Gerardai, jūsų namuose gyvena daugybė įvairių roplių ir kitų tikrai retai į augintinius pasirenkamų gyvūnų. Kas šiuo metu palaiko jums draugiją jūsų namų „džiunglėse“?
Pas mane dabar gyvena 8 gyvatės ir viena priglausta, kuri šio balandžio gale grįš į laisvę. Tai - geltonskruosčio žalčio (lot. Natrix natrix) jauniklis. Jis įkrito pas žmones į rūsį ir buvo nesimaitinęs, o jo visi gentainiai miegojo žiemos miegu. Taigi, nebuvo galimybės jo paleisti. Aš jį priglaudžiau. Neleidom užmigti žiemos miegu, nes jis yra per mažas ir iš jo nepabustų.
Jis pasivys savo gentainius, kurie nubus jau kovo gale - balandžio pradžioje iš žiemos sąstingio, ir jis jau bus tokio pat dydžio kaip jie. Taip būna gamtoje, kad vėliausioje žalčių ir kitų gyvačių dėtyje kartais būna silpnesni gyvūnėliai. Jie vėliau išsirita. Gal jų padėtis buvo nepalanki. Dėl to jie nebūna gerai išsivystę. Šitam žalčiukui sutrukdė žmogaus namas. Jei jis būtų laukinėje gamtoje, aš nesikiščiau, deja, įkrito į rūsį.
Vadinasi, šiuo metu auginate net devynias gyvates. Bet turite ir daugiau įdomių gyvūnų, pavyzdžiui, skruzdžių, tarantulų?
Tarakonų?
Ne, čia ne paprasti tarakonai, kurie po namus bėgioja (juokiasi, - aut. past.). Tai didžiuliai Madagaskaro tarakonai, kurie išsigandę šnypščią, taip garsiai, kaip prakiurusi automobilio padanga. Iš reflekso žmonės net ranką staigiai patraukia. Bet jie nei kanda, nei gelia, nei graudžia - negali nuskriausti. Puikus augintinis vaikams - gyvena 7 metus ir jeigu jo vaikas nenumarina, tai tikrai yra pasirengęs ir gali laikyti gyvūną. Nes juos labai paprasta prižiūrėti. Tarakonas gali be galvos išgyventi 12 dienų ir mirs iš bado, nes ta galva faktiškai reikalinga tik ėdesiui patekti į virškinimo sistemą. Jų kitokia gyvensena.
Bet labiausiai man patinka gyvatės. Mane nuo vaikystės jos sužavėjo. Joms nereikia itin daug vietos, nes žiūrint į to laukinio gyvūno biologiją, jis daug laiko praleidžia vienoje vietoje. Pavyzdžiui, nemažai gyvačių rūšių prie vieno medžio auga visą gyvenimą. Prie kokio pavirtusio medžio jos ir ėdesio susiranda, ten ir jų slėptuvė. Tas sąlygas lengva sukurti ir terariume. Terariumas, daug slėptuvių, vandens indas, šiluma. Aišku, galima daryti bioaktyvius terariumus su sudėtinga sistema, gyvais augalais, bet tada sunku gyvūną iš jo išsiimti. O kadangi gyvūnai man yra kaip šeimos nariai, juos išsiimu iš terariumo, jie šalia mankštinasi - šliaužioja ant kilimo, ant lovos - nuolat veiksme. Tam, kad jie suprastų, jog žmogus nėra pavojus, būtų „rankiniai“ ir galėtų „dirbti“ edukacijoje. Aišku, kai gyvūnai to nori.
Paminėjote edukaciją. Kiek žinau, turėjote savo būrelį, kuriame žmonėms pasakojote apie laukinius gyvūnus, taip pat dirbate su vaikais virtualioje mokykloje „Digiklasė“. Kokį patį keisčiausią klausimą apie gyvūnus prisimenate?
Su vaikais labai patinka bendrauti, nes joks suaugęs žmogus nepaklaus: Gerardai, o kokia tavo aštuoniolikta mylimiausia gyvatė? (juokiasi, - aut. past.) Tas labai žavi. Jie labai įsigilina į smulkmenas ir su jais yra be proto įdomu dirbti. Jie tiesiai šviesiai pasako, kaip yra.
