Pasirodo, mūsų tauta kažkada, prieš keletą šimtų metų, apie gamtą išmanė kur kas daugiau ir bent jau žalčių nebijojo. Maža to, įvairūs to meto keliautojai ir kronikų autoriai aprašo savo matytus Lietuvos kaimo vaizdus: dažnoje troboje, jos kertėj buvo pakreikta šieno, ant kurio gyvendavo žalčiai. Ir vaikai greta žaidė, ir žmonės gyveno, bet niekam nekilo minties žalčio bijoti.
Šiandien gerokai nutolome nuo tokios patirties, tačiau žalčio nebijoti galima išmokti. O jei nenorime, kad jie gyventų mūsų kieme, turėtume gerokai pasidarbuoti, susitvarkyti, nusišienauti.
Kad žalčiams skriaudos nebūtų, sodo gale galime sukrauti pūvančių lapų krūvas – jų šilumoje žalčiai tikrai perins savo kiaušinius ir patys greta laikysis. Taigi žalčių neišvysime ir leisime jiems gyventi ten, kur susitikti reikia rečiau.
