Taigi – vasara. Kaip visada iš jos laukiame labai daug. Šiek tiek savanaudiški mūsų norai: kad būtų saulėta, šilta, kad lynotų. Visa tai ir bus. Tik pagal pačios vasaros tvarką. Mums teliks prisitaikyti ir iš vasaros gėrybių srauto nutverti tai, kas patinka. Neprognozuosime, nespėliosime, kokia bus vasara, tiesiog siūlome naudotis kiekviena jos dovanojama akimirka ir nuskriaustų, nepatenkintų nebus.
Ypatingas šio meto ženklas – ilga diena, per kurią gamtoje įvyksta didelių pokyčių. Jei stebėtume mūsų daržo augalus, jų augimo tempus ir žiedų vėrimąsi, tikrai pamatytume, kad per dieną atlikti sunkiai įmanomi darbai. Sunkiai įmanomi mums, bet ne gamtai.
Beje, diena jau trunka 17 valandų, tad saulė labai sparčiai šildo vandenis. Nemune vanduo sušilo iki 19 °C, kai kuriuose ežeruose – iki 17 °C. Kuršių marios dar vėsios – 15 °C šilumos. O Baltija tebealsuoja pavasario gaiva – tik 13–14 °C šilumos.
Vidaus vandenų šiluma skatina augalų augimą, ypač bestuburių vystymąsi. Jei pasigedote uodų, po šiltųjų dienų ir naktų greitai plūstelės nauja jų karta. Šiuo metu Nemuno aukštupyje paprastai išsirita upinių mašalų suaugėliai, kurie skraido iki Joninių.
Visai be reikalo manome, kad gamtoje kažkas susimokė prieš mus, kad tik mūsų nepatogumui skirti visi tie vabzdžiai. Kur ten... Gamtoje taip pat kai kas jų laukia. Štai iš inkilų išskrido varnėnų jaunikliai. Tėvai jiems, patiems dar nemokantiems stvarstyti vabzdžių, renka judantį krutantį lesalą, maitina ir moko.
Jau sodo obelyse cypsi zyliukai. Jų kimūs balseliai yra tikrosios vasaros garsai. Kiekvienas zyliukas po dienos kitos jau pats rinks kirminiukus, valys jūsų sodus. Gal nors dabar nekils klausimų, ar soduose reikia kelti inkilus.
Dar neprasidėjo didysis atostogų metas, dar nepasklidome po gamtą. Tačiau ruoškimės būsimiems susitikimams ir būtinai prisiminkime, kad gamtai gali padėti ir pats mažiausias mūsų darbelis.