Pavyzdžiui, „Digiklasėje“ paklausė, ar gyvatės turi lūpas? Turiu magistrą biologijos, roplius auginu 16 metų ir vis tiek galvoju: hm, lūpos. Netikėtas klausimas. Taip, turi lūpas, nes kitaip dantys matytųsi ir negalėtų gerti vandens. Bet privertė susimąstyti. Aš galiu paaiškinti, kad gyvatės iškišusios liežuvį uodžia, pagauna daleles, kurios keliauja į Jakobsono organą, bet lūpos...
Iki karantino dirbau su įvairaus amžiaus žmonėmis, tiek su senjorais, tiek su vaikais, pasakojau apie miško sandarą, sampratą, apie laukinius, egzotinius gyvūnus, bet teko užsidaryti. Gyvūnai liko pas mane, nes jie nėra mano verslas, jie šeimos nariai. Nuo balandžio dirbsiu Kauno gyvosios gamtos inspekcijoj. Saugosiu Lietuvos laukinę gamtą nuo brakonierių, nelegalių vežikų. Darysiu prasmingą veiklą. „Digiklasėje“ yra edukacija, kurios metu mokai mylėti, suprasti gamtą, o jau Aplinkos apsaugos departamente, kai edukacija neveikia, tada baudos principu veiksim (juokiasi, - aut. past.).
Spėju, kad įvairių roplių labiau bijo suaugusieji. Gyvatės asocijuojasi su kažkuo slidžiu, gličiu, gal tai ir kelia baimę? Ar įmanoma ją kaip nors įveikti?
Suaugę bijo labiau. Labai didelė yra suaugusiųjų įtaka vaikams. Jeigu vaikui pasakoji, rodai įvairius roplius, sakai - ateik nebijok, o suaugęs sako – įkąs, vaikai klauso tėvų ir atsiranda baimė. Bet jei nėra išankstinio nusistatymo, vaikai yra drąsūs. Mes esam toli nuo savo protėvių, kuriems gyvatės kėlė didžiulį pavojų, tokios įgimtos baimės nebeturim.
Iš tikrųjų visos baimės įveikiamos žiniomis. Bet reikia įvertinti ir žmogaus, ir gyvūno elgseną, nes abu turi norėti to paties. Negali vaikas ateiti, greitu judesiu čiupti gyvatei už nugaros, nes ji išsigąs, o atgalinė reakcija būna: spruk arba pulk. Tai klausimas, kaip gyvūnas pasielgs.
Kvailiausia, kai žmogus tiesiog paniškai bijo ir tu paduoti tą baimę keliantį objektą. Niekam gerai nesibaigtų. Reikia viską daryti palaipsniui. Iš pradžių reikia papasakoti, kas tai per gyvūnas: kokia gyvatės oda, kad ji nėra gliti ar šlapia. Ropliai tuo ir skiriasi nuo varliagyvių - jų oda yra sausa, kieta, iškilusi, jausi kiekvieną griovelį. Ji dažnai šilta.
Tas terminas šaltakraujis yra kvailas, nes gyvatė ir kiti ropliai yra ektoterminiai. Tai reiškia, kad jų kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos. O jei pažiūrėsite, kad dauguma roplių gyvena tropinio klimato juostoje, kur yra apie 30 laipsnių šilumos, jų kūno temperatūra, jei kalbėtume apie dykumines rūšis, yra mažiausiai 35 laipsniai. Neretai ta gyvatė būna šiltesnė nei šuo ar katė.
Vadinasi, labiausiai iš visų jūsų auginamų gyvūnų žmonės išsigąsta gyvačių?
Vorų. Kad ir kaip bebūtų. Nes dažnai ateidavo svečiai ir klausdavo, Gerardai, nesvarbu tos gyvatės, bet ar yra vorai? Na aš suprantu: 8 kojos, 12 akių – nelabai malonu (juokasi, - aut. past.). Ir dar filmai jiems tokios įtakos neigiamos padaro.
Aišku, žmonės labai nustemba, kai pasakai, kad visi Lietuvoj gyvenantys vorai yra nuodingi. Jie nuodingi, bet musėms, uodams, ir tam, ką dar medžioja. Kitaip negalėtų maitintis.
