- Kaip, Tavo manymu, keitėsi miškų sistema per paskutinius tuos metus, kuomet baigei aukštąją mokyklą?
- Anksčiau, kai buvome studentai, tiesiog nesigilinome į sistemą. Ir dabar greičiausiai studentija nesigilina. Nes miškų sistemoje reikia ilgokai dirbti, kad bent kiek ją suprastum. Per penkis metus studijuojant mes nesigilinome į miškų politiką, jos formavimą. Kažkaip net mintis nekilo apie tai kalbėti, dėstytojai irgi niekad nekėlė tokių klausimų ir problemų. Net pabandyti išprovokuoti diskusijos nebuvo jokių bandymų. Man buvo įdomu mokytis, ypač patiko dendrologija, miškininkystės dalykai, bet kiti dalykai, ypač sisteminiai, nebuvo įdomūs.
Pamenu, studijų metais buvo pas mus atvykęs tuometinis miškų ūkio ministras. Na ir ką? Visus sukvietė į salę, bet iš studentų niekam tai nebuvo įdomu ir nedarė jokio įspūdžio. Nei šilta, nei šalta! Ot, ministras atvažiavo! Dabar gal būtų kitaip. Man šiandien panašus vizitas tikriausiai taip pat nebūtų įdomus, nes kai daug metų žinai visą tą virtuvę, viskas vėl pasidaro neįdomu.
Su laiku susidomėjimas miškų politika kilo ir kilo, netgi buvo bandymų imtis tam tikrų veiksmų, kažką keisti, bet atėjo toks taškas ir laikas, kai supratai, kad šitoje sistemoje ką bedarytum niekas sistemoje nesikeitė, nesikeičia ir nesikeis. Tuomet susidomėjimo kreivė nusileidžia, ir imi tiesiog ramiai gyventi savo gyvenimą miške, su mišku, ramiai dirbti, iš nieko nieko nelaukti, nesitikėti ir nereikalauti.
- Jei ne sistema, miškininkystė Tau vis dar įdomu?
- Miškininkystė man yra įdomu, nors tai niekad nebuvo ir nėra pagrindinis mano hobis. Sakyčiau, gal po sporto, dendrologijos ir medžių kolekcionavimo, skiepijimo, namų ūkio reikalų man miškininkystė yra pirmoje-ketvirtoje vietoje, pagal įdomumą.
Bet ne miškų sistema. Man vis dar yra įdomu vaikščioti po mišką, stebėti, galvoti, kaip galima mišką iš vidaus pakeisti. Visada labai laukiu darbo rezultatų, kad ir po penkerių metų. Būtų įdomu pasiekti tokį lygi, kaip kad senieji miškininkai, kurie mišką „pajaučia”. Jaučia, kaip auga vienas medis su kitu, kaip formuojasi medynas. Dabar nedaug kas jaučia tai ir į mišką žiūri kūrėjo akimis ir pojūčiais.
- O kaip galvoji, ar žmogus turi taikytis prie miško, ar būti jo dalis. Gal geriau bandyti jį stipriau veikti, keisti?
- Manau, kad santykis su mišku priklauso nuo žmogaus. Tikrai negalime smerkti tų žmonių, kurie kasdien valgo iš to duoną ir į mišką žiūri kaip žvejas į jūrą. Visai normalu yra žiūrėti į mišką kaip į daržą: pasodinai - nuskynei, pasodinai - nuskynei. Bet negalima smerkti ir tų, kurie į mišką žiūri pro dvasinio peno prizmę. Nesuprantu tų žmonių, kurie į mišką žiūri kaip į didelį vienkartinį kąsnį ar grobį. Tokie dažniausiai galvoja apie miškų ūkį be jokios grąžos miškui, be jokio domėjimosi, kas bus vėliau. Galiu tik su liūdesiu konstatuoti, kad, mano nuomone, tokių „miško verslininkų” daugėja, o agresyviai plėšrus požiūris į miškus auga. Turime suvokti, kad miškų kiekis nėra neišsenkantis šaltinis ir jei tendencijos nesikeis, galime netolimoje ateityje sulaukt itin skaudžių padarinių ar net gamtinės katastrofos.
- Kalbi apie mūsų situaciją ar apskritai?
