Šis procesas lemia bioįvairovės mažėjimą, ekologines ir ekonomines netektis ir kelia tiesioginę grėsmę žmonių gerovei. Visuotinai priimta, jog žmonių veikla yra pagrindinis veiksnys, padedantis svetimkraštėms rūšims įveikti natūralius jų plitimą ribojančius barjerus (pvz. vandenynus, kalnynus ir pan.) ir įsitvirtinti ekosistemose už gimtojo arealo ribų. Nors tik nedidelė dalis svetimkraščių rūšių tampa invazinėmis, jų populiacijos tampa itin gausios ir gali tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti ir vietines bendrijas, ir ištisas ekosistemas.
Naujazelandinė vijasraigė arba kitaip pietinė vijasraigė (lot. Potamopyrgus antipodarum) smulkus (suaugusio individo kriauklės ilgis 5-8 mm) vandens pilvakojis moliuskas. Tai yra viena iš sėkmingiausių ir plačiausiai pasaulyje paplitusių invazinių rūšių. Natūraliai šis moliuskas paplitęs išskirtinai tik Naujojoje Zelandijoje, tačiau 19 amžiaus viduryje, esant žmogaus veiklai, pastarasis pradėjo savo įspūdingą plitimo istoriją. Šiai dienai Naujazelandinė vijasraigė yra įsitvirtinusi ir toliau sparčiai plinta Europos, Azijos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos vandenų ekosistemose. Kodėl ši rūšis taip sėkmingai plinta ir įsitvirtina įvairiose ekosistemose?
Mokslininkai dažniausiai kelia prielaidą, jog tai lemia daugeliui invazinių rūšių būdingas didelis ekologinis plastiškumas, didelis palikuonių skaičius, itin menkas gamtinių priešų (parazitų ir plėšrūnų) skaičius bei neeilinės šiai rūšiai būdingos savybės. Viena šių savybių yra nelytinis dauginimasis – už gimtojo arealo ribų Naujazelandinės vijasraigės populiacijas sudaro išskirtinai patelės, kurios produkuoja identiškas į save dukteris. Ir nors kai kuriose populiacijose aptinkami pavieniai patinai, lytinis dauginimasis lig šiol nenustatytas. Ši savybė leidžia invaziniam moliuskui produkuoti jauniklius išvengiant energetinių kaštų reikalingų lytinio dauginimosi atveju ir tokiu būdu padidinant pačių jauniklių skaičių. Kitas svarbus rūšies bruožas – smulki tvirta kriauklė (sudaranti daugiau nei 90 proc. viso kūno svorio) ir dangtelis pilnai uždarantis kriauklės angą, kurie padeda ne tik išgyventi laikiną išdžiūvimą, bet ir išvengti vietinių plėšrūnų. Šios biologinės rūšies savybės leido Naujazelandinei vijasraigei kolonizuoti įvairius vandens telkinius ir kai kuriose ekosistemose pasiekti drąstišką gausumą (200 000, 500 000 ar net 800 000 individų kvadratiniame metre), kuris lėmė pokyčius vietinėse bendrijose ir net ekosistemose.
Lietuvoje Naujazelandinė vijasraigė pirmą kartą aptikta 1954 metais Kuršių mariose ties Kiaulės nugaros sala. Manoma, jog ši svetimkraštė rūšis į Lietuvą pateko su balastiniais laivų vandenimis.
Ilgą laiką Naujazelandinė vijasraigė buvo randama išskirtinai tik Kuršių mariose, kur savaime plito, o 2004 metais moliuskas aptiktas ir Nemuno deltoje. Vėliau, 2010 metais, rūšis rasta keturiuose pietryčių Lietuvos ežeruose ir vienoje upėje. Per tyrimų laikotarpį, 2012-2018 metus, skirtingų vandens telkinių, kuriuose moliuskas aptiktas, skaičius išaugo iki 23. Visgi, analizuojant dugno bestuburių mėginius surinktus didžiosiose Lietuvos upėse, šis invazinis moliuskas nebuvo rastas.
Be to, kai kurias populiacijas skiria daugiau nei 100 kilometrų atstumas. Šie faktai leidžia įtarti vienokius ar kitokius veiksnius, padedančius šiai rūšiai plisti Lietuvos vidaus vandens telkiniuose.
