Paaiškino, kaip patiems užsiauginti baravykų ir voveraičių: svarbi tik viena sąlyga

Nors pilna pintinė grybų – kiekvieno grybautojo svajonė, ne kiekvienas pasivaikščiojimas miške būna toks sėkmingas. Kur kas lengviau, kai tiksliai žinome, kur jų ieškoti, o dar geriau, jei grybus patys pasisėjame sau pažįstamoje vietoje. Norintiems užsiauginti savo baravykų, raudonviršių ar voveraičių, svarbiausia žinoti, kokių medžių kaimynystė reikalinga skirtingiems grybams, tačiau nereikėtų tikėtis, kad grybai pasirodys jau pirmais metais.

Sėjant grybus, svarbiausia – šalia esantis medis

Sodyboje ar miške patiems galima užsiauginti pačių įvairiausių grybų, o esminė daugumai jų būtina sąlyga – augti medžių kaimynystėje. Kaip teigia Gamtos tyrimų centro Botaniko instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, daktaras Jonas Kasparavičius, vienus grybus užsiauginti galima paprasčiau ir greičiau, o kitais atvejais gali tekti gerokai paplušėti ir rezultatas gali neatpirkti įdėtų pastangų.

„Dažniausiai norima užsiauginti pačių populiariausių grybų. Dauguma jų, tokių, kaip baravykai, raudonviršiai, kazlėkai, voveraitės, piengrybiai, gudukai, ūmėdės ir kiti auga simbiozėje su medžiais. Tai reiškia, kad didžiąją dalį jiems reikiamų maisto medžiagų jie gauna iš medžių, todėl be jų augti grybai negali. Taigi, jeigu jūs norite pasisėti kažkuriuos iš minėtų grybų, jums reikia atitinkamos rūšies medžio. Bet koks medis netinka“, – įspėja J. Kasparavičius.

Vis dėlto, kai kurių rūšių grybai gali augti ir ne po vienos rūšies medžiais, pavyzdžiui, pagal tai, po kokiais medžiais auga, yra išskiriamos įvairios tikrinio baravyko formos: pušyninė, eglyninė, ąžuolyninė, beržyninė ir kitos. Tokia medžių-šeimininkų, su kuriais gali augti grybai, įvairovė taip pat būdinga voveraitėms ir kai kuriems kitiems grybams. Kaip aiškina mikologas, dėl šios priežasties sėjant grybą svarbiausias yra medis.

„Miške galima bandyti sėti po įvairiais medžiais, o sodyboje, kieme ar sode esančio medžio rūšis nulems tai, kokius grybus galėsime po juo pasėti. Pirmų ar antrų metų sodinukas šiuo atveju nelabai tinka. Lygiai taip pat, tik dėl kitų priežasčių, nelabai tinka ir šimtamečiai medžiai. Geriau nei nieko, bet optimaliausias variantas būtų maždaug 30–60 metų medžiai. Jeigu jau koks medis auga, tuomet galima važiuoti į mišką, kuriame auga tokios pat rūšies medžiai, ir iš po jų prisirinkti norimos rūšies grybų. Sėjimui galima panaudoti „gerus“ grybus, tačiau suprantu, kad daugelis taip nedarys – kiekviena kalorija šiais laikais aukso vertės ir, išvis, tai būtų šventvagystė, bet tam tikslui tinka ir sukirmiję, arba galima panaudoti ir tai, kas lieka valant grybus“, – aiškina J. Kasparavičius.

Sėjimui geriausiai tinka grybo kepurėlės, sumaišytos su vandeniu

Tiesa, ne visos grybo dalys turi tokios pat reikšmės juos sėjant. Norintiems užsiauginti grybų, svarbu į tai atsižvelgti.

„Svarbiausia grybo dalis, šiuo atveju, yra kepurėlė, bet ir koto dalys, ypatingai išorinės, ne visuomet yra beviltiškas variantas, nes ir prie jų gali būti prilipusių grybo sporų – augalų sėklų analogų. Galima tai, kas liko išvalius grybus, nunešus tiesiog išbarstyti po medžiu. Po to tą vietą dar galima palaistyti vandeniu, kad „vėjas nenupūstų“. Geriausias variantas būtų paimti norimo grybo kepurėles, sveikas ar sukirmijusias, susmulkinti jas į kibirą ar dubenį, pripilti vandens ir gerai viską išmaišyti. Jokių „prancūziškų“, „belgiškų“, „japoniškų“ ar kitokių mielių dėti nereikia“, – sako J. Kasparavičius.