- Konkrečiai kalbu apie mus – Lietuvą. Su latviais kolegomis nesenai aptarinėjome problemas ir blogybes Latvijos miškų ūkyje. Turiu konstatuoti, kad latviai apie rimtus nelegalius perkirtimus miškuose beveik nebegirdi. O pas mus, ypač paskutiniais metais, tai tapo tarytum norma. Liūdna, bet daug tokios blogos informacijos nežinome ir greičiausiai viešai nesužinosime. Sufabrikuoti plyni „sanitariniai”, iki būklinio skalsumo „išugdyti”, o po to kaip „būkliniai” iškirsti einamieji kirtimai, „pritempinėjimai” iki brandaus amžiaus ar rūšinės medyno sudėties „koregavimas”, kad galima būtų daugiau pakirsti ar iškirsti.
Daug bendrauju su kolegomis miškininkais, taksatoriais ir girdžiu apie dažnus liūdnus radinius miške ir pats miške ne kartą esu radęs tokių niekšiškų darbelių pavyzdžių. Kodėl tokie dalykai pas mus vis dar vyksta? Iš ties liūdna, bet turbūt kažkas kažką dengia, kažkas kažkam moka, kažkas užmerkia akis. Ir vėl tas pats nuvalkiotas žodis „korupcija”.
Prieš tai kalbėjome apie grobuoniškumą miške, tai jis juk visada yra paramstytas neskaidria veikla. Ratas žaidėjų, kurie taip elgiasi paskutiniais metais tik didėjo. Gal kartais tik pavadinimai įmonių keičiasi, bet žmonės, tie veikėjai lieka. Juk tie patys. Tiesa, atsiranda nemažai ir naujų žaidėjų – „greito pelno generuotojų”.
Kalbant apie svarbiausią instituciją, miškų kontrolę, keitėsi vadovai, pavaldumas, institucijų pavadinimai, bet viešoje erdvėje, miškininkų kolegų diskusijose ir komentaruose sklandė ir sklando daug informacijos, kad miškų kontrolės sistema serga ir išgyvena rimtą krizę, o kai kurie pareigūnai su palaiminimu iš kažkur tai neaišku kur, kaip toliau ėmė ir ima.
Dabar, tiesa, nauja valdžia. Kiek žinau, bando Paulius Zolubas įvesti tvarką, bet kažkaip, manau, kad veiksmai šie atliekami truputį kiek pavėluotai. Sistema miškuose pasenusi ir ne vienas joje šiltai tebesėdi, nors už savo nuodėmes ir tam tikrus darbus tikrai neturėtų ten sėdėti. Daug kam iš mano kolegų, taip pat ir man asmeniškai, Paulius yra viltis, kad pajudės reikalai į gerąją pusę, nors lengva jam tikrai nebus. Norėtųsi nuoširdžiai palinkėt užsispyrimo ir sėkmės.
- Kitoks klausimas. Ar manai, kad miškininkystė yra labiau aplinkosaugos, pramonės ar žemės ūkio dalis?
- Manau, kad priklauso nuo valstybės požiūrio į miškų ūkį. Galima vertinti pagal plotą šalies teritorijoje, kokį užima miškai, pagal vertę ekonomikoje. Mūsų atveju, kai miškingumas nėra labai didelis, gal iš dalies labiau tiktų miškus priskirti prie aplinkosaugos sferos. Nors per daug įsileisti aplinkosaugos į miškus nederėtų, nes taip valstybė prarastų milžiniškas pajamas. Šiandien to mūsų šalis negali sau leisti, nes yra pakankamai neturtinga ir praskolinta. Mes ir taip mažai turime miškų, todėl dar labiau mažinti jų plotus, steigiant visokius parkus, kad mažėtų ūkinių miškų plotas, būtų neprotinga.
Net Švedija ir Suomija, vienos labiausiai pasaulyje miškingos šalys, lyderiauja pagal miškų ūkio technologijas ir stengiasi išspausti iš miško viską, kas įmanoma. Reikia racionaliai ūkininkauti ir valstybei bei jos žmonėms kurti protingai maksimalią pridėtinę vertę miškų pramonės pagalba, taip pat spręsti socialiai jautrius klausimus kuriant, palaikant, o ne naikinant darbo vietas miške. Tai gali padaryti miškų ūkis. Kodėl ne?
Tam tikrais atvejais miškų ūkis yra valstybės nepriklausomybės garantas, nes energetikoje pradeda vaidinti vis didesnį vaidmenį. O pas mus valdžia tik daug kalba ir politikuoja, bet nieko nedaro, kad miškų vaidmuo būtų svarbesnis. Kita vertus, mes kažkiek tai atsilikę nuo kaimynų miškų valdymo ir miško pramonės srityse todėl, kad pas mus miškų gerokai mažiau.