Tyrimai, atlikti kitose pasaulio šalyse, parodė, kad Naujazelandinės vijasraigės spartų ir tolimą plitimą dažniausiai lemia su žmogaus veikla susiję veiksniai, tokie kaip vandens transporto priemonių kartu su svetimkraščiais organizmais pervežimas tarp skirtingų ekosistemų, neteisingas žvejybinės aprangos ar įrankių tvarkymas po žūklės (dezinfekcijos nebuvimas). Lietuvoje, didžioji dalis invazinio moliusko naujų radimviečių nustatytos rekreacinėse zonose, kur vyksta aktyvus vandens transporto judėjimas. Tai leidžia kelti prielaidą apie galimą pervežimo įtaką vijasraigės plitimui. Įtarimus sustiprina tai, kad Platelių ežere ir Elektrėnų vandens saugykloje ši invazinė rūšis pirmą kartą aptikta ties jachtų klubais, kur vyksta intensyvus burlaivių pervežimas.
Lietuvos ežeruose Naujazelandinės vijasraigės gausumas yra gerokai mažesnis, lyginant su nustatytu kitose šalyse. Daugelyje Lietuvoje tirtų ežerų šių invazinių moliuskų skaičius svyruoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių individų kvadratiniame metre. Tai yra didelis gausumas, lyginant su vietinėmis rūšimis, todėl buvo tikrinta, ar vietinės žuvys ėda šiuos gausius moliuskus. Gauti įdomūs rezultatai atliekant bestuburiais besimaitinančių ežerinių žuvų mitybos tyrimą. Buvo atliekami laboratoriniai eksperimentai, kurių metu nustatyta, jog vienintelė žuvų rūšis – lynas (lot. Tinca tinca), gali efektyviai sutraiškyti moliusko kriauklę. Kitos žuvys, nors ir ėdė invazinį moliuską, pastarasis išgyveno šių žuvų virškinimo traktą. Šie rezultatai parodė, kad dauguma žuvų negali sudoroti, suvirškinti ir gauti energijos iš šio moliusko. Papildomai buvo atliktas analogiškas tyrimas su upinėmis dugno bestuburiais besimaitinančiomis žuvimis. Gauti rezultatai parodė, kad dauguma Naujazelandinės vijasraigės individų išgyveno ir šių žuvų virškinimo sistemą. Rezultatai rodo, kad vietiniai organizmai, šiuo atveju žuvys, gali pagreitinti moliusko plitimo procesą ir konkrečios ekosistemos viduje, ir tarp nutolusių ekosistemų. Tai ypač aktualu kalbant apie dugno gyvūnais besimaitinančias ir migruojančias dideliais atstumais žuvis, kaip antai žiobris (lot. Vimba vimba).
Apibendrinus, nepaisant savo mažo dydžio Naujazelandinė vijasraigė yra viena sėkmingiausių invazinių rūšių pasaulyje, sparčiai plintanti penkių žemynų vandenų ekosistemose. Lietuva nėra išimtis – tolimas ir greitas plitimas stebimas vidaus vandens telkiniuose. Naujos radimvietės nutolusiose ekosistemose rodo, jog rūšis plinta veikiant natūraliems veiksniams (pvz. vandens paukščiams) ar labiau tikėtina žmogaus sukurtoms priemonėms. Šiai dienai nėra efektyvių priemonių Naujazelandinės vijasraigės eliminacijai iš Lietuvos ekosistemų. Visgi, plitimo prevencija gali būti efektyvi priemonė siekiant pristabdyti greitą šios invazinės rūšies plitimą Lietuvos vidaus vandens telkiniuose. Ypač svarbu užtikrinti, jog svetimkraštės rūšys, įskaitant Naujazelandinę vijasraigę, nebūtų pervežamos kartu su kitais organizmais (sugautais naudojamiems jaukui), žvejybine apranga, vandens transporto priemonėmis (kateriais, burlaiviais, valtimis, baidarėmis).
Efektyviausios prevencinės priemonės apima vizualinę apžiūrą, žvejybos įrankių, aprangos ir vandens transporto priemonių visišką išdžiovinimą. Būkime sąmoningi ir neplatinkime svetimkraščių organizmų.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Rūšies mikroevoliucija ir integracija į vietines ekosistemas skirtingose invazijos stadijose (INRUMIN)“.
