labai abejotina. Šiuo atveju kaip sakoma, jeigu žmogus tiki, jį gydo ir vanduo šventintas, ir distiliuotas ar iš krano. Svarbu, kad jis nuoširdžiai tuo tikėtų. Kai jis subręsta – plyšta ir labai dideliu greičiu pradeda augti. Pradeda sklisti labai šlykštus kvapas, mes čia neišsėdėtume.
- Turime tokių gražių, jeigu nesuklysiu, žvynabudžių?
Taip, skėtinės žvynabudės. Kas pažįsta, renka. Tai yra gražus grybas. Kažkas bijo, kad tai yra musmirė. Čia irgi yra žiedas, tas labai gąsdina, štai ir gumbas apačioje, nors nelabai ryškus, bet kotas nelygus, labai žvynuotas. Atskirti labai nesunku. Gali būti skėtinė, šiukščioji, kuri auga eglynuose, ji kiek mažesnė, bet irgi valgoma, nenuodinga. Jos išvaizda keičiasi, žvyneliai ilgainiui nubyra, gali būti lygus paviršius, bet tai tas pats grybas. Reikėtų imti šviežią, iškart kepti kaip kiaušinį, žuvį – išvoliot kiaušinyje ar tešloje.
- Teko paragauti, tikrai labai skanus grybas, Bet dar yra ir žvynabudėlės. Mažesnės ir kiek žinau jos jau yra nuodingos?
Ne visos. Skiriasi dydis, todėl sakoma žvynabudė ir žvynabudėlė. Lotyniškas pavadinimas lepiota ir macrolepiota. Makro, aišku, reiškia didžioji. Nuodinga yra smailiažvynė. Deja, aš jos neradau. Vis tiek ji perpus mažesnė už žvynabudę. Tokių mažų rinkti nėra labai didelės prasmės, net jei kai kurios jų valgomos.
- Žodžiu, svarbiausia, būti šimtu procentų įsitikinusiam, koks tai grybas?
- Taip, įsitikinti, kad nekiltų jokių abejonių. Aš imu ir tiksliai žinau.
- Jūs šiuos grybus esate išrovęs. Esu girdėjusi, kad geriau grybą nupjauti, kad jis liktų ir toliau tų grybų augtų daugiau. Kaip yra iš tikrųjų?
Kad grybų nemažėtų, o daugėtų, reikėtų vieną kitą tokį baravyką palikti, nes jų augimo prasmė yra ta, kad iš jame esančių skylučių arba musmirės lakštelių byra sporos, kurių jie stengiasi kuo daugiau išbarstyt. Kaip bulvių pasiliekam sėklai, taip ir miškui dovana turi būti. O kas susiję su rovimu ar pjovimu, jeigu jūs atsargiai išraunat, nelupat kaip kokios ropės, nieko nebus.
Jeigu nupjaunat – irgi. Grybai yra prisitaikę, kadangi juos ėda ir gyvūnai. Mes nesame pagrindiniai jų vartotojai. Nesame pasaulio centras. Ir tie nuodai musmirių skirti ne mums. Deja, mes irgi esam jiems neatsparūs. Jei žinote, koks grybas, galima pjauti, o jeigu abejojate, reikia rauti, kad visos detalės liktų, nes kitaip neatpažinsit. Paimsit musmirės kepurėlę, niekas jums neatsakys, koks čia grybas, o kai visas – visi požymiai matosi.
- Ar tiesa, kad valgomų grybų rūšių Lietuvoje yra trys šimtai?
- Na jeigu visus visus šungrybėlius surinkus, tai taip, teoriškai. Bet jų niekas nepažįsta ir niekas nerenka. Teoriškai jei visus sudėti daugiau nei pusantro tūkstančio kepurėtųjų yra. Vis randasi naujų kasmet vienas kitas. Nes ir klimatas keičiasi, ir mes dažniau išeinam į mišką, daugiau žmonių randa juos, bet tiesiog jų nerenka.
- Gal tegul ir nerenka?
- Nereikia visko surinkt.
- Grybavimo sezonas prasideda, šiandien irgi lietinga diena. Koks būtų jūsų patarimas šiam sezonui tiems užkietėjusiems grybautojams?
Aš manau, kad grybų dar bus. Nežinau, ar labai daug. Abejoju, ar tai bus rekordinis sezonas, naktys jau vėsta, jau tokios rudeniškos, nors dar tik rugpjūčio vidurys. Porą mėnesių, manau, galima tikėtis mažiausiai, kad bus grybų. Tai vienur, tai kitur, vienų ar kitų bus. Taigi pintinių į sandėliukus dar nešti nereikia.
