Joninių vardas dabar kartojamas ypač dažnai. Ši diena – ne tik šventė, ne tik būdas susirinkti visiems draugėn, bet ir savotiškas atskaitos taškas. Kad ir kaip yra, tačiau Joninės tampa šviesos lūžio riba – po jų gamtos metų ratas pradės krutėti tamsos pergalės link.
Neturėtume šiame vyksme ieškoti lemties ženklų ar jo lyginti su nelauktu įvykiu. Šie pokyčiai – labai dėsningi, juose daug gamtos išminties. Gamta visada teisi, nes savo darbus atlieka labai kruopščiai. Juk ir dieną ilgina ar trumpina po minutę kitą, kad staigmenos nebūtų.
Taigi lyg pats dėsningiausias metų rato taškas yra Joninės. Gamtoje jas gal vadina savaip, o mūsų protėviai net be išmaniųjų prietaisų įminė šviesos lūžio – labai jautraus įvykio – ribą ir datą. Rasų šventė, Kupolinės vėliau gavo šv. Jono vardą, tačiau čia mūsų – žmonių – taip susitarta.
Tiesa, lengvesnėse žemėse, priesmėliuose, kai kur dideliais plotais raudonuoja smaliukės – gvazdikų giminės augalai, kurių žydėjimas labai gražus. Smaliukė turi labai įdomią žiedų apsaugos sistemą. Ilgas šio augalo stiebas aplipęs klampiu skysčiu, kurio vengia skruzdėlės ir amarai. O bitėms – prašau – skriskite, vaišinkitės.
Artėja liepa. Laukiame liepų žydėjimo. Kaip ir kasmet, daugiausia jo laukia bitininkai. Juk liepų medus – reto gardumo, labai gražios spalvos. Tačiau iš žydinčių liepų medaus sulaukiama ne visada. Atsakyti kodėl – labai sunku. Tą gali lemti orai, tačiau labiausiai – pačios liepos.
Žinoma, tai nereiškia, kad žydinčios jos nebus nuostabiai gražios. Jos labai kvepės ir bičių spiečiai gaus. Tokia laimė truks porą savaičių. Būkite atviri šiai gamtos dovanai. Džiaukitės ja ir dovanokite ją visiems.
