Gerai įsidėmėkite: jų negalima nei liesti, nei fotografuoti

Jei išėję į gamtą sutiksite retą žvėrį ar paukštį, net jei jis bus sužeistas, geriau nelieskite. Taip pat reikėtų žinoti ir dar vieną labai svarbų dalyką: ypač retas rūšis draudžiama net fotografuoti. Jei šių reikalavimų nepaisysite, gresia baudos.

Būdami gamtoje žinokite su kuo turite reikalų

Šylant orui vis daugiau laiko praleidžiame gamtoje. Stovyklaudami susiduriame su įvairiomis rūšimis ir tikrai ne visas jas daugelis pažįsta. Tačiau kai kurias įsiminti būtų pravartu. 

Jei į vandens telkinį užmetus meškerę jums užkibs ežerinė rainė ar skersnukis, geriau paleiskite šias žuvis atgal. Jei kur nors pamatysite balinį vėžlį, aplenkite iš tolo. Yra penkios rūšys vabzdžių, su kuriais bet kokio kontakto taip pat derėtų vengti: tai – mažoji nehalenija (lot. Nehalenia speciosa), niūriaspalvis auksavabalis (lot. Osmoderma eremita), šiaurinis auksinukas (lot. Lycaena helle), kraujalakinis melsvys – (lot. Maculinea teleius) ir pelkinis satyras (lot. Oeneis jutta).

Verta susipažinti ir su paukščiais, tokiais kaip: juodakaklis naras (lot. Gavia arctica), rudė (lot. Aythya nyroca), juodakrūtis bėgikas (lot. Calidris alpina), stulgys (lot. Gallinago media), žalvarnis (lot. Coracias garrulus) ir meldinė nendrinukė (lot. Acrocephalus paludicola). Juos pastebėjus galima klausytis jų giesmių, tačiau geriau nesibrauti artyn ir jokiais būdais neliesti net ir tuomet, kai jie sužeisti ar atrodytų, kad jiems reikia pagalbos.

Iš žinduolių karalystės kaip itin retos rūšys išskiriami kūdrinis pelėausis (lot. Myotis dasycneme) ir didžioji miegapelė (lot. Glis glis).

Tačiau sudėtingiausia gali būti pažinti augalus. Saugomų rūšių itin daug: išskiriamos trys samanų rūšys, viena pataisų rūšis, 11 magnolijūnų arba kitaip žiedinių augalų. Taip pat keturios rūšys grybų ir trys rūšys kerpių. Visą sąrašą galite rasti ČIA.

Imsite ir nešitės namo – gausite baudą

Visos išvardytos rūšys patenka į Lietuvos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Ką tai reiškia? Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento saugomų teritorijų ir strategijos skyriaus vyr. specialistas Tomas Tukačiauskas GRYNAS.lt paaiškino, kad rūšies priskyrimas griežtai saugomai reiškia, kad šios rūšies apsaugai turi būti teikiamas prioritetas prieš kitų saugomų rūšių apsaugą, taip pat numatytos tris kartus didesnės baudos už tokios rūšies sunaikinimą. 

„Nei saugomų rūšių, kurios yra Raudonosios knygos rūšys, nei griežtai saugomų kitų rūšių žmonės nei skinti, nei neštis namo (paimti iš gamtos) negali. Radus sužeistą laukinį gyvūną reiktų kreiptis bendruoju pagalbos telefonu 112. Taip pat Aplinkos ministerija ragina gamta besidominčius asmenis apie jų pastebėtas saugomų rūšių radavietes ir augavietes informuoti Saugomų rūšių informacinę sistemą (pateikti stebėjimo anketas), nes vadovaujantis sistemoje sukauptais duomenimis daromi praktinės gamtosaugos sprendimai“, - sakė T. Tukačiauskas.

Jis atkreipė dėmesį, kad nors šiame sąraše nėra minimos ūdros ir lūšys, jų apsaugą numato kitas dokumentas - Europos bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašas. Tai reiškia, kad šių rūšių ėmimas iš gamtos yra draudžiamas, o tyčia ar netyčia šiuos gyvūnus sunaikinus, tarkime, avarijose, būtina kaupti tokią informaciją ir apie tai informuoti regionines aplinkos apsaugos agentūras.