Vorai fantastiškai valgo. Mes turim tarantulą. Jam duodam peliuką. Jis jį pasigauna. Aišku, suleidžia jam savo nuodų ir fermentų kokteilį, tas peliukas nesikankindamas labai greitai nugaišta. Ir prasideda įdomus procesas. Fermentai peliuką virškina iš vidaus. Tai reiškia – peliuko kaulus, organus, kraujo sistemą paverčia į tokį kokteilį - glotnutį. Vorui belieka prieiti, įkišti ten „šiaudelį“ - savo burnos aparatą - ir išsiurbti viską. Ir tada lieka tik odos ir kailio darinys. Tai vadinama išoriniu virškinimu. Tą patį voras su muse padaro. Lieka tik jos išorinis skeletas, o vidus būna visas iščiulptas.
Gyvačių bijo, turbūt ne visi į rankas noriai imtų ir driežą, bet jūsų svajonė yra atidaryti roplių terapinį kambarį. Kaip baimė ir terapija gali būti suderinama?
Taip, tokią idėją aš turiu, tik nežinau, ar tai pasiteisintų. Dabar labai populiarios šunų ir žirgų terapijos. Jos daro stebuklus - žmonėms išsiskiria laimės hormonų. Tuos gyvūnus liečiant, su jais bendraujant žmonių elgesys pasikeičia.
Sakykim, vienoj Anglijos ligoninėj „dirba“ smauglys. Jis „dirba“ su žmonėmis, kurie turi bendravimo sutrikimų. Kaip tai vyksta? Žmogus, kuris nėra kalbus, yra intravertas, užsidaręs, gauna palaikyti smauglį. Aišku, jeigu nebijo. Palaiko, paglosto, o po to susitinka su savo artimaisiais ir pradeda pasakoti: va, laikiau smauglį, o žinot, kad jis nešaltas, kad gali labai stipriai suspausti ranką... Tas žmogus iškart įsitraukia, pradeda kalbėti. Ir čia tik vienas pavyzdys, ką galima padaryti.
Tokia idėja ir švietėjiška - kad gyvūnų žmonės nebijotų. Tų pačių lietuviškų rūšių. Kad nesakytų ūkininkai: su dalgiu per kaklą, kaip tenka išgirsti. Visiškai nesvarbu, ar ten geltonskruostis ar lygiažvynis žaltys, ar angis - visi vienodi. Su dalgiu per kaklą ir viskas. Gyvatė ir viskas. Terapinis kambarys būtų ir edukacija, ir pagalba žmonėms, ir patys gyvūnai galėtų save išlaikyti. Tos edukacijos pelno neatneša, tiek kad gyvūnai išsilaiko save.
Iš gyvūnų, kad nebūtų pažeista jų gerovė, verslo nepadarysi. Nes negali suderinti jo gerovės ir to išnaudojimo. Turi žiūrėti ir kad gyvūnas norėtų dalyvauti. Kai vedžiau edukacijas, aš nežinojau su kuo tą dieną atvažiuosiu. Žiūriu, kuris driežas, kuri gyvatė yra aktyvi, kuri išlindusi iš slėptuvės, kuri nesineria, kuri nepasimaitinus. Ir tada būna siurprizas, su kuo atvažiuosiu.
Koks buvo jūsų paties pirmas susidūrimas su gyvate?
Nuo pat mažens vasarą aš - ant dviračio ir važiuoju į pievą. Numetu dviratį ir tyrinėju: žiogai, boružėlės, buožgalviai. Pasigauni tą buožgalvį, išaugini iš jo varlytę, paleidi.
O pirmas kontaktas su gyvate buvo mistiškas. Tėvai turėjo pažįstamus Molėtuose prie ežero ir ten dažnai vasarą važiavom. Vieną kartą aš nuėjau pasivaikščioti. Iš knygų pažinau, kad radau gluodeną. Gluodenas yra bekojis driežas arba varinė gyvatė. O galvoju! Pasigavau, pasiėmiau ant rankų, o jis daro kai ką, ko gluodenai nedaro - jis šnypščia. Ir supratau, kad paėmiau angį. Aš atsargiai ją padėjau ant žemės ir lėtai atsitraukiau. Parbėgau drebantis į tą sodybą, tėvai klausia, kas yra? Ai, sakau, gluodeną mačiau. Ir man ji neįkando. Gavosi užkalbėjimas.
