Gražuolės tūno ankštuose narvuose, dauguma jų snaudžia – na, ką daugiau beveiksi nedideliame narvelyje. Tada du vyrai baltais chalatais paima jų narvą, pasideda po itin ryškiomis lempomis ir apžiūrinėja. Šiek tiek pakrato. Jei dar neaišku, ar gražuolė verta titulo, ištraukia iš narvo ir laikydami už uodegos apžiūri įdėmiau.

Jokiu būdu neima už jokios kitos vietos - jei nukris bent plaukelis, juk augintojas pakels didžiulį skandalą.  Tada atsargiai patapšnoja gyvūno kailį arba papučia prieš plauką stebėdami, per kiek laiko plaukeliai atgaus savo padėtį. Kuo tankesnis kailis – tuo aukštesnis įvertinimas.

Čempionės brangsta akimirksniu

Būtent taip atrenkamos gražiausio kailio šinšilos. Savaitgalį jos vertintos Tarptautiniame šinšilų šou, kuris Vengrijos šinšilų veisėjų asociacijos buvo surengtas labai neįprastoje aplinkoje – apie 100 kilometrų nuo sostinės Budapešto nutolusiame maždaug XIX amžiaus gynybiniame forte.

Galbūt todėl gražiausias šinšilas ir saugojo vyrukai, labiau primenantys kareivius nei šinšilų augintojus.

Įdomus sutapimas – kailinių žvėrelių tarptautinis konkursas vyko tą pačią dieną, kai Lietuvoje protestuotojai ragino nutraukti kailių fermų veiklą ir minėjo Pasaulinę dieną be kailio.

Vengrijoje apsilankė ir delegacija iš Lietuvos – Tradicinio atsakingo gyvūnų auginimo verslo asociacijos (TAGAVA) nariai. Tiesa, savo šinšilų jie į konkursą nevežė, tačiau apsižvalgė, kokių naujų atspalvių yra atsiradę Europoje. Pavyzdžiui, angoros šinšilos, jų teigimu, kailis atsirado tik šįmet.

Ar žinote Maslow poreikių piramidę? Patenkinus saugumo ir meilės bei priklausomybės šeimai poreikį virš jo yra prestižo poreikis (poreikių piramidėje jis pavadintas „savęs vertinimas, pripažinimo iš kitų siekis, pasitikėjimas savimi“). Ir kuo žmonija geriau gyvens, tuo daugiau žmonių stengsis patenkinti šį poreikį. Todėl ir kailinių paklausa auga. Bet štai užeitų koks karas – niekam tų kailinių nereikėtų.
Alvydas Barsteiga

Kaip žurnalistei paaiškino šinšilų augintojas ir šios asociacijos narys Alvydas Barsteiga, vadinamojo kailio standarto čempionės, kitaip tariant, šinšilos, kurių kailis dviems visuotinai pripažintiems ekspertams pasirodo gražiausias, akimirksniu pabrangsta mažiausiai 100 eurų (apie 350 litų). Tokios šinšilos kaina jau gali siekti ir 350 eurų, kas vertinant litais pasiekia ir keturženklę sumą.

Čempionu savo kategorijoje (jos skirstomos pagal amžių, kailio spalvą, natūralaus kailio gyvūnai – pagal kailio tamsumą) tapusi šinšila gali būti rami – jos misija bus atsivesti kuo daugiau į save panašių jauniklių ir ji ilgai gyvens patogiame ar ne tokiame patogiame narve. Pasak A. Barsteigos, augintojų misija yra metams bėgant išgauti kuo geresnius ir įvairesnių atspalvių kailius.

Kaip pilkos pelytės virto „mėlynaisiais deimantais“

Tuo metu eiliniai pilki graužikai jau po kelių mėnesių virs kailiniais. Taigi, galima sakyti, jog neįprastas kailis – bilietas į ilgesnį gyvenimą ar išsigelbėjimas nuo mirtino „auskaro“. 

Šinšilos yra nutrenkiamos elektros srove prisegus vieną laidelį prie ausies, kitą – prie uodegos. Dažniausiai tai daroma gyvūnams sulaukus 8-9 mėnesių, nors apskritai skurdžiuose Peru kalnuose, iš kur yra kilusios, jos gali išgyventi iki 20-ies metų (!).

