Kol kas situacija nėra gera, todėl požiūris į miestus turi pasikeisti. Lietuvoje miestuose irgi gyvena daugiau nei pusę gyventojų. Nors mūsiškiai „didmiesčiai“ neprilygsta savo dydžiu ir įtaka aplinkai pasaulio didmiesčiams, tačiau nereiškia, kad požiūris į miestus turi nesikeisti. Mažesniems keistis netgi lengviau. GRYNAS.lt domisi, kokias problemas įžvelgia pasaulio architektai ir ko Lietuva galėtų pasimokyti iš kitų valstybių.
Miestams reikia pokyčių
Visa žmonijos civilizacija, nuo pat šumerų laikų, siejama su miestais ir tai kaži ar kada greitai pasikeis. Jungtinių Tautų organizacijos (JTO) duomenimis, prieš 50 metų miestuose gyveno tik trečdalis pasaulio gyventojų, o 2014 m. jau 54 proc.
Būtent į miestus plaukia ir plauks maisto produktai, energijos gamyba, čia koncentruosis taršos šaltiniai, o augantis bendras žmonių skaičius nuolat augins šiuos skaičius. Galima būtų pagalvoti, kad gamtai tai tik į naudą: kuo daugiau miestuose – tuo daugiau vietos liks laukiniams augalams ir gyvūnams, bet didėjančiam burnų skaičiui reikės vis daugiau ir daugiau maisto, vandens, išteklių, kuro ir t.t. Jeigu nebūtų siekiama tai sureguliuoti, greičiausiai ilgai, kaip rūšis, neištemptume.
Ir visgi, kad ir kokie gremėzdiški ir baisūs gali pasirodyti šiuolaikiniai didmiesčiai – jie turi daug potencialo keistis. Evoliucija turėjo prabangą eksperimentuoti kelis milijardus metų, kad sukurtų tobulai funkcionuojančias ekosistemas (kurias sugebėjom sugriauti per kelis šimtmečius, ar dešimtmečius), todėl jei architektai, miestų planuotojai, politikai ir gyventojai suvoks, kad reikia mokytis iš gamtos, tuomet galime tikėtis, kad net ir augant miestams tarša juose nedidės, o mažės, vietos užteks visiems norintiems gyventi, nestigs švaraus oro, maisto ir vandens.
Miestai yra aplinkos dalis
Astrofizikas Adamas Frankas, BBC paklaustas, ar civilizacija yra natūralus reiškinys, atsakė, kad „be jokios abejonės! Miestai yra geriausia civilizacijos išraiška, todėl ir juos turime traktuoti, kaip natūralią aplinkos dalį, o ne kažką iš kito, ne gamtos, pasaulio“.
Visų pirma, gamta stebina savo įvairove, tuo tarpu žmonių miestai ima tapti pernelyg vienodi, juose įvairovės nedaug. Gal tik iš pirmo žvilgsnio nei vienas miestas nėra toks pat kaip kitas, bet nuo iškastinio kuro revoliucijos pradžios pradėjome juose statyti vieną ir tą patį: dangoraižiai, daugiabučiai, biurų pastatai ir t.t. Taip, jie skiriasi formomis ir spalva, bet principas yra visur panašus, kai tuo tarpu gamtoje, pavyzdžiui, medžiai yra ne tik smarkiai skirtingi savo išvaizda, bet ir vidinėmis sąlygomis. Prie kiekvienos konkrečios gamtinės aplinkos evoliucijos keliu atsirado tobulai tai vietai tinkantys medžiai.
Kas iš to miestams? Juose per retai atsižvelgiama į sąlygas, kuriose jie statomi. Iškastinis kuras leidžia gaminti šilumą. Net ir šaltuose kraštuose galime statyti namus ir nesirūpinti storomis sienomis – vidus bus pašildytas, karštuose kraštuose orą patalpose atvėsins kondicionieriai, šalia kalnų įsikūrę miestai taip pat bus panašaus „vidaus“ ir išorės, nors gamtos sąlygos gyventi smarkiai skiriasi nuo lygumose įsikūrusio miesto.
Architektas Johnas Perlinas naujausioje savo knygoje „Let it Shine“ rašo, kad pirmieji pasyvius saulės namus pradėjo statyti akmens amžiaus kinai, daugiau nei prieš 6000 metų. Net XX a. pradžioje biurų pastatai Niujorke ir Los Andžele buvo visiškai kitokie – Niujorke daug vėsiau, todėl gerai izoliuotos sienos vasarą patalpoms neleido įkaisti, bet naktį sienose susikaupusi šiluma palaikydavo ir malonų mikroklimatą viduje. Šiandien visi biurų pastatai JAV statomi praktiškai pagal vieną kurpalių, visai nebežiūrint, kokioje aplinkoje jis bus pastatytas. Vietoj to, kad būtų daugiau kreipiama dėmesio pasyviems energijos gamybos ir išsaugojimo būdams, mieliau renkamasi modeliuoti apšildymą arba vėdinimą energija, kurią gauname iš iškastinio kuro.
Paprieštaraudami galėtumėte pateikti šimtus priešingų pavyzdžių, kai pasaulio didmiesčių pastatai projektuoti išties moderniai ir teisingai, bet žiniasklaidą pasiekia būtent tokie išskirtiniai statiniai, tuo tarpu tūkstančius vienodų ir neefektyvių statinių niekas negaiš laiko pristatinėdamas.