„Kaip elgtis su rasta negyva saugoma rūšimi? Šį klausimą nusako aplinkos ministro įsakymu patvirtintas saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašas. Jame yra punktas, kad rastus žuvusius   saugomų   rūšių   egzempliorius   paimti draudžiama,  išskyrus  atvejus,  kai egzempliorius bus naudojamas mokslo, mokymo įstaigose ar saugomų teritorijų direkcijose mokslo ar  mokymo  tikslais,  ir  jo  paėmimo  faktas nurodomas regiono aplinkos  apsaugos  departamento  padalinio  išduotoje  pažymoje. Asmuo,  radęs  saugomos rūšies egzempliorių, ne vėliau kaip per 7 darbo  dienas raštu arba el. paštu kreipiasi į atitinkamą regiono aplinkos   apsaugos departamento  padalinį  dėl  rasto  žuvusio saugomos  rūšies  egzemplioriaus“, - paaiškino T. Tukačiauskas.

Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta administracinė atsakomybė už neteisėtą laukinių augalų ar grybų, jų dalių rinkimą, žalojimą ar naikinimą, perdirbimą ar gabenimą. Tokiu atveju bauda gali siekti iki 300 eurų. Taip pat gali tekti atlyginti gamtai padarytą žalą.

Fotografas: gyvūno gerovė svarbiau už gerą kadrą

Savo ruožtu gamtos fotografas Marius Čepulis atkreipė dėmesį, kad leidimą būtina gauti ir tuomet, kai nori fotografuoti saugomus gyvūnus. Tokius leidimus išduoda aplinkos apsaugos agentūra. Specialūs leidimai numatomi ir tais atvejais, kai nori, pavyzdžiui, retus augalus skinti, o retus gyvūnus medžioti moksliniams tikslams - tyrimams atlikti, gyvūnams žieduoti ir pan.

„Jei dar nežinojote ir gal dar negirdėjote, jei norite fotografuoti ir paimti iš gamtos paukščius, grybus, augalus, žvėris, vabzdžius, reikia Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) leidimo. Šis leidimas reikalingas, jei kišate nagus ar kameras, ar bet ką prie saugomų rūšių, t.y. visų Lietuvos raudonosios knygos rūšių. Pavyzdžiui, jei norite įamžinti didįjį dančiasnapį, kurių pilna Neryje (pačiame Vilniaus centre) faktiškai be leidimo tai daryti negalite. Šis įsakymas išleistas ne šiaip sau, o tam, kad bet kas nelakstytų su fotoaparatais paskui išsigandusią gervę, erelį ar kokį retą „žvirblį“, kad bet kas neskintų orchidėjų ar šilagėlių, negaudytų retų drugių ir netrukdytų šikšnosparniams miegot. Tie žmonės, kurie nori tai daryti, turi gauti leidimą, parašydami motyvuotą prašymą tai pačiai AAA“, - savo „Facebook“ paskyroje rašo fotografas.

Šis popieriaus lapelis nieko neprivers elgtis teisingai, jei nenorėsit taip elgtis. O aš jį kasmet išsiimu tam, kad rodyčiau pavyzdį kitiems, nes aš stengiuosi ir laikausi taisyklių, nes man gyvūno gerovė yra svarbesnė už nuotrauką.

M. Čepulis

Jis pripažįsta, kad tokių leidimų gavimas yra žmogaus sąžinės reikalas. Kita vertus, anot jo, vieni juos išsiėmę vis tiek lįs prie paukščių lizdų ir trikdys jų ramybę, kiti ir neturėdami leidimų elgsis etiškai.

„Įsakymas yra, jį galima apeiti šimtu būdu, bet visų svarbiausia yra sąmoningumas ir suvokimas, kad gamtoje turime išlikti nematomi, negirdimi, kad kuo mažiau trikdytume rūšis, o ypatingai tas, kurioms ir taip bėdų daug, kurios baigia išnykti dėl visų mūsų kaltės. Fotografuokit tą erelį per langą, kiek tik į kortelę telpa, bet nelįskit prie jų lizdų. Bet kurį paukštį yra lengviausia pagauti prie jo namų, ir nesvarbu, ar jis retas ar dažnas - jei tai bus daroma nemokšiškai, gyvūnas bus trikdomas. Gal jis ir atskris perėti, o gal paliks dėtį, gal atskris maitinti jauniklių, o gal jis tai darys keliskart rečiau ir dalis jauniklių žus. Jūs turėsit kadrą, kito padaro gyvybės sąskaita. Ar žinant tai, labai anas jus džiugins? Šis popieriaus lapelis nieko neprivers elgtis teisingai, jei nenorėsit taip elgtis. O aš jį kasmet gaunu tam, kad rodyčiau pavyzdį kitiems, nes aš stengiuosi ir laikausi taisyklių, nes man gyvūno gerovė yra svarbesnė už nuotrauką“, - socialiniame tinkle rašė M. Čepulis.