TAGAVA atstovai sako, kad gavusios elektros šoką jos žūva iškart, o jų mėsa išlieka tinkama vartoti. Kiti kailiniai žvėreliai, pavyzdžiui, audinės, nužudomos dujų kamerose, tačiau jų niekas nebevalgo, mėsą tenka utilizuoti specialiose gyvulinių atliekų bendrovėse.

Vieno kailiuko kaina kaskart įvertinama aukcionuose, tačiau šiandien ji svyruoja apie 30 eurų (100 litų) už vienetą. Turbūt nė nereikia minėti, kad įdomesnis atspalvis ar visiškai šinšiloms nebūdinga spalva kainą kelia it ant mielių. Tačiau kartu atsiranda ir vienas minusas – šinšilų kailiai nuperkami tik tuomet, kai surenkamas pakankamas tam tikro atspalvio kailiukų kiekis, kad iš jų jau būtų galima pasiūti kailinius.

Ar žinote, kokios spalvos būna šinšilų? Bent jau šioje parodoje kailio kategorijos buvo tokios: šviesiaplaukės, rusvai gelsvos, baltos, rausvos, sidabrinės, mozaikinės (nusėtos baltos ir pilkos spalvos dėmėmis arba raibuliais), violetinės, safyro spalvos, mėlyno deimanto spalvos, vokiečių violetinės, rudo velveto, angoros kailio, lengvo juodmedžio, vidutinio juodmedžio, rusvo juodmedžio, violetinio juodmedžio, juodo velveto.

„Įdomu, kad kailininkai nujaučia savo verslo pabaigą. Tai visiškai realu, nes jau dabar kailių fermos yra uždraustos Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje ir Kroatijoje. Kitose šalyse galioja tokie gyvūnų gerovės arba kailinių žvėrelių laikymo įstatymai, kurie apsunkina kailininkų verslą, todėl fermos užsidaro arba persikelia į šalis, kuriose mažiau aktuali gyvūnų gerovė (Rytų Europos šalyse arba Kinijoje, Rusijoje).
Aušra Karklytė

Žinoma, nereikia įsivaizduoti, kad kažkas atvežė ryškiai mėlynų ar violetinių šinšilų, tačiau veisiant išgaunami tokie natūralaus pilko šinšilų kailio atspalviai.

A. Barsteiga sako, jog net ir keisčiausios spalvos šinšila negali būti toliau auginama, jei dėl to patiria kančią. Iš esmės kailio spalvos variacijos - tai genetinės mutacijos, tačiau tokie gyvūnėliai turi gimti natūraliai, negalima siekiant išgauti norimą atspalvį jiems kenkti.

Kailiniai už prabangaus buto kainą? Tik duok!

Vieniems kailiniams gali prireikti nuo 10 iki 100 žvėrelių, priklausomai nuo drabužio modelio ir ilgio. A. Barsteiga pasakoja Rusijoje apžiūrėjęs žemę šluojančius šinšilų kailinius už 100 tūkstančių eurų (apie 350 tūkst. litų). Nors vyras pats augina šinšilas tokia kaina jį prajuokino: „Negi kas nors už tiek perka?“ - pasiteiravo jis pardavėjos.
Pastaroji tikino, kad vos atvežus šį modelį jis netrukus dingsta – tik paduok.

„Ar žinote Maslow poreikių piramidę? Patenkinus saugumo ir meilės bei priklausomybės šeimai poreikį virš jo yra prestižo poreikis (poreikių piramidėje jis pavadintas „savęs vertinimas, pripažinimo iš kitų siekis, pasitikėjimas savimi“). Ir kuo žmonija geriau gyvens, tuo daugiau žmonių stengsis patenkinti šį poreikį. Todėl ir kailinių paklausa auga. Bet štai užeitų koks karas – niekam tų kailinių nereikėtų. Akimirksniu“, - paklaustas apie kailinių paklausą šypsosi A. Barsteiga.

Šinšilų vertinimas
Foto: I. Labutytės nuotr.

Taigi, kaip žmonės sako, būkime „biedni, bet teisingi“ - jei nesate išsiųstas į misiją Antarktidoje, nesate nei islandas, nei Šiaurės Rusijos, nei Suomijos gyventojas, be kailinių tikrai galite išsiversti.