Ir kadangi neįkando, kilo noras įsitaisyti tokį augintinį pačiam? Kiek žinau, pirmą gyvatę gavote gana anksti - kai jums buvo 9 metai. Tai buvo Taivano laibauodegis žaltys, kurį pavadinote Rikiu. Kiek neįprastas vardas žalčiui, sutinkate?
Taip, Rikis. Dar dabar yra su mumis. Jam dabar daugiau nei 16 metų. Man jį atvežė tais laikais dar tokiame plastikiniame majonezo indelyje, kuriame buvo pradurtos skylutės. Jis buvo apie 20 cm ilgio. Atvežė tam indely, aš jį drebančiom rankytėm paėmiau, nes jis toks trapus buvo, bijojau jam kažką padaryt. O šiandien jis yra apie 280 cm. Suaugęs, subrendęs, senutis.
Aišku, tas vardas – Rikis... Aš kadangi labai domėjausi istorija, visokiais anubiais, dzeusais, galvojau atveš man tą gyvatę, bus Anubis – mirties dievas. Taip kietai skamba. Atvežė tokį 20 cm „slieką“ su akim, didesnėm už galvą. Tos akytės buvo kaip šuniuko - tokios išsigandusios. Plonas ilgas kūnelis. Taip mielai atrodė. Niekaip jis negalėjo būt Anubis. Ir toks taškuotas - tikras Rikis.
Jis buvo pats pirmasis egzotinis gyvūnas. Jis įvedė mane į tai. Aš buvau tas vaikas, kuris neskaitydavo pasakų, aš skaitydavau enciklopedijas, straipsnius. Man pasakos buvo neįdomios, nes jos nevyksta realybėj. Aš drakonus, slibinus ir dinozaurus dar mačiau vaikštančius. Mačiau gyvates, driežus. Ir man tų pasakų nereikėjo. Nebuvo taip, kad nusipirkau nežinia ką. Aišku, pinigų sutaupiau pačiai gyvatei įsigyt, o tėvai už mano motyvaciją, kad nevalgiau tų bandelių, ledų, atsidėjau pinigus, terariumą padovanojo.
Tada buvo Raguvos miestelyje mokykloj įsteigtas gyvasis kampelis. Ten gerbiamas Antanas Slučka turėjo didžiulę gyvūnų kolekciją. Ten ir veisdavo. Ukmergėj buvo zoocentras-gyvūnų parduotuvė, kurios savininkas buvo šeimos draugas ir jis sakė, jei norėtum, galėčiau tau atvežti žalčiuką. Ir sutarėm kokį žalčiuką ir jis man iš Raguvos atvežė tą Rikutį - 20 cm ilgio.
O dabar jau visas Rikis, kuris mielai pozuoja kalėdinėje fotosesijoje su raudonu megztiniu?
Mano brangiausiosios mama numezgė Rikiui Kalėdų proga. Tokiai fotosesijai. Aišku, gyvatei dėl to kažkokio streso ir nepatogumo nėra, nes Rikis nuo mažens mėgdavo miegoti mano rankovėj. Aš, pavyzdžiui, skaitydavau, būdavau prie kompiuterio, jis įlįsdavo į marškinių ar megztinio rankovę, nes ten būdavo šilta ir tamsu, o tai suteikia saugumo jausmą.
Būtų galima susidaryti įspūdį, kad ir egzotiniai gyvūnai gali prisirišti prie šeimininko, kaip, pavyzdžiui, katės ar šunys. Ar jūsų gyvūnai jus atpažįsta? Gal kuris atbėga šaukiamas vardu?
