Tvarka, kuri papiktins šunų šeimininkus

Šunų augintojai ir šeimininkai neretai viešuoju transportu nori keliauti ne vieni, o su savo augintiniu. Tačiau automobilio neturintiems ir keliauti viešuoju transportu bandantiems šunų šeimininkams gali kilti problemų. Į mažą šunį vežančius žmones žiūrima atlaidžiau, tačiau su dideliu augintiniu važiuojantys šeimininkai neretai sulaukia aplinkinių priekaištų.

Į GRYNAS.lt redakciją kreipėsi nustebęs skaitytojas. Jis matė, kaip į troleibusą Vilniuje įlipa žmogus su savo šuniu. Skaitytojas domisi, ar tokį važiavimą su savo augintiniu viešuoju transportu leidžia taisyklės ir kas bus atsakingas už šuns padarytą žalą.

Kiekvieno miesto keleivių vežimo viešuoju transportu taisyklės skiriasi ir kiekviename mieste galioja skirtingi kriterijai gyvūnų vežimui.

Vilniuje šuo – tik su skiepų pasu ir antsnukiu

Vilniuje taisyklės reglamentuoja, kad keleivis turi teisę nemokamai vežti gyvūną taroje, t. y. narvelyje ar krepšyje, kur šuo būtų uždarytas. Taip pat dar pridedama, kad tara, kurioje vežamas gyvūnas, neturi trukdyti keleiviams praeiti, būti griozdiška, tepti autobuso/troleibuso sėdynes arba keleivių drabužius.

Tačiau kalbant apie šunis, Vilniaus mieste galimos ir kitos jų vežimo alternatyvos, juk didelį vilkšunį sunkiai uždarysime į narvelį.

„Keleivis, turėdamas dokumentus, kuriuose nurodomos skiepų žymos, turi teisę vežti autobusu ar troleibusu šunį be taros nemokamai. Šuo turi būti su antsnukiu, laikomas už ne ilgesnio kaip 0,5 m pavadėlio ir neturi užimti sėdimos vietos“, - rašoma taisyklėse.

Gyvūnui priteršus autobuso ar troleibuso saloną, jį vežantis keleivis privalo nedelsdamas išvalyti suteptą salono vietą. Be to, pats keleivis atsako už jo vežamų gyvūnų sukeltą žalą kitų keleivių sveikatai, gyvybei, nuosavybei, ramybei, ir privalo ją atlyginti, taip pat laikytis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių.

Kaune ir Klaipėdoje neuždarytą gali vežti tik aklieji

Kaune ir Klaipėdoje gyvūnas viešuoju transportu gali būti vežamas tik specialioje jo talpinimo priemonėje, taigi su dideliu šunimi keliauti būtų problematiška.

„Keleivinėmis transporto priemonėmis draudžiama vežti gyvūnus be taros“, - rašoma taisyklėse.

Gyvūnai nemokamai vežami krepšiuose, pintinėse, narveliuose ir kt., kurių matmenys ne didesni kaip 60 x 40 x 20 cm. Krepšiuose ir pintinėse vežami šunys privalo būti su antsnukiais. Keleivis, vežantis gyvūną, privalo laikytis Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių reikalavimų.

Jei mums išties rūpi gyvūnų gerovė, antsnukių turėtume atsisakyti. Nosis yra jautriausias šuns organas, aplink nosį - tūkstančiai jautriausių nervų, o jeigu toje vietoje šuniui nuolat spaudžia ir trina antsnukis, jeigu ten prisikaupia ir prišąla daug sniego. Antsnukis trukdo šuniui laisvai lektuoti, išsižioti ir pan.

Aurelija Staskevičienė

Tiesa šiam reikalavimui daroma ir išimtis, bet tik tuo atveju, jeigu žmogus yra aklasis: „Aklasis turi teisę važiuoti keleivinėmis kelių transporto priemonėmis su šunimi vedliu tik turėdamas gyvūno skiepijimo pažymėjimą. Šuo vedlys vežamas nemokamai ir neturi užimti sėdimos vietos. Tokiu atveju nurodytas reikalavimas vežti gyvūnus taroje netaikomas“, - rašoma taisyklėse.

Panevėžyje taip pat gyvūnas turi būti vežamas taroje, tačiau nepaisant to, dar paminėta, kad gyvūnui priteršus autobuso saloną, keleivis, vežantis gyvūną, privalo nedelsdamas išvalyti suteptą vietą. O už padarytą žalą kitiems taip pat atsako šeimininkas.