Ir šimtai ūsus nerimastingai krutinančių šinšilų nutrenkiamos elektros srove vien tam, kad kažkas galėtų pasirodyti galinčiu įpirkti kailinius.

Gyvūnų teisių aktyvistė: kokia prasmė suteikti geras sąlygas, jei baigtis vienoda?

Kelias nuotraukas iš šinšilų parodos parodėme asociacijos „Už gyvūnų teises“ atstovei Aušrai Karklytei. Mergina teigė, jog tokie vaizdai jos nenustebino.

„Visų pirma, akcentuosiu, kad asociacija „Už gyvūnų teises“ nepritaria bet kokiam gyvūnų išnaudojimui žmogaus reikmėms (aprangai, maistui,pramogai ir t.t.), todėl ir komentaras apie kailių verslą ar šinšilų parodas, gali būti tik negatyvus, gėdinantis ir kvestionuojantis tokio verslo bei aprangos būtinybę“, - žurnalistei laiške rašė mergina.

Jos pozicijos nesušvelnino šinšilų augintojų teiginiai, kad gyvūnai laikomi tik geriausiomis sąlygomis – antraip užaugintų prastą kailį ir negautum pelno.

Galima sakyti, kad šinšilos turi nusistatymą valgyti tik ekologiškus produktus. Jų virškinimo sistema labai jautri maisto pokyčiams. Kodėl šinšilų mėsa nėra paplitusi? Na, jei mėgini bendradarbiauti su prekybos centru, tai prašo nuolatinio tiekimo ir tonomis. Kur tau – tonos mėsos mes gal per metus nesurinksime.
Tomas Gailius

„Kailininkų kalbos apie geresnes gyvūnėlių laikymo sąlygas, didesnius narvus, maistingesnius pašarus ir pan. tėra pasakos – juk gyvūnai po savo trumpo gyvenimo nužudomi, kad virstų kailiniais, apykaklėmis ar aksesuarais. Kokia prasmė suteikti jiems geresnes sąlygas, jeigu pabaigos scenarijus tas pats - žiauri egzekucija?“ - klausė A. Karklytė.

Aktyvėjant gyvūnų teisių judėjimams ir daliai šalių įstatymais apribojant kailių fermų veiklą, TAGAVA asociacijos vadovas Tomas Gailius ir kiti jos nariai pasvarsto, ar Lietuvos politikai taip pat nuspręs išleisti įstatymą, uždraudžiantį šinšilų kailių fermas? Jie pripažįsta, kad taip gali nutikti ir pasvajoja, į kurią šalį tuomet galima būtų perkelti savo veiklą.

Šinšilų kailio apykaklė ir rankogaliai
Foto: AFP/Scanpix

„Įdomu, kad kailininkai nujaučia savo verslo pabaigą. Tai visiškai realu, nes jau dabar kailių fermos yra uždraustos Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje ir Kroatijoje. Kitose šalyse galioja tokie gyvūnų gerovės arba kailinių žvėrelių laikymo įstatymai, kurie apsunkina kailininkų verslą, todėl fermos užsidaro arba persikelia į šalis, kuriose mažiau aktuali gyvūnų gerovė (Rytų Europos šalyse arba Kinijoje, Rusijoje). Neseniai Norvegijos sostinėje įvyko masinis protestas prieš kailių pramonę - tūkstančiai žmonių ėjo gatvėmis su plakatais ir atributika, išreikšdami nepritarimą kailininkystės verslui ir kailinių nešiojimui“, - sako asociacijos „Už gyvūnų teises“ atstovė A. Karklytė. 

Pūkuotukės pešasi taip, kad skraido kudlos

Kaip jau minėjome, TAGAVA augintojai tikina, kad šinšiloms reikia atiduoti labai daug jėgų ir sukurti tokias sąlygas, kuriose kone galėtum gyventi pats. Jos nepakenčia netvarkos, drėgmės ir šalčio, todėl kai kurie šio verslo atstovai prisipažįsta iš pradžių šinšilas įkurdinę tiesiog laisvoje savo gyvenamojo pastato patalpoje ir tik vėliau pasistatę šildomą ūkinį pastatą. 