Mato sveikintinas tendencijas

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento saugomų teritorijų ir strategijos skyriaus vyr. specialisto T. Tukačiausko teigimu, retų augalų ir grybų fotografavimui ir filmavimui leidimai reikalingi tik tuo atveju, kai augalo ar grybo radavietė yra rezervato teritorijoje – tuomet šį klausimą tektų susiderinti su saugomos teritorijos direkcija.

„Tačiau leidimai fotografuoti ir filmuoti reikalingi tam tikras saugomas gyvūnų rūšis, kuomet jie yra trikdomi. Pavyzdžiui fotografas nori nufotografuoti jūrinį erelį, gaudantį žuvį žuvininkystės tvenkiniuose, – joks leidimas nereikalingas. Kitas atvejis, jei fotografas nori nufotografuoti jūrinį erelį lizde su jaunikliais (dažniausiai statoma palapinė gretimame medyje), tokiu atveju leidimas yra reikalingas, nes trikdymo grėsmė reali“, - aiškino Aplinkos ministerijos specialistas.

Anot jo, tokių leidimų išdavimas nėra dažnas, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau asmenų siekia tokius leidimus gauti.

„Deja, internetinėje erdvėje ir kitur matome publikuojamas saugomų rūšių nuotraukas, kuomet jos padarytos galimai ar iš tiesų trikdant saugomą rūšį (pvz. kurtinių tuoktuvės, plėšriųjų paukščių lizdai su jaunikliais ir kt.). Aplinkos ministerijos pozicija yra siekti kuo mažesnio neigiamo poveikio filmuojant ir fotografuojant saugomas rūšis“, - sakė T. Tukačiauskas.

Zoologas: kišdamiesi į gamtą, galite pakenkti

Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakulteto docentas, zoologas, biomedicinos mokslų daktaras Egidijus Bukelskis GRYNAS.lt teigė manantis, kad esama tvarka yra tinkama ir iš tiesų žmogus, savindamasis iš gamtos vieną ar kitą rūšį, gali pridaryti daug žalos.

„Žmogus, būdamas ne specialistas, dažnai suklysta manydamas, kad tas gyvūnas, kuris surastas, yra nesveikas, pamestas ir pan. Jis tada pasijunta globėju ir stengiasi tempti tą gyvūną namo, nors galbūt už keliasdešimt metrų nepastebimai mažo gyvūnėlio laukia motina ir su nerimu mato baisų vaizdą, kada dvikojis padaras tempia jos jauniklį namo“, - sakė E. Bukelskis.

Anot jo, žmogus, kuris neturi specialaus gamtos mokslų išsilavinimo, gali net nemokėti suteikti deramos pagalbos sužeistam gyvūnui.

„Taigi galima labiau pakenkti nei padėti, - įsitikinęs pašnekovas. - Tokiais atvejais vis tiktai geriausia prisiskambinti tarnyboms, kurios moka, žino ir gali padėti laukiniams gyvūnams. Pirmiausiai, tai veterinarijos gydytojai, taip pat privalu pranešti ir aplinkos apsaugos pareigūnams, paprašyti pagalbos vietinių medžiotojų“.

E. Bukelskis taip pat pabrėžia, kad kartais būna tokių atvejų, kai stambus gyvūnas smarkiai sužeistas: „Girdisi priekaištų, kodėl toks sužeistas gyvūnas nebuvo gipsuotas, vežamas į kliniką ir t.t. Turiu pasakyti, kad netgi labai brangų gyvūną, kurį žmogus augina,  ne visada veterinarijos gydytojai gydo, nes jam padėti sunkiau nei žmogui. Tam yra reikalingos specialiosios priemonės ir ne visada tokia pagalba bus efektyvi. Kas bus, jei gamtoje vaikščios šlubi gyvūnai, kurie gamtai nėra reikalingi? Kartais yra reikalinga, atrodytų, ne visai humaniška pagalba nutraukti gyvūno kančias, kai tai neišvengiama“, - kalbėjo E. Bukelskis.

