Sumanymas įsteigti premiją kilo Anapilin iškeliavus žymiam režisieriui ir operatoriui, gyvosios gamtos dainiui Petrui Abukevičiui – ne tik vertinant unikalų jo indėlį, įamžinant Lietuvos gamtos grožį ir įvairovę, bet ir siekiant užpildyti atsiradusią šios srities kūrybinę tuštumą. Siekdamos paskatinti lietuviškų filmų apie Lietuvos gamtą kūrėjus, Petro Abukevičiaus premiją 1998 m. įsteigė Aplinkos ir Kultūros ministerijos, bendradarbiaudamos su Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija.
Per beveik du dešimtmečius sukurta virš šimto filmų, o visi kalbinti pašnekovai, kurių ne vienam teko asmeniškai pažinoti Petrą Abukevičių, tvirtina, kad savo filmais jaučiasi vykdantys šios didžios asmenybės priesakus tęsti jo tradicijas.
Apdovanojimas skiriamas kas dvejus metus (lyginiais kalendoriniais metais) video ar kino filmo apie Lietuvos gamtą ir gamtos apsaugą kūrėjams ir jų kūrybinei grupei.
Meilė gamtai svarbiau už profesionalumą
„Konkurse dalyvauti gali kiekvienas, kuris myli gamtą. Žinoma, techninis profesionalumas yra svarbus, bet kadangi tai yra filmai apie gamtą, reikalauja visai kito įdirbio, kito supratimo ir kitos meilės“, – kalbėdamas apie konkursui pristatomus filmus pasakoja konkurso Petro Abukevičiaus premijai gauti komisijos narys gamtininkas Selemonas Paltanavičius, pats ankstesniais metais laimėjęs minėtąją premiją.
Jo nuomone, mėgėjams kūrėjams, kurie yra arti gamtos, tai yra puiki galimybė realizuoti ir parodyti save, išeiti į pasaulį. „Būtent Valdo Mikolaičio sukurtas filmas apie pavienes bites, kurį jis sukūrė savo mažu kišeniniu fotoaparatu, turinčiu filmavimo funkciją, parodo, kad kurti galime kiekvienas. Su kuklia technika autorius nufilmavo tokius dalykus ir surinko tokią medžiagą, taip sumontavo, pats įgarsino, pateikė ir laimėjo, nors nebuvo turėjęs reikalų su jokiu kinu, su televizija“, – pasakoja S. Paltanavičius.
Šiemet jis nekantrauja sulaukti naujų filmų, o labiausiai tikisi staigmenų. „Štai visai nežinomas kūrėjas atsiranda, pateikia savo filmą ir visi išplečia akis. Žinoma, laukiame ir patyrusių kūrėjų. Dėmesys atkreipiamas į gamtines tiesas, į kūrybiškumą, į etiką (kas gamtoje labai svarbu), į bendrą įspūdį. Taip pat komisija labai kruopščiai vertina ir gamtosauginių reikalavimų laikymąsi filmavimo metu – ar netrikdomi gyvūnai, ar savo veikla nepakenkta gamtai“, – pabrėžia pašnekovas.
Komisijos atrinkti filmai yra demonstruojami per televiziją, gali dalyvauti kituose tarptautiniuose konkursuose.
Techniniai reikalavimai: kas, kur kada
Filmai apie gamtą yra teikiami LRT televizijoje - iki spalio 1 d. Paraiškai reikia pateikti filmo anotaciją, kūrybinės grupės narių sąrašą ir dvi filmo kopijas DVD formatu. Video ar kino filmo trukmė – ne mažiau kaip 10 minučių. Filmuojant turi būti laikomasi bioetikos reikalavimų. Jeigu filmuojami saugomi gyvūnai jų veisimosi vietose, prie lizdų, tam reikia gauti Aplinkos apsaugos agentūros leidimą.
Dar vienas svarbus reikalavimas – konkursui teikiami filmai turi būti sukurti per paskutiniuosius trejus metus. Žinoma, gali būti panaudota medžiaga, nufilmuota seniau, ypač jei siužetas paremtas retrospektyva. „Kuriant gilesnį filmą apie gamtą, vienerių metų gali ir neužtekti, ypač norint užfiksuoti, kokius nors procesus. Ypač kai daugelis tų kūrėjų nėra laisvi menininkai, dažniau kuriantys laisvu metu nuo kitų darbų“, – sako S. Paltanavičius.
Ankstesnė komisijos sudėtis šiemet nesikeis. Geriausius filmus apie Lietuvos gamtą rinks komisijos pirmininkė, LRT tarybos narė Dalia Kutraitė-Giedraitienė kartu su komisijos nariais: Aplinkos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vyriausiuoju specialistu Selemonu Paltanavičiumi, kino režisieriumi Vytu Jankevičiumi, LRT Prodiuserių skyriaus technine redaktore Renata Daraškevičiene, Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyriausiąja specialiste Jolita Bečiene.
