Tačiau vis dar atsiranda valdininkų, besipriešinančių keturkojų paplūdimio pajūryje steigimui. Jie cituoja ne žinia iš kurio galo ištrauktus higienistų argumentus, neva šunys - pavojingi bakterijų nešiotojai. O, atleiskit, spuoguoti dvikojai, nešiojantys įvairiausias alergijas, apaugę grybeliais, brendantys į jūrą išleisti litro šlapimo – ne užkratų platintojai?! Ir kas baisiausia - jų niekas nekontroliuoja. Kaip ir visos kitos faunos – briedžių, šernų, pasiutusių lapių, kurios taip pat brenda į vandenį su visomis ant kūno gyvenančiomis bakterijomis.
Akmens amžiaus doktrinomis besivadovaujauntiems specialistams derėtų žinoti, kad Vakarų Europoje draudimai šunims maudytis vandens telkiniuose - vakarykščia diena. Italijoje tokie ginčai vyko prieš daugybę metų. Ten gyvūnų mylėtojai į vandenį kišo šunis, po to tame pačiame vandenyje mirkė kremais, kvepalais ir losionais išsiterliojusias damas. Ir ką?! Paaiškėjo, kad žmonės paplūdimio vandenį teršia žymiai labiau nei šunys!!! (Viešpatie, jei negali įkrėsti proto mūsų valdininkams, tai nuleisk jiems nuorodą iš googlės!)
Išradinėjam dviratį? Taip. Civilizuotose šalyse šios problemos seniai nėra. Yra kitos, kurių nemato mūsų valdininkai. Europoje ir Amerikoje kur kas didesnė bėda žuvėdros, kurių išmatose žarnyno infekcines ligas sukeliančios Escherichia coli ir Enterokoko bakterijos. Kam galvoj, kad virš galvų skraidančios žuvėdros turkšteli į vandenį ar tiesiai į smėlį, iš kurio pilis stato mūsų vaikai?! Čikagos Žemės ūkio departamento specialistai daugybę metų kovojo su vietinius paplūdimius teršiančiomis žuvėdromis, apipildavo jų lizdus specialiais aliejais. Tačiau žuvėdrų populiacija ir sukeliamų ligų skaičius nemažėjo.
Tuomet buvo pasitelkti šunys. Viename didžiųjų Čikagos paplūdimių du specialiai dresuoti border koli augintiniai vaikė žuvėdras nuo paplūdimio keletą savaičių. Ir ką jūs manot? Virusinių bakterijų po mėnesio neliko nei vandenyje nei smėlyje!
Tai kodėl žmonės taip bijo keturkojų paplūdimiuose? Todėl, kad patys, atleiskit, triedžia kur papuolė. Pamėginkit sezono metu įlįsti giliau į miškelį Palangos pajūry. Kaip mat užuosite žmogiško šlapimo tvaiką ir laikraščiais užklotas bombeles pakrūmėse. Žmogus juk savo išmatų nesusirenka.
Tačiau higienistams, valdininkams, policijai ir paplūdimių gelbėtojams, kur kas svarbiau išvaikyti vieną vienintelį šunį iš pajūrio zonos, esančios nuo Palangos iki Šventosios, nei pasirūpinti, kad žmonės netraidaliotų kopose ir nesišlapintų vandenyje. O kur, atleiskit kakot? – paklaus tūlas pliažinėtojas. Ir jis bus teisus. Nes paplūdimius prižiūrinčios savivaldybės nesilaiko higienos normų, kuriose numatyta: 100-tui poilsiautojų - geriamas vanduo, persirengimo kabinos, gelbėtojai; kas 25 metrai - šiukšliadėžės; 1000 poilsiautojų - du tualetai. Matėt tokį stebuklą? Ne. Vėl išradinėjam dviratį? Taip. Jei paplūdimys neatitinka higienos normų – jis ne paplūdimys. Taškas. Kam reikalingi teisės aktai, jei jų niekas nesilaiko. Net pati kurortų valdžia.
Koks receptas? Nuvykti į Europos Sąjungos šalis, kuriuose paplūdimių tradicijos galioja dešimtmečius. Pasisemti patirties (galų gale - nusikopijuoti teisės aktus!). Suskirstyti paplūdimius į atitinkamas zonas. Iš keturkojų šeimininkų imti mokestį už paplūdimio priežiūrą ir budinčio veterinaro paslaugas. Juk šunys, skirtingai nei spuoguoti dvikojai, privalo turėti asmens dokumentą, liudijantį, kad yra sveiki.
Kol Lietuvos klerkai krapšto nosis, Vakarų Europos šalys sprendžia kitas problemas, pavyzdžiui, patariama prie jūros poilsiaujantiems šunims įvesti mikročipus, nes ošiant bangoms augintinis gali negirdėti šeimininko ir pasimesti; tepti šunelio nosį specialiais kremais, nes pastaroji gali nusvilti saulėje; pasirūpinti specialia vėsinančia apranga, kad neperkaistų saulėje.
Ar mes gyvename Europoj? Dokumentuose – taip. Tačiau realybėje - už tūkstančio kilometrų, atsilikę mažiausiai keturiasdešimčia metų. Au!