Situacija šinšilų fermose gerokai skiriasi nuo tos, kurią visai neseniai regėjome prieš kailius kovojančios organizacijos „Tušti narvai“ išplatintame vaizdo įraše.

Šinšilos – žolėdžiai, o ne plėšrūs gyvūnai. Šinšilų augintojų teigimu žaizdotos, apgraužtos, ar save apkandžiojusios šinšilos nepamatysi.

Kuo šinšilos fermų narvuose skiriasi nuo namie laikomų ir mylimų šinšilų arba kačių, šunų, triušiukų?
Aušra Karklytė

Kailis kuokštais lekia į šonus nebent tada, jei nepaisant storų narvo grotų ir specialių metalinių ar plastmasinių ankaklių, neleidžiančių pralįsti pro angą pas patinėlį, susitinka dvi patelės. 

A. Barsteigos teigimu, šinšilų pasaulyje galioja visiškas matriarchatas. Nors šie gyvūnėliai laikomi šeimomis, o šeimą sudaro patinėlis ir keturios patelės (kitose šalyse vienam patinėliui skiriama daugiau patelių), sudėjimu smulkesnis vyriškos lyties atstovas gali negauti ir nė vienos iš šių keturių.

Iš pirmo žvilgsnio ramūs ir putlūs gyvūnėliai gali stipriai įkasti ir pešasi iki vienas jų krenta negyvas
Foto: I. Labutytės nuotr.

Jam užėjus į narvelį patelė sprendžia, ar atėjo tinkamas kavalierius. Jei ne – tegu tik spėja pasipustyti uodegą ir neria atgal į savo „koridorių“. Šiuo patinėlis gali patekti pas visas 4 pateles, tačiau jos pas patinėlį – ne. Tam tikslui šinšilų patelėms ant kaklo dedami specialūs žiedai. Augintojai tikina, kad jie yra itin lengvi ir gyvūnams diskomforto nesukelia.

„Net sunku patikėti, kad tokie mieli ir ramūs gyvūnai taip aršiai pešasi“, - sako šinšilų augintoja Laima. TAGAVA asociacijos narys A. Barsteiga priduria, kad jei nespėsi išskirti mielos žolėdės viena kita vanos tol, kol kažkuri neberodys gyvybės ženklų. 

Ekologiškas pašaras - ekologiška ir mėsa

Per kelionę šinšilų augintoja Laima kelis kart pamini šinšilų mėsą. Ją moters šeima vartoja maistui ir tiki, kad tokią mėsą galima vadinti ekologiška.

„Šinšilų jautrus žarnynas, joms negalima duoti chemija tręšto šieno. Taigi jos ėda tik natūralius produktus. Pačios šinšilos nors ir nedaug, bet jų mėsa dietinė, primenanti triušieną, turi geležies, fosforo“, - kalba Laima. 

Asociacijos vadovas Tomas Gailius jai pritaria. „Galima sakyti, kad šinšilos turi nusistatymą valgyti tik ekologiškus produktus, - šypsosi asociacijos vadovas. - Jų virškinimo sistema labai jautri maisto pokyčiams. Kodėl šinšilų mėsa nėra paplitusi? Na, jei mėgini bendradarbiauti su prekybos centru, tai prašo nuolatinio tiekimo ir tonomis. Kur tau – tonos mėsos mes gal per metus nesurinksime. Augintojai tos mėsos turi labai nereguliariai ir mažais kiekiais. Tačiau jei ūkiai stambės (tokią tendenciją pastebime), tuomet turėtų būti gaunama daugiau šinšilų mėsos ir manau, kad jau būtų galima kreiptis bei prašyti ekologiškos produkcijos sertifikato. Kad šinšilų mėsa būtų traktuojama kaip ekologiška“.

Būtų tiriamos šinšilos įvairiuose gyvenimo tarpsniuose: jaunikliai, nėščios patelės, skirtingo amžiaus gyvūnai. Mokslininkai pačiuose šinšilų ūkiuose stebėtų juos skirtingo dydžio narvuose ir žiūrėtų, kur jos geriausiai jaučiasi. Veterinarijos akademijoje dirba profesorius Paulius Matusevičius, kuris patvirtino, kad tokį tyrimą Lietuvoje galima atlikti.
Tomas Gailius

Vyras priduria, jog augintojai jau kreipėsi į mokslininkus, kad pastarieji ištirtų šinšilų mėsos savybes. Tikrinti, ar ji tinkama maistui – nebereikia. Pirminiai tyrimai yra atlikti, pagal Europos Sąjungos taisykles šinšilų mėsa yra valgoma, o Pietų Amerikos šalyse šinšilos iki šiol laikomos mėsiniu gyvūnu.