Komisija savo verdiktą turėtų paskelbti per mėnesį.
Premija buria bendruomenę
2016-aisiais komisijos peržiūrai buvo pateikti net devyni filmai. Tai – rekordinis jų skaičius, nes įprastai konkurse būdavo sulaukiama nuo vieno iki trijų ar keturių juostų.
Pirmasis Petro Abukevičiaus premija buvo apdovanotas ir dukart pamečiui ją pelnė žinomas dokumentinių filmų apie gamtą autorius Vytautas Jankevičius ir jo kūrybinės grupės nariai Romantė Vyšniauskienė bei Vidmantas Blažys, pastarasis tapo laureatu ir 2014 metais. Vytautui Jankevičiui premija buvo skirta ir 2012-aisiais.
Šią premiją taip pat pelnė Kęstutis Verbickas, Selemonas Paltanavičius, Vytautas Vitkauskas, Gintautas Alekna, Birutė Bražinskaitė, Kastytis Mačiūnas, Eugenijus Drobelis, Jonas Bilinskas, Mindaugas Survila, Mantas Jancevičius, Valdas Mikolaitis, Akvilė Anglickaitė ir Irma Stanaitytė.
2016 metais komisija premijai skirti nominavo 4 filmus – jais tapo Stasio Medžiūno filmas „Šalia skruzdėlyno“, Julijos Petrošiūtės, Dalios Bastytės ir Žydrūno Sinkevičiaus „Balų šeimininkai“, Eglės Burbaitės „Marių katės“, taip pat Dalios Juočerytės „Didžioji paukščių paslaptis“.
„Na, mažyte, skrisk, gavai žiedą, ir skrisk...“
Petro Abukevičiaus premiją pelniusi režisierės D. Juočerytės nuomone, svarbu atrasti detales, siužetą, kuris būtų įdomus ir netikėtas. „Šiais laikais, kai pasaulyje, atrodo, jau viskas yra sukurta, nufilmuota ir pristatyta, būtent subjektyvus pateikimas ir gali patraukti dėmesį. Visada žavi nuoširdumas, santykis su pačiu filmuojamu objektu“, – sako pašnekovė, kurios filmas apie paukščių migraciją ir jos prigimtį visą gyvenimą tiriančius žmones (ypač Ventės rago žiedavimo stoties „patriarchą“ Leoną Jezerską) komisiją sužavėjo poetiškumu, puikiais nufilmuotais vaizdais, režisūriniais sprendimais ir aukšta estetika.
Su filmo herojumi ornitologu Leonu Jezersku jai, būsimajai žurnalistei, tuomet studentei, teko susipažinti per interviu. Šis susitikimas prieš daugelį dešimtmečių ir paskatino sukurti filmą „Didžioji paukščių paslaptis“.
„Leonas į paprastus klausimus atsakydavo nepaprastai, taip, kad didžiausias skeptikas suklusdavo. Negaliu ištverti necituodama, kitaip nesuprasite, apie ką kalbu: „Šiandien normaliai skrenda, gera diena. Maksimalus skridimas pilkųjų pečialindų (Phylloscopus collybita). Kas dvi valandas reikia tikrinti tinklus, bet jei paukščių bus daugiau, tai jau pagal grafiką be pertraukos eisim. Na, papozuok, mažyte. Čia labai gera sportininkė, va žiedelis, tuoj užmausim. Manęs ekskursantai labai dažnai klausia, ar neskauda paukšteliams, tai aš mielai paaiškinu. – Ne, jei jiems skaudėtų, jie nelįstų į tinklų kameras. Paukščiai lenda tie, kurie nori gauti žiedus, paskaito literatūroje, laikraščiuose, kad Ventės rage nemokamai žiedus duoda. Kartais per dieną ir 100, ir 200, o kartais ir 1000 sužieduojam. Tai ir skrenda būriais, vos spėjam dirbti. Na, mažyte, skrisk, gavai žiedą, ir skrisk“, – į Ventės ragą savo pasakojimu nukelia Petro Abukevičiaus premijos laureatė D. Juočerytė.
Baigdama pokalbį ji taip pat ragina filmų apie Lietuvos gamtą kūrėjus ryžtis pasidalinti savo darbais su visuomene: „Išdrįskite. Net jeigu jums atrodo, kad siužetas neįdomus, kadras purtomas lyg prastam 98-ųjų vestuvių filmavime ir išvis tiek daug visko nepavyko – pabandykite. Gal kitiems atrodys visai kitaip. Pagaliau, pažiūrėsite kolegų darbus, išgirsite komisijos pastabas ir kitam konkursui pateiksite filmą – nugalėtoją“.