Asmuo, radęs saugomos rūšies egzempliorių, ne vėliau kaip per 7 darbo dienas raštu arba el. paštu kreipiasi į atitinkamą regiono aplinkos apsaugos departamento padalinį dėl rasto žuvusio saugomos rūšies egzemplioriaus.

T. Tukačiauskas

Diskusijose apie sužeistų laukinių gyvūnų parsinešimą namo ir jų slaugymą visuomenėje vyrauja įvairios nuomonės. Yra pritariančiųjų E. Bukelskiui, kad iš tiesų žmogui kištis į gamtoje vykstančius procesus reikėtų labai minimaliai. Tačiau yra ir atstovaujančių humanistinį požiūrį, kad žmogus jau tiek yra pakenkęs gamtai, kad jo kišimasis į jos procesus neišvengiamas ir dažnais atvejais būtinas.

Gamtininkas Andrejus Gaidamavičius GRYNAS.lt jau anksčiau yra sakęs, kad žmogaus moralinė pareiga yra globoti nusilpusį gyvūną. „Pats girdžiu pastebėjimus iš kitų gamtininkų, kad nereikia kištis į tai, kas vyksta gamtoje. Bet mes taip kišamės į gamtą, kad didžiąja dalimi gyvūnai kenčia ne dėl gamtos reiškinių, o dėl žmogaus sukeltų pasekmių. Kad ir klimato kaita, dabar niekas jau neabejoja, kad tai yra žmogaus veiklos pasekmė. Manau, kad kai pamatome nusilpusį žvėrį, moralinė pareiga yra padėti. Galima sakyti, kad geriau palikti vilkams, bet dabar ir tų vilkų ne tiek daug yra. Bent jau aš tokį žvėrį radęs globočiau ir pavasarį paleisčiau“, - sakė A. Gaidamavičius.

Tai, kas gimė gamtoje, turi joje ir mirti

Fotografas M. Čepulis teigė nesutinkantis su gamtininko A. Gaidamavičiaus išsakyta nuomone ir pasisakė esantis griežtai prieš gyvūnų gelbėjimą, jų nešimą namo ir t.t.

„Kodėl? Todėl, kad tai, kas gimė gamtoje, turi joje ir mirti. Gelbėdami sužeistus, sergančius paukščius ir žvėrelius (jei jie nėra sužeisti žmogaus, tokius aš pats slaugau ir auginu), mes drastiškai kišamės į gamtos procesus. Mes, paimdami sergantį gyvūną, visų pirma, nuskriaudžiame plėšrūnus - nuo paprasto vanago, erelio iki šeško, lapės ar lūšies. Juk plėšrūnai visų pirma sudoroja silpnesnius, paliegusius, sužeistus. Jie yra gamtos „gydytojai“, tik jų gydymo būdas savotiškas – suėdimas. Ne visi plėšrūnai gali pagauti sveiką žvėrį ir paukštį, jie visada dairosi silpnesnio grobio. Tai jei mes lyg gerieji Samariečiai gelbėsim visus, kas papuola, turėsim susitaikyti su tuo, kad plėšrūnai sėkmingai maitinsis mūsų vištomis, avimis, galvijais“, - sakė M. Čepulis.

Jis įvardijo ir dar vieną priežastį, kodėl negalima imti gyvūnų iš miško. Miręs gyvūnas, anot fotografo, nedingsta, o duoda gyvybę tūkstančiams kitų padarų. „Juk mirusį gyvūną ryja daugybė maitėdų, jį skaido ir iš to gyvena šimtai vabzdžių, grybų, bakterijų rūšių. Mirtis yra gamtos ciklo dalis, o mes nemokšiškai norime kištis ir ardyti tai, kas jau egzistuoja milijardus metų. Humanizmo idėjos turi būti taikomos žmonėms. Tačiau gamtoje joms ne vieta. Ir kuo daugiau žmonių tai suvoks, tuo ilgiau mūsų žemė pratemps“, - griežtai pasisakė laukinės gamtos fotografas.