ES tai jau suprato, ir kas kelis metus reikalaus iš valstybių narių, kad visi nauji pastatai juose būtų statomi vis aukštesnės energinės klasės. Nuo 2020 m. visi nauji pastatai privalės būti A klasės, o tai jau labai aukšta energinė klasė, tokie pastatai naudos labai mažai energijos ir privalės išnaudoti saulės teikiamus privalumus.
Dar vienas pavyzdys – Naujasis Orleanas. Kadaise iš jūros pusės prieš jį plytėjo tūkstančiai hektarų pelkių ir mangrovių, bet jas sunaikinus, miestą vis labiau siaubė cunamiai ir audros. Iki tol jas sėkmingai sulaikydavo pati gamta.
Biomimikrija
Leonardas da Vinčis yra bene garsiausias kūrėjas, kuris stengėsi kopijuoti gamtoje matomus dalykus, tačiau tikrasis biologinių „išradimų“ kopijavimo amžius prasidėjo visai neseniai. 1997 m. biologė, inovacijų konsultantė ir futurologė Janine Benyus aprašė „biologinės mimikrijos“ arba biomikrijos principus, kurie šiandien naudojami vis dažniau.
J. Benyus pabrėžia, kad harmoningas žmonijos egzistavimas gamtoje įmanomas ir neatsisakant technologinių pasiekimų, bet mūsų technologinis progresas turi judėti link to, kad sutaptų su natūraliais gamtos ritmais ir reiškiniais. „Jei galvojame, kad privalome rinktis tarp technologijos ir biologijos – labai klystame. Sakyti reikia ne technologija IR biologija, o biologijos technologija. Toks paprastas pasikeitimas žodžiuose, bet juose atsiveria visiškai kitoks pasaulio suvokimas“, – sako autorė. Anot jos, mokslas kopijuoja gamtą vis dažniau: jei kuriamas naujas audinys, stengiamasi atkartoti voro tinklo medžiagos struktūrą, jei kuriamos saulės baterijos – siekiama, kad jos būtų tokios efektyvios, kad energijai gaminti naudotų tuos pačius principus.
Tas labai aktualu ir Vilniui, nes paskutiniais dešimtmečiais sostinė smarkiai plečiasi - į šonus platėja, o ne auga į viršų. Be to, pagrindiniai gyvenamieji rajonai smarkiai nutolę nuo tų rajonų kuriuose miestiečiai dirba. Rezultatas: gaištamas laikas keliuose, švaistoma energija, susidaro kamščiai, kenčia gyventojų savijauta ir darbingumas. Per dieną miesto nesuplanuosi ir neperstatysi, bet sistemingai dirbant ir suvokiant šią problemą miestas gali keistis.
Kopenhaga, Freiburgas, Barselona ir kiti Europos miestai pirmauja šiose srityse, bet didelė dalis pasaulio to net nepradėjo daryti.
Žaliosios technologijos taupo milijonus
Įdomus tyrimas buvo atliktas JAV: „Bullitt Foundation“ fondas atliko savo biuro pastato analizę ir nustatė, kad pritaikius vos 6 plačiai naudojamas žaliąsias technologijas (taupiosios lemputės, automatinis vėdinimas, saulės kolektoriai ant stogo ir t.t.) galima sutaupyti milijonus dolerių. Apskaičiuota, kad per pastato gyvavimo laiką, žaliųjų technologijų įdiegimas sutaupys ir sukurs visuomenei vertės už 18,5 mln. JAV dolerių. Atsitiktinumas, bet panaši suma kainavo pastatyti patį pastatą.
Įvairūs tyrimai nacionaliniu ir globaliniu lygmeniu buvo atlikti ne kartą ir visi jie atskleidė panašius dalykus: visų pasaulio ekosistemų vertė yra didesnė nei viso pasaulio BVP. Tačiau tokie dideli tyrimai turi didelę klaidų tikimybę ir dar didesnę duomenų paklaidą.
Žaliųjų technologijų taikymas yra milžiniška nauda visuomenei ir aplinkai. Suprantama, kad tai kainuoja, o verslo tikslas uždirbti kuo daugiau su kuo mažiau, tačiau politikai privalo verslą įtikinti (o gyventojai reikalauti), kad laikinai padidėjančios verslo išlaidos galiausiai atneš daug naudos. Tiesiogiai ir netiesiogiai.
Mokslininkai pusiau juokais, pusiau rimtai (labiau rimtai) mūsų laikotarpį vadina Antropoceno periodu – t. y. žmogaus veikla šiandien daro didesnę įtaką aplinkai nei kas kitas (Saulė, ledynai ir t.t.). Kitaip sakant, žmogaus rankose kokia bus mūsų planeta.
Šiandien Kinijoje statomi nauji miestai, kuriuose smarkiai vadovaujamasi biomimikrijos principais. Suprantama, kad naujo Londono ar Varšuvos nepastatyti, bet nukreipti juos teigiama linkme įmanoma.
Gamta savo technologijas tobulino milijardus metų ir jokio patento neuždėjo. Tai ir yra didžiausia viltis dėl miestų ateityje.
