Ryšys tarp ekonomikos augimo ir aplinkosauginės situacijos akivaizdus ir pastebimas visame pasaulyje. Kuo ekonomika greičiau auga – tuo labiau kenčia aplinka ir atvirkščiai. Didžiausi taršos šaltiniai aplinkai yra smarkiai surišti su ekonomine veikla: transportas, žemės ūkis, pramonė ir pan. Pavyzdžiui, Pasaulio gamtos fondas (WWF) apskaičiavo, kad bent 1 proc. kritus naftos suvartojimui, per kelis mėnesius pastebimai pagerėja tos šalies miestų oro aplinkos būklė.
Rekordiškai kritus naftos kainai, iš naftos gaminamo kuro suvartojimas padidėjo visame pasaulyje įskaitant ir Rusiją. Miestų oro būklė tebeišlieka viena skaudžiausia Rusijos aplinkosaugos problemų, o kaip jai sekasi kitose srityse?
Sovietinis palikimas
Kita vertus, vertinti bendrą Rusijos aplinkosauginę situaciją (kaip ir bet kurias kitas sritis) labai sunku. Pirmiausia todėl, kad Rusija pagal plotą yra didžiausia pasaulio valstybė. Daugiau nei 17 mln. kv. km plotą įvertinti bendrais rodikliais sudėtinga. Palyginimui, visos Europos plotas (Su Rusija) – 10,4 mln. kv. km, tačiau ekonominės, socialinės, aplinkosauginės situacijos skirtingose šalyse yra labai skirtingos. Lygiai taip pat su Rusija – tankiau apgyvendintos sritys (Europinė dalis ir Tolimieji Rusijos rytai, pvz. Vladivostokas) yra nepalyginamai prastesnėje būklėje nei mažai ar beveik negyvenamos sritys Viduriniuosiuose, Tolimuosiuose Rytuose, Sibiro šiaurėje.
Didžiulį rūpestį kelia ir smarkiai pasenusi Rusijos atominė energetika. Net 31 atominis reaktorius priklauso pirmos kartos reaktorių klasei (naujausi – ketvirtos klasės) ir laikomi itin pavojingais. Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA) pažymi, kad jų remontui ir modernizavimui neskiriama pakankamai finansų, todėl manoma, kad ir naujesnės kartos reaktoriai yra laikytini nesaugūs.
Sovietmečiu vykdyta slapta plutonio gamyba arba kitokia radioaktyvaus kuro gamyba „uždaruose miestuose“ Čeliabinske, Tomske ir Krasnojarske vis dar jaučiama iki šiol. Skaičiuojama, kad per visą gamybos istoriją šiuose miestuose į aplinką paskleista kelis kartus daugiau radiacijos nei užfiksuota apie Černobylį avarijos metu. Aplink šiuos miestus vandens ir dirvožemio radioaktyvumas viršija tarptautines normas, nors šiuose miestuose tebegyvena 2,5 mln. žmonių (apie juos – dar pusę tiek). TATENA duomenimis, nemaža dalis radioaktyvaus kuro saugyklų įrengtos prastai, jos nesaugomos ir kelia grėsmę aplinkai ir gyventojams.
Verta paminėti ir Murmansko regioną, kuris buvo viena pagrindinių Sovietų Sąjungos atominių povandeninių laivų dislokacijos vieta. Daugelis laivų smarkiai pasenę, bet vis dar naudojami, ne kartą užfiksuotas radioaktyvaus kuro nuotėkis į vandenį. Tai kelia didelę grėsmę visam Kolos pusiasaliui ir Barenco jūrai.
Švarios upės – praeitis
Daugelis galvodami apie Sibirą įsivaizduoja ten esančią laukinę, žmogaus nepaliestą gamtą. Nors tokių vietų ten vis dar daug, bet jas kertančios upės – smarkiai užterštos jau daug dešimtmečių.
Didžiausios Sibiro upės - Obė, Jenisėjus ir Lena – smarkiai užterštos fenolio junginiais ir sunkiaisiais metalais. Chemijos pramonės įmonės, žemės ūkio subjektai ir netgi miestai jau daug dešimtmečių į jas pila nevalomas nuotekas.
Kitos didelės upės taip pat užterštos: Volga, Donas, Pečioros, Amūras ir t.t. Daugiau nei 200 įvairaus dydžio upių užterštumas viršija pačios Rusijos nustatytas normas, kurios yra žemesnės jei Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) rekomendacijos.
Bėda ta, kad daugelis miestų geriamąjį vandenį ima iš paviršinių vandenų, upių (nors didžiojoje Rusijos dalyje naudoti požeminį vandenį yra visos sąlygos). Upės smarkiai užterštos, apie 60 proc. valymo įrenginių beviltiškai pasenę. Tik 1 proc. viso gyventojams tiekiamo vandens atitinka aukščiausias JTO higienos normas, trečdalis siekia vos patenkinamus rodiklius.
