Šiandien smilkalais prekiauja ne tik specializuotos parduotuvės. Jų rasite net ir parduotuvėse, į kurias vaikštote nusipirkti pieno ir batono. Taigi, kiekvienas mūsų išleidęs vos kelis litus gali pasijusti it Indijos šventykloje arba arabų šeicho namuose. Tiesa, dvasingais ar pasakiškai turtingais mes, be abejo, netapsime, tačiau smilkalų skleidžiamas kvapas gali leisti apie tai pasvajoti.

Daug blogiau yra tai, kad degindami smilkalus sveikesni taip pat greičiausiai netapsime. Todėl palikime teiginius apie „auros valymą“ ir pasakojimus apie visagalę aromaterapiją už šio straipsnio ribų ir panagrinėkime, kas gi tie smilkalai.

Kaip jau greičiausiai supratote, smilkalams gaminti pramoniniu būdu dažniausiai naudojamos toli gražu ne vien natūralios medžiagos. Ir nors pardavėjai gali teigti, kad jų siūlomi smilkalai yra patys natūraliausi ir „tikrų tikriausi“, tačiau tiesą apie juos jus galima sužinoti nebent ištyrus jų sudėtį specializuotoje laboratorijoje. Todėl naudojant juos patartina vadovautis sveiku protu ir nepaversti būsto aromatinga rūkykla. Juolab žodis „natūralus“, jei kalbame apie smilkalus, anaiptol, netampa žodžio „saugus“ sinonimu. Galiausiai prisiminkime, kad, pavyzdžiui, net ir chemiškai neapdoroto ir natūraliais aliejais aromatizuoto tabako niekas būdamas sveiko proto nei saugiu, nei tuo labiau gerinančiu sveikatą nelaiko. O juk smilkalų deginimo ir rūkymo sąsajos yra labai akivaizdžios.

Šiaurės Karolinos (JAV) Chapel-Hill universiteto mokslininkai atliko tyrimus, siekdami išsiaiškinti, kaip kinta oro kokybė Jungtinių Arabų Emiratų gyventojų, naudojančių smilkalus, namuose. Nustatę, kad vidutiniškai smilkalai naudojami 3 val., tyrėjai imitavo laboratorijoje realias naudojimo sąlygas. Tyrime buvo stebimi smalkių, sieros dvideginio, azoto junginių ir formaldehido pokyčiai. Tolimesnėje eksperimento eigoje į kamerą, kurioje medžiagų koncentrecija buvo identiška JAE gyventojų namuose nustatytai koncentracijai, buvo patalpintas plaučių audinys ir po paros ištirtas. Rezultatas buvo neguodžiantis – audinyje pastebėti pokyčiai bylojantys, kad pernelyg intensyvus smilkalų naudojimas prilygsta pasyviam rūkymui.

Tai sužinojus tuo pačiu netiesiogiai buvo patvirtintos net kelių ankstesnių autorių darbuose iškeltos hipotezės, kad smilkalų naudojimas gali tapti astmos ir širdies ligų priežastimi. Be to, dėl nuolatinių dūmų, o tiksliau cheminių medžiagų, esančių dūmuose, poveikio, nukenčia nosies gleivinė ir akys.

Dar liūdnesnės žinios smilkalų mėgėjus pasiekė iš Danijos, kur mokslininkų iš Valstybinio Serumų Instituto grupė, vadovaujama Jeppe T. Friborg'o, 2001 m. paskelbė (stebėsena vyko iki 2005 m.) paskelbė didelės apimties plaučio vėžio tyrimų ataskaitą. Joje buvo nagrinėjamas būtent smilkalų poveikis sukeliant plaučių vėžį ir tyrime dalyvavo net 61 tūkst. Singapūre gyvenančių etninių kinų, kurie tradiciškai naudoja smilkalus.

Tyrimo laikotarpiu nustatyti 861 plaučių vėžio ir 325 viršutinių kvėpavimo takų navikų atvejai. Išanalizavus visus rizikos faktorius (statistinis tyrimo tikslumas 99,6 proc.), tapo akivaizdu - smilkalų mėgėjai dvigubai daugia rizikuoja susirgti plaučių vėžiu nei tie, kas šių aromatizatorių nenaudoja.

Tiesa, ryšio tarp smilkalų ir viršutinių kvėpavimo takų navikų atsiradimo vienareikšmiškai patvirtinti nepavyko, nes dėl to, kad šie susirgimai retesni, reikėjo atlikti dar didesnės apimties tyrimus. Šis danų tyrimas įdomus ir tuo, kad atskirai buvo nagrinėjamas smilkalų poveikis rūkantiems ir nerūkantiems. Ir čia paaiškėjo, kad nerūkantys, tačiau dažnai naudojantys smilkalus nuo jų poveikio nukenčia labiau. Vienas iš iškalbingiausių tyrimo skaičių yra tai, kad benzopireno, kuris didina plaučių vėžio riziką rūkantiems, koncentracija namuose, kur buvo deginami smilkalai, 45 kartus didesnė nei tuose ,kur buvo rūkomos įprastos cigaretės. Pažymėtina, kad tiriamieji daugiausiai naudojo visiškai natūralius tradicinius kiniškus smilkalus.
Nustatyta, kad dažnas smilkalų naudojimas gali prisidėti prie vėžio formavimosi

Tyrimai, kuriuose smilkalai buvo tiriami kaip vienas iš plaučių vėžį sukeliančių faktorių, buvo atliekami ir vėliau, tačiau jie tik patvirtino specializuoto danų tyrimo išvadas.

O ką tuomet sakyti apie dirbtiniais aromatizatoriais „pagerintus“ smilkalus? Štai čia prasideda tikroji „magija“. Tradiciniuose natūraliuose kinų smilkaluose net 35 proc. masės sudaro kvapiosios medžiagos. Nesunku suprasti, kad pramoniniu būdu gaminant smilkalus šį kiekį puikiai galima sumažinti naudojant cheminius kvapiklius, kurie kur kas stipriau kvepia nei, pavyzdžiui, natūralūs eteriniai aliejai. Smilkalai ypatingi tuo, kad kvapioji medžiaga ne garuoja, o sudega ir todėl potencialus pavojus atitinkamai didėja. Be to, smilkaluose naudojami klijai, kurie degdami vargu ar pridės sveikatos.

Nenoriu galutinai nuliūdinti smilkalų mėgėjų ir pavaizduoti jų mėgstamą produktą kaip visišką blogį. Tiesiog reikia vadovautis protingumo principu. Jei jau naudojate smilkalus, tuomet tai turi būti daroma vėdinamoje patalpoje. Kai kurie autoriai pataria išvėdinti patalpą prieš naudojant smilkalus, nes taip sumažėja dulkių, kurios „mėgta“ surinkti dūmų teršalus ir vėliau pristatyti juos tiesiai į jūsų plaučius. Be to, nepatartina naudoti vienu metu kelių rūšių smilkalų, o tuo labiau daryti tai nuolatos.