Užsienyje šuo keliauja net vienas

GRYNAS.lt jau anksčiau rašė, kad užsienyje dviejų metų šuniui pasivažinėjimas autobusu iki parko tapo tokia rutina, kad jis pradėjo tai daryti vienas.

Juoda labradorė turi šeimininką ir savo pirmą kelionę autobusu viena patyrė per atsitiktinumą. Šeimininkas dar nebuvo baigęs rūkyti cigaretės, kai atvažiavo autobusas, nuolatos vežantis jį ir augintinį į parką. Kalytė nebegalėjo laukti ir įšoko į autobusą, o šeimininkas nespėjo paskui ją.

Šeimininkas labai jaudinosi ir ieškojo savo šuns. Galiausiai jis surado augintinį lakstantį šunų parke, į kurį visuomet važiuodavo kartu. Nuo to laiko šuo keliauja vienas.

Vietiniai gyventojai ir autobusų vairuotojai jau pažįsta šį šunį. Kad greičiau praeitų laikas, gyvūnas vaikšto po autobusą, keičia sėdėjimo vietas, įsirango tarp kitų keleivių. Bet visada labradorų veislės kalytė pasižiūri pro langą, kad žinotų, kur ji yra. Be to ji puikiai žino, kurioje stotelėje išlipti.

Žmonės džiaugiasi pamatę šį šunį, jį glosto, su juo sveikinasi, kai kurie jau pradėjo ieškoti jos autobuse ir laukti, kada ją sutiks. Žmonės nereiškia jokio nepasitenkinimo ne tik dėl to, kad šuo be antsnukio, bet ir dėl to, kad važiuoja viešuoju transportu vienas be šeimininko.

Vakarų Europoje antsnukiai – atgyvena

Lietuvos kinologų draugijos atstovė spaudai Aurelija Staskevičienė teigė, kad šalyse, kur kinologinė kultūra skaičiuoja šimtmečius, antsnukiai laikomi atgyvena.

„Antsnukis neišsprendžia ir tikrai nesumažina šuns agresyvumo. Viską lemia atsakingas šeimininko požiūris, mokėjimas auklėti ir tinkamai prižiūrėti savo šunį. Jeigu šuo nuo mažumės yra pratinamas prie žmonių bedruomenės (jis turi pažinti pačius įvairiausius žmones - ir jaunus, ir senus, ir labai rėksmingus, ir tylenius, ir neįgaliuosius), nuo pirmųjų gyvenimo dienų socializuojamas (tai turėtų atlikti atsakingas šunų veisėjas, jis turi paruošti šuniuką ne tik gyvenimui naujoje šeimoje, bet ir gyvenimui tarp visų žmonių). Šalyse, kur kinologinė kultūra skaičiuoja šimtmečius, antsnukiai laikomi atgyvena“, - sakė A. Staskevičienė.

Neretai šunų šeimininkai susiduria su problema dėl reikalavimų uždėti augintiniui antsnukį, nors kai kuriems šunims jie net negaminami: „Šuneliams, kurių snukis plokštesnis (mopsai, prancūzų buldogai, anglų buldogai, belgų grifonai ir kt) antsnukių net negaminama.“

Negana to, antsnukis nuolat dirgina gyvūną ir kelia jam stresą. Kartais, deja, antsnukis neišvengiamas. Sakykime, jo prireikia veterinarijos gydykloje.

„Bet jei mums išties rūpi gyvūnų gerovė, antsnukių turėtume atsisakyti. Nosis yra jautriausias šuns organas, aplink nosį - tūkstančiai jautriausių nervų, o jeigu toje vietoje šuniui nuolat spaudžia ir trina antsnukis, ten prisikaupia ir prišąla daug sniego. Antsnukis trukdo šuniui laisvai lektuoti, išsižioti ir pan.“, - sakė A. Staskevičienė.

Anot jos, antsnukis visai neapsaugo nuo agresyvaus šuns ir žmonės dėl to neturėtų jaustis saugesni: „Tai nėra efektyvi apsaugos priemonė, o ypač jeigu metalinis antsnukis. Jis lygiai taip pat gali sužaloti žmogų, sugadinti jūsų daiktus (jei šuo smarkiai trinktelės, pavyzdžiui, į automobilio langą).“

Primename, kad yra galimybė vedžioti šunį be antsnukio viešose vietose. Tiesa, šią galimybę šuo gauna išlaikęs socializacijos testą ir gavęs specialų pažymėjimą, o vaikščioti gali tik dviejuose miestuose – Vilniuje ir Panevėžyje.