LRT Radijo klausytojas teiraujasi apie pro langą pastebėtą plėšrų paukštį. „Pro langą stebėjau, kaip vanagas ore sekiojo skraidančius paukščius. Paukščiai – viršuje, o jis – apačioje. Staiga metėsi į dešinę, suglaudė savo sparnus, neplasnodamas horizontaliai išvystė labai didelį greitį ir susigavo auką. Kaip šis plėšrūnas išvysto tokį didelį greitį?“ – domisi klausytojas.
Gamtininko S. Paltanavičiaus teigimu, LRT Radijo klausytojas pro langą matė paukštvanagį. „Tokie paukščiai medžioja tarp šakų, tarp miško medžių, todėl tie piruetai ore – pakilimai, nusileidimai – jam yra labai įprasti“, – tikina pašnekovas.
Pasak gamtininko, palyginti trumpi ir apvalūs sparnai yra pats tobuliausias skraidymo įrankis tokioje uždaroje aplinkoje. „Net paprasta šarka, kuri irgi yra trumpasparnė, priskridusi prie medžio, iš karto gali tiesiai į viršų skristi 3–4 metrus“, – kalba specialistas.
S. Paltanavičiaus teigimu, daugeliui paukščių toks piruetas būtų neįmanomas. Jie turėtų ilgiau plasnoti, kilti, o paukščiai, kurie turi trumpus sparnus, vienu ar dviem judesiais pakeičia skrydžio kryptį ir jam suteikia labai didelės energijos. „Taip ir skrendantis vanagas išnaudoja judesį, staigų kampą. Taip laimima labai daug jėgos ir greičio“, – tikina gamtininkas.