Mes, miškininkai ir miško savininkai, esame labiau medienos augintojai. Tuo panašūs į žemės ūkio produkcijos augintojus. Tik balso tokio rimto neturime, o galėtume, jei tikrai panorėtume ir tvirtai, piktai, garsiai ant Vyriausybės visai Lietuvai ir Europai girdint užriaumotume, kad „šalin nešvarias rankas nuo miškų”, kad mokesčiai medienos augintojui neatitinka realybės, kad medienos kainos per mažos ir turėtume reikalauti, kad ją kas supirktų.
Su medienos augintojais niekas iš valdžios vyrų ir moterų nesifotografuoja. Mes sugebame medieną eksportuoti, nors kai grūdų derlius būna rekordinis, uoste, žiūrėk, kokį diplomą koks tai seimūnas ar politikierius su padėka žemdirbiams įteikia. Mediena kaip ir grūdai yra žaliava, todėl labiau mus, visus miškininkus, vadinčiau medienos augintojais ir šįkart ne miškininkais ar miško savininkais.
- O ką galvoji apie kartas nuo karto pasirodančias diskusijas apie medienos išvežimo ribojimus?
- Net ir tokiose keistos ekonomikos šalyse kaip Baltarusija ar Rusija ilgalaikiai planai riboti medienos žaliavos eksportą baigiasi nesėkme ir yra atšaukiami. Neturint rimtų medienos perdirbimo pajėgumų, bet koks eksporto ribojimas yra pasmerktas. Lietuvai kaip oro reikia naujų didelių medienos apdirbimo pajėgumų ar technologijų. Tačiau abejoju, ar šiandieninė mūsų pramonė tai pajėgi įgyvendinti, nes be verksmų, gąsdinimų, brangių laikrodžių demonstravimo mažai turbūt ką ir sugebame.
Sukurti rimtą medienos apdirbimo pramonę reikia žymiai daugiau nuovokos, nei paruošti medieną eksportui. Jei man, kaip medienos augintojui, kyla sunkumų parduoti medieną vietos rinkoje, dėl to, kad laiku neatsiskaitoma, siūlo mažą kainą ar visaip kaip išsidirbinėją, tai rodo, kad mūsų vidinė rinka ir pramonė yra silpna, o konkurencija maža.
Visada vietiniams perdirbėjams sakiau: mokėkit rinkos kainą, sąžiningai medieną priimkit, laiku atsiskaitykit ir tada mes, medienos augintojai, patriotiškai visą apvalią medieną suvešime jums. Ne skandinavams, ne kokiems tai kinams ar dar kam. Trys paprastos sąlygos.
Jei imti ir pradėti kaip nors riboti medienos eksportą, tai vietos rinka dar labiau sumažėtų, sumenktų ir jos konkurencingumas, o tai lemtų tai, kad kainos už apvaliąją medieną dar labiau kristų. Tada medienos augintojui ir kiltų pagrįstų klausimų, ar verta tą medieną auginti. Atsakymas į tokį klausimą greičiausiai būtų vienas – trauktis iš verslo. Man, kaip miškininkui, visada pikta ir liūdna, kad tas žaliavos augintojas visose tose diskusijose yra paliktas nuošaly, kokiam tai dešimtam plane. Tiek kalbant apie privatų miškų augintoją, tiek apie valstybinį.
Visas problemas bandoma iškelti pramonės labui, skambinama iš vienos varpinės ir iš tiesų tai vyksta ne šiaip sau, o todėl, kad perdirbimo pramonė yra labiau organizuota, tam tikrais atvejais lobistiška, turinti politinį užnugarį, senus ir gerus ryšius su politikais.
Miško augintojas yra truputį kitoks. Gerokai mažiau politizuotas, mažiau riestais į save nagais, mažiau verkiantis, tylesnis ir kantresnis. Medienos perdirbėjai gi nuolatos verkia, kiek aš atsimenu. Visada gąsdina, kad bus tik blogiau.
Gerai, kad per visus tuos kelis dešimtmečius mūsų medienos augintojams visada buvo medienos pardavimo alternatyva, turiu galvoje gerai, kad galėjome eksportuoti, nes mokama dažniausiai būdavo geresnėmis kainomis, labiau laikomasi susitarimo sąlygų, laiku atsiskaitoma.
Nors norėtųsi pabrėžti, kad tikrai ne visi Lietuvos perdirbėjai yra tokie. Tikrai yra seniai Lietuvos rinkoje puikiai dirbančių modernių, mokių įmonių, kurias mes, augintojai, minime tik pačiu geriausiu žodžiu.
- Tai gal reikia Miškų ministerijos, kad padidinti miškų svarbą?
