Kailiniais itin domisi rusai ir baltarusiai
Kailių prekeiviai pripažįsta, kad šilta žiema verslui šiek tiek kiša koją, tačiau jei neperka lietuviai, atkeliauja kaimynai iš Baltarusijos ir Rusijos, kuriems kailis reikalingas ne tik dėl šilumos, bet ir dėl grožio, statuso, prabangos.
Odos ir kailių salono „Silver Fox“ direktorės pavaduotoja Ina Bružienė GRYNAS.lt teigė, kad kailis yra kailis, neįmanoma jo padaryti ne šilto, tačiau modeliai šiek tiek kinta – trumpėja rankovės, kailiniai gali transformuotis į liemenę ar megztinį. Kailių paklausa šiltomis žiemomis iš tiesų yra mažesnė, nes ir kaina išlieka gana didelė, tačiau pirkėjų vis tiek atsiranda.
Anot jos, damos kailinius perka ne tik dėl šilumos, o ir dėl to, kad nori turėti kažką prabangaus: „Nori turėti, ir ne vieną, nes draugė turi dvejus kailinius, taigi ir man reikia turėti“, - vieną iš klienčių motyvų įsigyti kailinius, atskleidė I. Bružienė.
„Prekyba yra sumažėjusi, bet paklausa yra. Pas mus yra taip – vos tik atšąla, sninga lauke ir lietuviai klientai sugrįžta, o baltarusiai, rusai perka kaip visada, nelabai kas pasikeitę, gal ten pas juos šalčiau ir mada kitokia“, - svarstė I. Bružienė.
Nauja karta pirks kitaip nei mes ar mūsų seneliai
„Vilniaus kailiai“ generalinė direktorė Neila Šveikauskaitė, paklausta, ar dėl šiltėjančių žiemų vyksta pokyčiai kailinių asortimente, tam pritarė. Jos teigimu, kinta ir pačių pirkėjų poreikiai, todėl kailių gamintojams ir pardavėjams tenka prie jų derintis.
„Pirkėjai, norintys šilumos, mados atspalvio, galintys labiau rasti interpretacijų su savo biudžetu ir nebijantys drėgno oro, vis tiek renkasi kailinius. Tačiau kailių išdirbimo technologijos kailį pavertė neprilygstama plona medžiaga, puikiai išlaikančia šilumą. Todėl plonyčiai avies, pešiotos, kirptos audinės, triušio ar plonyčio karakulio versti kailiniai atstoja bet kokį tekstilinį paltą. Pirkėjai, kurie iš esmės yra konservatyvūs, žinoma, geriau rinksis paltą ir priderins kailinę apykaklę, šalikėlį, kepurę ar rankinę“, - apie pirkėjų pasirinkimus kalbėjo kailinių salono generalinė direktorė.
„Bene didžiausias pasikeitimas vyksta su avikailio kailiais, nes jų dėvėjimo poreikis auga augant brangiakailių kainoms. Nepingantys brangiakailiai priverčia dizainerius ieškoti įvairių interpretacijų, todėl avikailis dėvimas ir kailiu į vidų, ir kailiu į viršų ir derinamas su įvairiomis įmanomomis medžiagomis. Tą pastebėsite ir su brangiakailiais, nėra jokio tabu brangiakailius derinti su šilku, tvidu, kašmyru, mezginiais ar nėriniais, tafta ir pan. Pasaulinė ekonomika, vartotojų įpročių nuolatinė kaita, greita mada, technologijos ir jų įsiliejimas į kasdienybę sugriovė visus įmanomus kailinių dėvėjimo stereotipus“, - tikino N. Šveikauskaitė.
Paklausta, ar šiltą žiemą sunkiau parduoti kailinius, moteris sutiko, kad tikrai taip: „Jei kalbėtume apie Lietuvą, tai vis dar Lietuvos pirkėjas yra stipriai veikiamas oro sąlygų ir ne tik kailinių pirkime, o ir bendrai kalbant apie visas sezonines prekes. Kailio panaudojimo galimybių visuomet atsiranda ir bus, svarbu, kiek gamintojai, pardavėjai, pirkėjai sinchroniškai vienas kitą papildys. Nepamirškime, kad auga naujos kartos, su naujais poreikiais, supratimu ir lūkesčiais, todėl galbūt nebebus tokių pat kailinių pirkimo priežasčių, kokiomis vadovaudavosi mūsų seneliai, tėvai ar net mes patys“, - teigė „Vilniaus kailiai“ vadovė.
Netiki, kad kailis išnyktų
Aprangos specialistas, dizaineris Kęstutis Lekeckas tikino nemanantis, kad dėl šiltėjančio klimato kailis galėtų visiškai išnykti, tačiau neabejojo, kad kailių rinka patirs pokyčių. Jo teigimu, tam tikros transformacijos vyksta jau dabar.