Sovietmečiu taip pat masiškai vykdyta hidroelektrinių ir drėkinimo kanalų plėtra. Daugelis didžiųjų upių yra per daug užtvenktos, dėl to jau nukentėjo daug vietinių augalų ir gyvūnų rūšių. Jeigu su tuo dar būtų galima susitaikyti (nes tai jau įvyko seniai ir nebeatstatomai), tai neįmanoma pro pirštus žiūrėti į tai, kad dėl užtvenkimo upės praleidžia, perneša daug mažiau vandens, dėl to tebekenčia upių žemupiuose gyvenantys žmonės, gyvūnai ir gamta. Geriausias pavyzdys – nuolat seklėjanti Kaspijos jūra, kurios visiškas išnykimas – tik laiko klausimas. Beje, anksčiau Kaspijos jūrai tekęs vanduo šiandien panaudojamas medvilnės laukų drėkinimui. Apie Kaspijos jūrą auginama medvilnė yra vienas pagrindinių medvilnės šaltinių visai pasaulio pramonei. Kitą kartą prisiminkite tai, kai pirksite medvilninius marškinėlius.
Miškų kirtimas ir brakonieriavimas – Sibiro rykštė
Rusijoje miškai užima apie 12 mln. kv. km plotą. Tai didesnis plotas nei pasaulio plaučiais vadinamų (beje, nepelnytai) Amazonės atogrąžų miškų (plotas didesnis už visą Europą!). Turėdama didžiausius pasaulio miškus, Rusija mažai juos saugo.
Kinija, Japonija ir ES yra didžiausios rusiškos medienos importuotojos. Iš dalies visos šios šalys prisideda prie Rusijos miškų kirtimo, kadangi suinteresuotos saugoti savo miškus ir gauti reikalingą medieną pigiai. Rusijos mediena pigi, nes gamybos sąnaudos (kadangi nereikia atsodinti ir kitaip prižiūrėti) mažos, darbo jėga pigi. Blogiausia, kad dėl labai prasto darbo efektyvumo net iki trečdalio iškirstos medienos niekada nepanaudojama, neparduodama, o lieka nukirsta miške.
Prasčiausia situacija dėl miškų yra apie didesnius Sibiro miestus šalia upių ir ties Kinijos pasieniu. „Google Earth“ pagalba galima plika akimi matyti nykstančius tų apylinkių miškus.
Spartus miškų kirtimas Sibire sukelia daug ilgiau trunkančias problemas nei kitur. Dėl ilgų ir šaltų žiemų medžių augimo sezonas labai trumpas, todėl miškams ataugti reikia daug daugiau laiko nei Europoje ar Kinijoje.
Brakonieriavimas taip pat labai išplitęs ir nekontroliuojamas. Turint omenyje milžinišką šalies plotą, Rusijoje beveik neįmanoma organizuoti geros gamtos apsaugos. Korupcija taip pat plačiai paplitusi ir vietos valdžia užsimerkia (kartais net pati organizuoja) prieš paplitusias nelegalias medžiokles turistams. Nors dėl vis dar labai didelio miškų ploto gyvūnų skaičius Sibire nemažėja, tačiau kai kurios saugomos rūšys (pvz. amūrinis arba sibirinis tigras, skaičiuojama, kad jų beliko mažiau nei 400) greit išnyks, jei nebus pažabota nelegali medžioklė.
Ne viskas tik blogai
Tačiau, kaip ir rašyta pradžioje – ne viskas vien blogai. Aplinkosauginė situacijoje Rusijoje lėtai gerėja.
Jeilio universiteto (JAV) sudarytame naujausiame (2014 m.) pasauliniame Aplinkosaugos našumo indekse (Environmental Performance Index, EPI) Rusija užima 73 vietą iš 178 valstybių (Lietuva – 49). Gera žinia ta, kad skaičiuojant 10 metų progresą, Rusija savo indeksą pagerino daugiau nei 4 proc. (Lietuva – 9 proc.) ir tendencija išlieka – lėtai, bet situacija gerėja.
Iš kitos pusės, EPI sudarytojų nurodoma, kad itin bloga situacija Rusijoje išlieka veiklose, susijusiose su žemės ūkiu, vandens telkinių apsauga, geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų valymu, žuvininkyste ir retų rūšių apsauga.
Nors situacija lėtai gerėja, tačiau, tai visgi susiję ne su centrinės valdžios veikla, investicijomis ir rūpesčiu, o savaime: dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus ir ekonominių sunkumų. Jeigu Rusijos ekonomika sulauktų pakilimo, aplinkosauginių rodiklių kreivė vėl smigtų žemyn.
Akivaizdu, kad šiuolaikinės aplinkosaugos ir ekologijos problemos pačios savaime išsispręsti negali. Tam reikalingos didelės investicijos ir šiuolaikinis požiūris, efektyvi administracinė valdžia ir korupcijos pažabojimas. Deja, šiuolaikinė Rusija šių dalykų vis dar stokoja.