Anot jo, šį tirpalą galima nunešus išpilti po medžiu kiek toliau nuo kamieno, kad tirpalas patektų kaip galima arčiau jaunų, šių metų šaknų. Tam galima kastuvu, įsmegus jį nuožulniai, kiek kilstelėti viršutinį dirvožemio sluoksnį ar velėną, ir į tą plyšį, panašiu atstumu nuo kamieno, aplink visą medį supilti. Po to kastuvą reikia ištraukti ir palikti dirvožemį taip, kaip buvo prieš „sėjimą“. Vanduo šiuo atveju padeda grybo sporoms atsidurti giliau dirvožemyje, prie medžio šaknų, o ir sporų dygimui reikalinga drėgmė, tuo pačiu kiek palaistome ir medį.

Priežiūra – nereikalinga, bet sausros metu svarbu palaistyti gretimą medį

Vis dėlto, J. Kasparavičius įspėja, kad greitų rezultatų pasėjus grybus nereikėtų tikėtis. Tais pačiais metais jie tikrai neišaugs.

„Kitais metais vienas kitas grybas jau gali pasirodyti, bet jeigu ir nepasirodys, tai dar nereiškia, kad sėjimas nepavyko. Grybiena juk turi užaugti, subręsti, sutikti „kitą pusę“. Viskam reikia laiko. Kai mes miške matome išaugusius grybus, dažniausiai nesusimąstome, kad tokiam kiekiui grybų išauginti ten, dirvožemyje, turi būti nuo kelių iki keliasdešimt kartų daugiau grybienos. Tikimybė, kad tokiu metodu pasėta grybiena išaugs ir derės, yra labai didelė. Yra tikrai nemažai žmonių, kurie reguliariai grybauja personalinėse „plantacijose“. Vieniems užtenka vieno pasėjimo, kiti procedūrą kartoja kasmet. Ne todėl, kad nepasisekė, o dėl visa ko, ar tam, kad būtų „kaip gamtoje“ – juk, matyt, ne veltui grybai kasmet išauga ir barsto sporas“, – sako J. Kasparavičius.

Jis pastebi, jog kai kas sėja tik vienos rūšies grybą, kiti – įvairių rūšių. Anot jo, tai – nieko nuostabaus, nes ir miške su tuo pačiu medžiu yra susiję įvairių rūšių grybai, tik dera jie skirtingu metu ir todėl tai nėra taip akivaizdu.

Mikologas pabrėžia, kad grybų gausumas priklauso nuo medžio amžiaus, medžių kiekio, dirvožemio ypatumų ir, žinoma, nuo meteorologinių sąlygų. Vis dėlto, papildoma priežiūra ir pastangos tam, kad grybai augtų geriau, nėra reikalinga.

„Medį, aišku, galima pasisodinti ir trisdešimties metų, bet tai yra brangus, ne kiekvienam prieinamas malonumas. Dirvožemį irgi galima keisti, kad jis taptų panašesnis į tą, kuris yra miške. Tik tręšti dirvožemio aplink medį nereikia, nes rezultatas bus priešingas, nei norėtume. Trąšos grybų ir medžių santykiams dažniausiai turi neigiamos įtakos. Purenti žemės ar kasmet ją sukasinėti, kaip darže, nereikia, nes taip darydami pažeidžiame paviršiniame dirvožemio sluoksnyje esančias medžių šaknis ir grybieną. Kadangi grybams labiausiai patinka šiltas, bet ne per karštas oras ir drėgmė, tai kai kuriais atvejais palaistyti medį galima ar net būtina. Ypatingai sausros metu. Jeigu lyja, tuomet laistyti nereikia“, – aiškina J. Kasparavičius.

Taip pat jis prideda, jog netiesa, kad grybams kuo daugiau vandens, tuo geriau. Taip manant, galima suklysti ir grybus perlieti.

„Viskam reikalingas saikas, o geriausiai – „auksinis viduriukas“ – ne per daug, bet ir ne per mažai. Potvynių grybai tikrai nemėgsta. Laistyti nebūtinai reikia gėrimui paruoštu vandentiekio ar šulinio vandeniu. Tinka ir balų, tvenkinių, upių ir upelių vanduo. Svarbu tik tai, kad upė ar upelis netekėtų pro labai „ekologišką“ gamyklą ar kokį sąvartyną. Tuomet grybai visus ten esančius „mikroelementus“ gali sukaupti, o, juos valgydami, galime gauti padidintą dozę. Na, o jei grybai reikalingi ne valgymui, o tik dėl grožio ar prestižo, tuomet vandens kokybė nesvarbi“, – teigė J. Kasparavičius.