„Ir dabar jau ne pirmus metus pastebima tendencija, kad keičiasi kailių išdirbimas. Jie labai išploninami, išretinami, vyrauja trumpesnis kirpimas, jeigu lygintume su senesniais avikailio ar mutono kailiais, kurie būdavo stori, kieti ir šildydavo prie 20-30 laipsnių šalčio temperatūros. Tas pats mutonas yra įvairiai iškarpomas ir apdirbamas ir atrodo visiškai naujoviškai ir atstoja ploną paltą. Kailiai keičiasi ir prisitaiko prie naujų klimatinių sąlygų“, - samprotavo dizaineris.
„Jeigu bus ir toliau tokios žiemos kaip ši, tokiems kailiniams neliks poreikio, - sutiko K. Lekeckas. - O tie, kurie buvo daugiau kaip prabangos prekė, kaip grožio ir kokybės, statuso rodiklis, pasikeis ir nemanau, kad išnyks“.
Kita vertus, dizaineris pabrėžė, kad pokyčius kailių segmente paskatino ne tik klimatas, bet ir besikeičiančios technologijos.
Paklaustas, kaip vertina dirbtinį kailį, kiek technologijos tobulėja šioje srityje, K. Lekeckas teigė, dirbtiniams kailiams dar gana tolimas kelias iki natūralių: „Kada plaukas netikras, labai jaučiasi. Jis dar nepasiekė tokio lygio kaip natūralus. O ir pritaikomumas dirbtinio kailio mažesnis - sintetinis kailis nekvėpuoja, prikaitina kūną, jis nei funkciškai, nei vizualiai neatitinka natūralaus kailio“.
Kokybiška vilna tampa rimtu konkurentu
Aprangos specialistas akcentuoja manantis, kad kailiniams rimtą konkurenciją sudaro aukštos kokybės vilnos paltiniai audiniai.
„Būna su daug kašmyro arba su alpakos vilna, jų apdirbimas yra labai gražus, turi natūralų žvilgesį, sugulantis plaukas vizualiai tikrai primena trumpaplaukį plauką, tarkime, ponio ar zebro plauką. Vyrams ir moterims, kas kovoja už ekologiją, už gyvūnų teises, tikrai puiki alternatyva tiek kokybės, tiek prestižo prasme. Sakyčiau, kad tokia vilna niekuo nenusileidžia kailiui“, - savo nuomonę išsakė dizaineris.
„Labai retas atvejis, kad klientas pageidautų šiltinto palto – seniau juk neužtekdavo paltinės medžiagos, visi norėdavo įklotų – sintetinių ar vilnoninių, kad paltai būtų šiltesni. Dabar, kadangi tokio poreikio nelieka, paltai turi galimybę atsiskleisti visu savo grožiu, nes pati vilna kaip pluoštas nešutina ir nešildo, ji vėsina, jeigu per šilta, o jeigu per šalta, šildo“, - teigė K. Lekeckas.
Mano, kad kailių mada praeina
Asociacijos „Už gyvūnų teises“ steigėjos Aušros Karklytės nuomone, nors gatvėse vis dar tenka sutikti žmonių, dėvinčių kailinius, tačiau tarp jaunų žmonių kailinių populiarumas pamažu blėsta.
„Jaunos merginos renkasi dirbtinį kailį iš dalies ir dėl kainos, ir dėl to, kad labiau supranta, jog kailis buvo ne kas kita kaip gyvūnas. Jaunesnės kartos požiūris į gyvūnus yra kitoks – jie supranta, kad audinė ar laputė, kuri auginama kailių ūkiuose, niekuo nesiskiria nuo katės ar šuns. Tai toks pats gyvūnas“, - teigė A. Karklytė.
Anot jos, vyresnės kartos moterys ir vyrai kailinius ar kailines kepures, pirštines vis dar dėvi, tačiau kaip svarsto pašnekovė, jie dažnai nešioja tai, ką turi iš seniau, pirkta prieš 10-20 metų, o ne perka naujai.
„Jie taip pripratę, neinvestuoja į naujus drabužius, jeigu vis dar turi senų“, - samprotavo gyvūnų teisių gynėja. Paklausta, ar šiltos žiemos gali prisidėti prie kailinių populiarumo mažėjimo, A. Karklytė svarstė, kad žmogus kailinius dažnai renkasi ne tik dėl to, kad jie šilti. Jos asmenine nuomone, kailiniai yra ne tik, kad sunkūs, bet ir visai neekologiški, kaip dažnai bandoma įteigti.
Anot A. Karklytės, nors žmonės tradiciškai mano, kad vilnos kailis yra mažesnė blogybė nei šinšilšų, sabalų ar lapių kailiniai, iš tiesų taip nėra.
„Kailiniai nėra patogus ir ekologiškas rūbas, kaip tik atvirkščiai. Ypač šaltu oru (pavyzdžiui, vykstant slidinėti ar kopiant į kalnus), žmones nesirengia kailinių, o velkasi termo rūbus, dirbtinio pluošto neperšlampamas striukes, kelnes, batus. Vis dažniau ir Vilniaus gatvėse tenka matyti žmonių, apsirengusių sportine žiemine apranga“, - pabrėžė pašnekovė. Jos teigimu, vis dažniau tenka išgirsti nuomonę, kad kailis jau tampa praeinančia mada.
