Nagrinėjant šią temą, galima įmušti įvarčių ir į dvikojų, ir į keturkojų šeimininkų vartus. Taip, kakučių jau niekur (beveik niekur) masiškai nebeaptiksite. Bent jau tikrai neišvysite šeimininko įžūliai palikusio šuns krūvelę ant pievelės. Kas tau sutiks mokėt už keturkojo tualetą 150 erų?!
Neseniai žurnalistai ir gyvosios gamtos inspektoriai, suorganizavę reidą ir mėginę slaptai gaudyti šunų ekskrementų nesurenkančius vilniečius, turėjo nusivilti. Pastebėtas tik vienas vokiečių aviganis, kuris keletą kartų tūptelėjo, o šeimininkė nieko po juo nesurinko. Paaiškėjo, kad šuneliui… užkietėję viduriai. „Jergau, ką daryt? Trečia para neprakakoja…” – bėdavojo ponia.
Nepaneigsime, jog daugelio keturkojų šeimininkai nesilaiko kitokių taisyklių, pavyzdžiui, vedžioti augintinius su pavadžiu. Pastarųjų šunėkai laksto kur nori, gąsdina vaikus, painiojasi po dviračių ratais, užsirauna ant šeimininką saugančio keturkojo, kuris griebia už gerklės nežinia ko atspūdinusį išsižiojusį padaužą.
Tačiau pasitaiko daugybė situacijų, kuomet dvikojai atakuoja keturkojų šeimininkus be jokio pagrindo. Neseniai Vingio parko prieigose buvau užpultas pusamžio vyriškio:
- Jūsų šuo be antsnukio!
- Taip, o ką? Negalima!
- Galima. Patraukit šunį!
- Kur?
- Kur norit - paimkit iš čia!
- Pone – aš jo nepakelsiu, nebent jūs padėsit...
- Tada kviečiu policiją!
- Kodėl?
- Todėl kad jūsų šuo agresyvus - be antsnukio ir be leidimo!
- Kvieskit - patikrinsim ir jus, gal esate paieškomas policijos ar pabėgęs iš ligoninės. Pasitikrinsim.
Beprasmis ginčas baigiasi nevykusia vaidyba, imituojant pokalbį su 112 operatore. Tačiau garas nuleistas, viršininko ar žmonos užguitas pilietis išsikrovė ir degančiais žandais žygiuoja toliau.
Visa laimė, kad mieste nebesikabinėja policininkai. Beveik du metus teko vaikštinėti atsispausdinus įstatymus, reglamentuojančius šunų vedžiojimo ir antsnukių dėvėjimo tvarką savivaldybių teritorijose. Balandžio 24, tarptautinės šunų dienos proga, keturkojai buvo įleidžiami į daugelį miesto kavinių. Deja, tai tik vienkartinė akcija, o ne kasdienio gyvenimo norma. Nors dedu galvą už devyniasdešimt devynis iš šimto šunų šeimininkų, kad jų augintinis aplinkiniams nekelia jokio pavojaus, lietuviai didesnį šunį vis dar aplenkia ratu.
Beje, pakantumas keturkojams mažėja iš Europos vakarų važiuojant į Rytus. Italai šunis dievina. Ten tikras jų rojus. Į vidų kviečia prabangiausių drabužių, papuošalų parduotuvės, įsileidžia muziejai. Visur, maisto parduotuvėje, muziejuje, kavinėje šuniui nedelsiant pasiūlomas bliūdelis vandens. Žmonės aptarnaujami po to. Vokietijoje, pamatę didelį šunį, žmonės – šypsosi. Paklausia, ar galima prieiti, bendrauja, glosto. Čekijoje keturkoju niekas nesidžiaugia, tačiau į jį nekreipia dėmesio. Galima vestis praktiškai į visus viešbučius, kavines – žmonės perlipa per bulvių maišo dydžio kliūtį ir nekreipdami dėmesio eina savo keliu. Lenkijoje rasti nakvynę su gerai sudėtu dobermanu - sunkiau. Teko patirti, kaip viešbučio administratorė kone nualpo, pamačiusi, kokio dydžio šuniui suteikė nakvynę. Teko keletą minučių įrodinėti, kad šuo nieko neužpuls ir problemų niekam nesukels.
Problemos srendimo raktas - šiame pavyzdyje: mieste stovi dviratininkai, mano šuo spūdina pro šalį, nekreipdamas į juos dėmesio.
- Kodėl be antsnukio?
- O kodėl turėtų būti su juo.
- O jei sugalvos mus pulti?
- O gal jūs nulipę nuo dviračio pulsit muštis.
- Logiška – nusišypso argumento neatrėmę sportininkai.
Juk šunų agresijos atvejų keliasdešimt kartų mažiau nei dvikojų. 2015 taisiais dvikojai prieš dvikojus įvykdė 72 448 nusikaltimus. Keturkojai prieš dvikojus, oficialiais duomenimis, - apie 5000 užpuolimų per metus.
Todėl galiu drąsiai teigti, kad frazė: „Patraukit šunį” pažeidžia mano ir mano augintinio teises. Nes tokiu atveju ir aš turiu teisę pasakyt iš pirmo žvilgsnio nepatikusiam žmogui: „Jūs man įtartinas. Nešdinkitės šalin!”
Jei jau taip bijome agresyvių keturkojų, metas priimti šuns elgesio viešojoje vietoje įstatymą, koks yra Jungtinėje Karalystėje. Ten nuo 2014-tųjų dėl agresyvaus šuns elgesio baudžiamas šeimininkas. Jei šuo nužudė kitą asmenį, šeimininkui geli tekti pasėdėti už grotų14 metų. Jei jūsų šuo ką nors sužalojo – sėsite iki 6 metų; jei viešoje vietoje jūsų augintinis yra nevaldomas ir elgiasi agresyviai – keliausite šešeriems mėnesiams į kaliūzę ir suplosite 1000 svarų baudą. Gal žengus panašaus pobūdžio pirmuosius žingsnius, Lietuvoje sumažės neišmanėlių dresuotojų ir šeimininkų, ruošiančių šunis apsaugai, o iš tiesų - agresyvius šaltuosius ginklus, galinčius pulti tiek šeimininką, tiek aplinkinius.
Didžiausia visų mūsų (beje, ir šunų) bėda - baimė. Bijome agresijos, nes patys tokie esame.