Vis tik asociacijos TAGAVA prašymu Kauno technologijos universiteto maisto technologijų specialistai iki ateinančios vasaros ištirs ne tik naudingas šios mėsos savybes, tačiau ir jos paruošimo technologiją: kiek laiko ją galima išlaikyti žalią, kiek – paruoštą, kaip geriausia ją apdoroti.

Skatinant šinšilų mėsos vartojimą siekiama, kad šinšilų veisimu ir kailio gamyba užsiimantis ūkis nepaliktų gyvulinių atliekų.

Tyrimas, kuriam prireiks 70 tūkst. litų

Taip pat asociacijos nariai nusprendė ištirti, kokio dydžio narvuose šinšilos jaučiasi geriausiai – sunku patikėti, tačiau išsamūs tyrimai šioje srityje vis dar nėra atlikti ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba gali pateikti tik rekomendacijas šinšilų narvams.

„Prašysime Žemės ūkio ministerijos paremti šį tyrimą, jam gali prireikti iki 70 tūkst. litų. Tačiau kai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos mokslininkai jį užbaigtų, gauta informacija galėtų pasinaudoti visos Europos šinšilų augintojai. Būtų tiriamos šinšilos įvairiuose gyvenimo tarpsniuose: jaunikliai, nėščios patelės, skirtingo amžiaus gyvūnai. Mokslininkai pačiuose šinšilų ūkiuose stebėtų juos skirtingo dydžio narvuose ir žiūrėtų, kur jos geriausiai jaučiasi, kur patenkinama dauguma jų poreikių. Veterinarijos akademijoje dirba profesorius Paulius Matusevičius, kuris patvirtino, kad tokį tyrimą Lietuvoje galima atlikti“, - kalbėjo T. Gailius. 

Asociacijos TAGAVA delegacija parodoje: antras iš dešinės - vadovas Tomas Gailius, viduryje - šinšilų augintojas Alvydas Barsteiga
Foto: I. Labutytės nuotr.

Priminsime, jog šinšilos yra Pietų Amerikos, o konkrečiau – Peru gyventojos, kurias būtų galima pavadinti aukštalipėmis. Jos minta ne šviežia, o daugiausia padžiūvusia žole ir džiovintais vaisiais, nes kitokių savo tėvynėje nelabai yra regėję. Taigi viena iš šiuo metu galiojančių rekomendacijų – net iki 1 metro aukščio narvas. Turbūt nereikia sakyti, jog retas augintojas nori, kad vos vieno gyvūno narvas užimtų tiek vietos.

„Manau, kad dar geriau negu kailininkystės verslo ribojimas arba uždraudimas yra žmonių suvokimas, kad kailinių dėvėjimas yra žiaurumo ir nehumaniškumo demonstravimas. Kuo šinšilos fermų narvuose skiriasi nuo namie laikomų ir mylimų šinšilų arba kačių, šunų, triušiukų? - sako gyvūnų teisių aktyvistė A. Karklytė. - Šiais laikais tikrai yra didelis šiltų drabužių ne iš gyvūnų kailių pasirinkimas šaltajam sezonui, tad kalbėti, kad kailiniai - būtinybė, yra nenoras pripažinti tokio apdaro pasirinkimo priežastis. Jeigu kailiniai nešiojami dėl grožio, tokį pasirinkimą galėčiau pavadinti neetišku, tuščiu, šaltakraujišku... Galiu pasidžiaugti, kad vis daugiau ir daugiau žmonių susipranta nenešioti kailių ir gėdina ir Lietuvos, ir pasaulio garsenybes, kurios ateina į viešus renginius dėvėdamos kailinius“.Sekite gamtos, ekologijos ir aplinkosaugos naujienas, prisijungę prie GRYNAS.lt „Facebook“ draugų.