Tradiciniai lietuvių, vengrų ir turkų namai: tarp jų tik vienas skirtumas

Pasaulyje populiarėjant ekologiškam gyvenimo būdui vis daugiau žmonių nusprendžia statyti tradicinius namus iš natūralių medžiagų. Pasirodo, įvairių šalių aplinkai draugiški namai yra labai panašūs. Jie turi tik vieną skirtumą.

Ekologiškas gyvenimo būdas vis populiarėja. Jis būtinas, jei norime išsaugoti savo planetą ir gyventi sveikai bei harmoningai su gamta. Nepaisant rūšiavimo, ekologiškų ir natūralių produktų pirkimo, yra dar šis tas, ką turėtumėme daryti. Tai sugrįžimas prie ekologiškų statybos būdų ir daržininkystės. Tai ne vien siekis išsaugoti žemę, tačiau ir gerokai pigesnis gyvenimo būdas.

Turime keletą sprendimų. Nėra nieko geriau nei pasisodinti savo vaismedžius ir daržoves ir tokiu būdu turėti galimybę nusiskinti šviežią pomidorą, žinant, kad jis užaugo nenaudojant trąšų. Ir nors tai ne visuomet įmanoma, kadangi daugelis mūsų gyvena didmiesčiuose, ne visi gali sau leisti turėti nuosavą sodą, tačiau yra išeitis – miesto daržai.

Kita svarbi detalė grįžtant prie ekologiško gyvenimo būdo – architektūra ir statybos. Daugybę metų mūsų protėviai visomis prasmėmis gyveno arčiau gamtos, naudodami natūralias medžiagas statant namus. Sugrįžkime prieš šios tradicinės architektūros ir pažiūrėkime, ką galime panaudoti šiais laikais.

Susivienijimas „Žali.lt“ kartu su dviem partnerėmis - organizacijomis „Oltu Halk Egitimi Merkezi Mudurlugu“ iš Turkijos bei „Egyutthato Egyesule“ iš Vengrijos - pradėjo strateginės „Erasmus+“ partnerystės projektą „Namuose su gamta“ ir pirmojo laikotarpio metu rinko medžiagą apie ekologiškas statybas šiose šalyse.

Pakalbėkime pirmiausia apie Turkiją. Tradicinio turkiško namo stilius tęsėsi apie 500 metų Anatolijos teritorijoje ir Osmanų imperijos ribose. Šiuo periodu turkiški namai intensyviai vystėsi ir skirtinguose regionuose, priklausomai nuo klimato ir kultūrinių sąlygų, susikūrė skirtingi stiliai. Pagarba žmogui, gamtai ir aplinkai yra vieni iš pagrindinių tradicinės turkų architektūros principų.

Regioniniai skirtumai, priklausomybė nuo klimato, geografiniai veiksniai, gyvenimo būdas ir statybinės medžiagos išvystė įvairius statybos planus. Yra keli tipiniai tradiciniai statybos būdai, o patys populiariausi – plaušmolio plytų, mediniai bei akmeniniai namai.

Plaušmolio namai dažniausiai sutinkami mažai kritulių turinčiose sausringose zonose – pietrytinėje
bei centrinėje Anatolijoje. Pagrindinės medžiagos, naudojamos šio tipo namams, yra šienas, molis, vanduo ir mediena. Statybos principas taip pat yra ganėtinai paprastas. Pradžioje molis sumaišomas su šienu ir vandeniu, tada šis „purvas” supresuojamas į plytas ir paliekamas saulėje džiūti. Po kurio laiko, kai plytos sausos, galima pradėti mūryti, sutvirtinant konstrukciją medžio sijomis. Užbaigiant namas dažniausia yra nubalinamas kalkėmis. Tokio namo statybos užtrunka nuo vieno iki dviejų mėnesių.

Tokiose vietose, kur auga daug drėgnų miškų, kaip pagrindinė medžiaga yra naudojama mediena. Medinius namus galime rasti Juodosios jūros regione. Paruošus betoninį pagrindą sumontuojamas medinis karkasas, o sienos taip pat sukalamos iš medienos. Šis būdas yra be galo paprastas, ekonomiškas ir reikalauja nuo vieno iki pusantro mėnesio. Per tiek laiko namelis užbaigiamas.

Dar vienas tradicinis turkiško namo tipas – akmeniniai namai. Akmeniniai namai buvo ir tebėra statomi rytinėje Anatolijoje, kur žiemos šaltos, o vasaros karštos. Taigi akmuo išlaiko karštį viduje ir garantuoja viduje vėsią temperatūrą vasaros metu. Konstrukcija mūrijama iš akmenų, sutvirtinant juos cementu arba moliu. Mediniai balkiai paprastai naudojami sutvirtinti akmens konstrukcijas, ypač dėl žemės drebėjimų pavojaus. Žinoma, kad medinių balkių akmeniniuose namuose, kaip sutvirtinimų naudojimas taikomas jau apie 2500 metų.

Atsigręžiant į Vengriją matome kitokius pavyzdžius, tačiau ne tokius skirtingus nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nepaisant didelių atstumų tarp šalių, skirtingų klimatų, atrodo, kad statybų tradicijos yra ganėtinai panašios. Vienintelis tikrai besiskiriantis dalykas yra eksterjeras. Pagrindinis ir populiariausias vengriškų tradicinių statybų būdas – šiaudiniai namai. Šiaudinis namas tai -medinės konstrukcijos statinys, kurio rėmai yra užpildomi šiaudų ir molio ryšuliais, panašiai kaip ir plaušmolio plytų namai Turkijoje. Pastatyti namai dažniausia yra nubalinami kalkėmis.

Kalbant apie mūsų šalį, šaltos ir ilgos lietuviškos žiemos verčia statyti patvarius ir šiltus namus. Šiaip ar taip, kalbant apie architektūrinius stilius, negalime matyti labai daug skirtumų, kadangi visoje Lietuvoje klimatas ganėtinai panašus. Palyginę informaciją matome, kad medis, šiaudai ir molis yra pagrindinės statybinės medžiagos visose šalyse.

Tačiau čia turime vieną skirtumą – kanapių pluošto namus, kurie pamažu tampa vis populiaresni Lietuvoje. Kanapės auga greitai, viename hektare išauga tiek medžiagos, kiek užtenka pastatyti 160 kvadratinių metrų namui. Nuostabu? Kanapių „betonas“ yra gaminamas iš kanapių pluošto, molio arba kalkių. Beje, ši medžiaga yra labai aukštos šiluminės varžos.

Taigi atrodo, kad skirtingose šalyse naudojamos tos pačios medžiagos, panašūs statybos metodai ir vienintelis skirtumas - per amžius tradiciškai susiformavęs architektūrinis stilius ir dizainas.