- Gal ir reiktų, bet bijau, kad šiandien būtų sunkiausia surinkt tinkamą vadovybę ir komandą, kuri galėtų savarankiškai be politinių partijų, politikų pagalbos ir kišimosi, efektyviai, kvalifikuotai, sąžiningai dirbti.
Tokių žmonių tikrai yra ir būtų, bet greičiausiai jie nenorėtų ten eiti dirbti, nes žinotų, kad pakeisti kažką būtų labai sunku ar net neįmanoma. Arba kitas pavyzdys – įsivaizduok kokį valstybės miškų pareigūną, kuris imtų ir viešai pasakytų, kad mums reikia pritraukti kapitalo į miškus ir iškeltų jau numarintą idėją apie celiuliozės fabriką, kaip valstybinės svarbos tikslą? Sunku patikėti. O kitose šalyse pareigūnai nagais ir dantimis kabinasi už savo pramonės šakos ateitį. Kita vertus, reiktų pagalvoti, ar tokia gamykla mums būtų reikalinga.
Norėčiau pastebėti tęsiant temą, kad gamtoje nelieka gerų tuščių vietų. Todėl jei kalbėti rimtai, tai jei būtų buvęs rimtas poreikis, tiek celiuliozės fabrikas, tiek kiti rimti miško ar medienos pramonės pajėgumai Lietuvoje jau seniai būtų buvę.
- Esi plataus profilio miško augintojas, todėl gali žiūrėti ir vertinti visą miškų ūkį plačiau. O ar yra miškų ūkyje mados?
- Tai aišku! Pameni, universitete mums dėstytojai aiškino, kad beržas kartu su drebule, baltalksniu, juodalksniu yra miško piktžolės. Nevalia tokių auginti. Nė patys gerai to suvokdami aiškino. Praėjo dvidešimt metų, žiūrėk, beržas dabar viena perspektyviausių medžio rūšių ir jį auginti tikrai ekonomiškai efektyvu. O juk tai buvo taip palyginti nesenai! Niekas nėra garantuotas, kad ryt tas pat nenutiks su drebule. Aišku, kad tokiu atveju bus keblumų ją patraukliai parduoti, nes ji visa pas mus auginama gerokai peraugusi. Arba kelmų rovimas. Kažkada rovė kelmus ir pas mus, paskui aiškino, kad tai kenkia miškui, neva kertasi su aplinkos apsauga. Dabar vėl pradeda rauti kelmus. Mados, kaip žinia, vyksta ciklais, tik miškuose tie ciklai gal ilgiau trunka.
Mados tokios, mano galva, kyla iš to, kad per daug tikima autoritetais ir normatyvais, neįsigilinima į pasaulinę praktiką, patirtį ir istoriją.
Mano patarimas yra nesivaikyti madų, bet auginti kuo įvairesnes miško kultūras, tinkamiausias konkrečiai vietai ir miško sąlygoms bei augavietei. Nors tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas, tikrai siūlyčiau nesodinti ateičiai visko viena monokultūra. Geriau planuojamas kultūras ar savaiminį mišką diversifikuoti ir auginti daugiau medžių rūšių įvairovei, kad ateityje turint didelį pasirinkimą medienos derlių būtų galima kirsti atsižvelgiant į geriausią rinkos kainą. Kitas dalykas, kad tokie mišrūs ir teisingai pagal medžių rūšis parinkti medynai bus patys sveikiausi, našiausi.
- Koks būtų Tavo receptas, kaip pagerinti situaciją mūsų miškuose?
- Savikritika. Pradžioje reikėtų pabandyti pradėti keistis nuo savęs. Reikia daugiau norėti pažinti pasaulį. Išdrįsti pažiūrėti į veidrodį ir pamatyti ten ne visada malonius dalykus. Negali būti taip, kad pas mus miškuose tik viskas gerai, tik naujus suoliukus ir pavėsines statome, tik europines lėšas sėkmingai įsisaviname, parkus kuriame, medžių lajomis karstomės ar gausėjančiomis gervėmis džiaugiamės.
Reikia pamatyti, kad kartais net kaimynai daug kur toliau pažengę į priekį ir kartais pripažint, kad neretai tam tikruose miškų ūkio segmentuose esame labiau atsilikusi šalis iš visų kaimyninių šalių. Paprasčiausiai neturime net nacionalinės programos, ką ir kiek auginsime ateityje, neturime aiškaus tikslo ir tikslų, pastoviai bijome. Bet būkim optimistai ir tikėkim, kad viskas bus gerai.