Reikia atskirti. Su skruzdėmis ir vorais yra sunkiau. Jų atmintis visai kitaip veikia. Jiems žmogus visada yra pavojus, kad ir kaip bebūtų. Su tais gyvūnais elgtis reikia labai atsargiai. Jie neprisimins, kad jūs jo šeimininkas, kad nenuskriausit - vadovausis savo instinktais. Vėlgi taip sakydamas, pasakau viską ir tuo pačiu nieko, nes visada reikia stebėti, kaip jie elgsis. Prireikus aš galiu savo tarantulą pasiimti ant rankų. Bet to nedarau dažnai, nes gyvūnas išsigąs, jam tai kelia stresą. Jei reikia tvarkyti terariumą ir padaryti porą nuotraukų ta proga, tai viskas gerai, bet jeigu žmogus nėra patyręs ir nelabai žino, kaip tą vorą laikyti ant rankos, tai geriau vorai tegul lieka ekspoziciniais gyvūnais.
Jeigu kalbame apie gyvates, driežus, jie tikrai atpažįsta šeimininką. Dauguma driežų rūšių - agamos, leopardiniai gekonai, gerozaurai, tegu - labai imlūs ir noriai bendrauja. Jei prieini prie terariumo, pats matai, kad jie domisi, ar valgyt jiems atnešei, ar vandenį keisi. Jiems rūpi ištyrinėti. Pabaksnojus į terariumą jis tikrai prieis prie jo, pats gali užlipti ant rankų. Vardą įsiminti - klausimas. Aišku, bandė daryti tyrimus, matuoti intelektą tegu driežo ir varano. Jie labai protingi kaip ropliai, labai imlūs. Užsieny mačiau vaizdo įrašą, kaip varanas buvo išmokytas žiurkes gaudyti ir sugrįžti pas šeimininką.
Gyvatės atpažįsta žmogų, kuris valo terariumą, atneša maisto, bet taip pat jos gali ir įkąsti. Pavyzdžiui, jeigu gyvatė miegojo ir tu ją pažadinai net nepranešęs. O gyvatės miega atsimerkusios, nes neturi akių vokų.
Jeigu esi šiltas, gyvatė norės prisiglausti. Bet ne, gyvatės žmogaus niekada nemylės, jos gali žmogų toleruoti, o tolerancija yra maksimalus jausmas, ką gali jausti gyvatė kitos rūšies organizmui. Taigi kažkuria prasme tai yrą meilė. Kai žmogus myli roplius, tai yra altruizmas, kuomet tu atiduoti visą save ir už tai gauni minimaliai. Bet tai tave džiugina.
Kažkada socialiniuose tinkluose buvo pasidalinta lovoje šalia šeimininko gulinčio smauglio nuotrauka. Smauglys gulėjo visu ilgiu ir pasigirdo komentarų, kad štai smauglys ketina suvalgyti šeimininką ir dabar matuoja, ar sugebės praryti. Jums teko girdėti tokių istorijų?
Ne, ne, nematuoja (juokiasi, - aut. past.). Tai yra visiškas blefas. Ta istorija buvo labai graži, nes ji turėjo gilesnę prasmę - kokie būna tikri draugai.
Įsivaizduokit dabar tokią situaciją - pitonas Afrikoj prišliaužia prie antilopės. Tada jis išsitiesia, sako: pala, pala, man reikia tave pamatuoti. Galvoja – tilps ar netilps? Ir tada puola. Antilopė jau būtų pabėgus. Gyvatė iškarto jaučia, kokio dydžio tai yra objektas ir jai nereikia nieko matuoti. Jei norėtų praryti, ji iškart pultų, nes jos yra oportunistės - pamačiusios tinkamo dydžio grobį iškart pultų ir bandytų suėsti.
Į įvairias istorijas su egzotiniais gyvūnais jūs įtraukiate ir draugus. Neseniai savo „Facebook“ paskyroje klausėte, ar kas nors galėtų pervežti siuntinuką. Ir iškart pakomentavote, kad jokių gyvačių vežti nereikės. Draugai bijo gabenti jūsų siuntinius?
Kadangi jie žino, kad reikės vežti kokias nors nesąmones (juokiasi, - aut. past.). Vieną kartą klausė, ką vežti? Sakau - žiurkes gyvas. Kitą kartą prašiau vorą pervežti. Ne visur spėji pats. Dažniausiai tai būna gyvūnų maistas: svirpliai, lervos, pelės, žiurkės.
Nuo mažens augate su egzotiniais gyvūnais. Kaip manote, ar kiekvienas galėtų auginti roplį? Ar tam reikia kokių nors išskirtinių savybių?
Gyvūnus gali auginti ne kiekvienas žmogus. Nenueini į parduotuvę ir nenusiperki - duokit man gyvatę, aš dabar auginsiu gyvatę. Iki tol turi atlikti tyrimą, paskaityti kelis šaltinius kaip tas gyvūnas gyvena, pasižiūrėti, kokio dydžio užauga, su kokiomis problemomis susiduria, ar tu galėsi jį palikti ilgesniam laikui. Ropliai skirti žmonėms, kurie mėgsta keliauti, nes jų tikrai nereikia vedžioti. Pavyzdžiui, suaugęs smauglys maitinasi dažniausiai viena žiurke per 3 savaites. Tai pašeri, pripili pilną baseinėlį vandens ir išvažiuoji. Su driežais - kitaip. Jie dažniau maitinasi.
Visa tai nėra tik vieno žmogaus, bet visos šeimos rūpestis ir sprendimas. Negali vienas žmogus sakyti, aš noriu gyvatės ir aš ją auginsiu. Visi turi su tuo sutikti.
Kiti galvoja - va, Gerardas ir vaikų turės kažkada, kaip tie vaikai su tom gyvatėm? Bet jūs pažiūrėkit, kaip dažnai šunys vaikus sukandžioja. Tai dabar žmonėms, kurie šunis augina reikia atsisakyti vaikų ar šunų? Dabar man irgi, ar atsisakyti vaikų, ar roplių? O gal galima suderinti? Uždėti užraktą ir viskas.
Kiekvienas vaikas turi augti su gyvūnais, tik kad, ar visos šeimos pasiruošusios tą daryti? Kaip ir šuns auginimas pririšus prie grandinės nėra auginimas, taip ir gyvatės auginimas stalčiuj pasislėpus nuo tėvų nėra auginimas.
Jūs turite ir kitą hobį - kolekcionuojate kaukoles. Ir laikote jas rūsyje. Toks savotiškas gąsdinimo kambarėlis?
Taip, rūsys didžiulis. Man ir Helovino nereikia (juokiasi, - aut. past.).
Labai daug laiko praleidžiu gamtoje. Miškas man yra tokia susimąstymo vieta – kur yra visiška tyla. Tie žmonės, kurie myli mišką niekada neina miško taku, jie randa kokį žvėrių taką ir eina juo. Ten būna visokių įdomybių: plunksnų, pėdsakų. Esu išklausęs studijų metu pėdsekystės kursą. Tai visas miškas yra kaip knyga. Tu ją skaitai. Seki pėdsakais - randi sudraskytą genį, visokių gyvūnų, kurie ar krito nuo medžiotojo, ar dar kas atsitiko. Su įspūdingais ragais. Aišku, likę tik kauliukai. Parsinešu namo kaip trofėjų kokį gyvūno fragmentą. Man įdomu tyrinėti, matuoti tarpus tarp dantų, tada supranti, koks čia gyvūnas.
Įdomiausias radinys buvo šerno viršutinis ir apatinis žandikaulis. Bet jis yra deformuotas, tai arba šernas buvo pamuštas automobilio, arba tai genetinis defektas. Ilčių jau nebebuvo, yra iškritusios. Aišku, daugybę esu radęs ragų - su galvom, be galvų. Dabar kaip tik metas važiuoti į mišką ar laukus paieškoti elninių žvėrių metamų ragų, tik reikia žinoti kur elniai vaikšto. Dabar labai populiarėja ragų ieškojimo hobis. Senoliai (su įspūdingiausias ragais) jau numetę, o jaunuoliai tuoj mes. Esu radęs sprindžio dydžio stirnino ragą - labai keista. Kai Dzūkijoj tyriau lygiažvynius žalčius netyčia ant jo užmyniau. Žiūriu, kas čia? Ir va - ragas.
Esu radęs išnarų, plunksnų. Rečiausia - Kurtinio uodegos plunksna.
Atsisveikindamas Gerardas prasitaria, kad be visų jau turimų egzotinių gyvūnų, jis dar svajoja auginti tigrinį pitoną, tik kad jie išauga iki 5 metrų ilgio ir vietos jam kol kas nėra. „Bet gal kada nors“, - pasvajoja jis.
