Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus Žeimenos poskyris nėra eilinė institucija. Tai vieta, kurioje veisiamos karališkomis vadinamos, kadaise ant išnykimo ribos atsidūrusios, didingiausios Lietuvos upių žuvys – lašišos. Žinoma negalima nurašyti visos tarnybos darbo dėl vieno pareigūno savivalės – lašišų populiacija upėse atsigauna. Lėtai, bet užtikrintai. Už tai reikia dėkoti aplinkos apsaugos inspektoriams ir Žeimenos poskyriui. Tačiau negalima pastarojo įvykio vadinti eiliniu ir pažiūrėti į jį pro pirštus.
Einant aplinkos ministro pareigas, mano iniciatyva buvo drastiškai padidintos baudos už daroma žalą gamtai. Didžiausios baudos žvejybos srityje – už lašišas. Už nelegaliai sugautą lašišą šiandien Lietuvos teismuose iš pažeidėjų išieškoma 2000 litų žala, jei lašiša sugauta ichtiologiniame draustinyje – tris kartus daugiau. Sumos didelės, bet ne šiaip sau – patirtis parodė, kad tik tokia griežta tvarka galėjo apraminti šalyje įsisiautėjusius brakonierius. Niekas tik nesitikėjo, kad brakonierių reikia dairytis ir žuvivaisos institucijų darbuotojų tarpe.
Nors Lietuvos pajūryje ruoniai negyvena, tačiau dažnai užklysta, yra įrašyti į Raudonąją knygą, saugomi visų Baltijos valstybių, tačiau tik Lietuvos delegacijai reikia raudonuoti tarptautinių konferencijų metu, kodėl Lietuvos krantuose guli kulkų suvarpyti ruonių kūnai. Ne patys juk nusišauna, greičiausiai žvejų darbas.
Valentinas Mazuronis
Žuvininkystės tarnyba yra pavaldi Žemės ūkio ministerijai. Gal todėl ir neturėtų stebinti, kad tokie dalykai dedasi, nes ši ministerija daug kartų pademonstravo, kad gamtos poreikiai jos darbe – antraeiliai reikalai. Kai pakartotinai Seime Algimanto Salamakino pastangomis vėl bandoma visas vidaus vandenų žvejybos politikos ir kontrolės funkcijas iš Aplinkos ministerijos perduoti ŽŪM, darosi baisu ir pagalvoti, kas laukia Lietuvos gamtos. Už viso to greičiausiai stovi ir rankas trina verslinės (tinklinės) žvejybos atstovai, kuriems Lietuvos gamta rūpi dar mažiau.
Valstybės kontrolė, 2012 m. atlikusi valstybinį auditą, nustatė, kad žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintų Žvejybos vidaus vandens telkiniuose kvotų skyrimo taisyklių nuostatos diskriminuoja žvejus, gaunančius mažas kvotas, neleidžia ateiti į sektorių naujiems žuvų išteklių naudotojams, neleidžia skirstyti kvotų pagal tai, kiek žvejas pasirengęs skirti lėšų žuvų išteklių atkūrimui ir saugojimui. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba nustatė, kad daugelis kvotų skyrimo taisyklių punktų prieštarauja Konkurencijos įstatymo reikalavimams.
Todėl 2013 m. viduryje buvo priimtas patobulintas Žuvininkystės įstatymas, kuriame buvo aiškiai atskirta ministerijų kompetencija ir visos su žvejyba vidaus vandenyse susijusios funkcijos, įskaitant ir žvejybos kvotų skyrimą, perduotos vienai institucijai – Aplinkos ministerijai. Žuvivaisos reikalai liko ŽŪM kompetencijoje, kurioje, kaip matome, vyksta tokie piktnaudžiavimo ir gamtos naikinimo atvejai.
Už nelegaliai sugautą lašišą šiandien Lietuvos teismuose iš pažeidėjų išieškoma 2000 litų žala. Sumos didelės, bet ne šiaip sau – patirtis parodė, kad tik tokia griežta tvarka galėjo apraminti šalyje įsisiautėjusius brakonierius. Niekas tik nesitikėjo, kad brakonierių reikia dairytis ir žuvivaisos institucijų darbuotojų tarpe.
Valentinas Mazuronis
ŽŪM priežiūroje liko jūrinės žvejybos reikalai, bet tvarkos čia irgi mažai. Keliolika metų neišsprendžiama ruonių naikinimo problema. Nors Lietuvos pajūryje ruoniai negyvena, tačiau dažnai užklysta, yra įrašyti į Raudonąją knygą, saugomi visų Baltijos valstybių, tačiau tik Lietuvos delegacijai reikia raudonuoti tarptautinių konferencijų metu, kodėl Lietuvos krantuose guli kulkų suvarpyti ruonių kūnai. Ne patys juk nusišauna, greičiausiai žvejų darbas, kurių veiklą kontroliuoja tie patys, kurie leidžia, kad žuvis veisianti valstybinė įmonė žuvis augintų ne paleidimui į Lietuvos gamtą, o savo darbuotojų skrandžiams.
2013 m. ŽŪM nežinia dėl ko persigalvojo ir Seime pareikalavo gražinti jai priklaususias vidaus vandenų žvejybos sritis. Negana to, dar pasiūlė, kad būtų ir toliau švelninama verslinės žvejybos kontrolė, kai jau tuo metu pažeidimų šioje srityje buvo begalė. Seimui tuomet buvo nė motais, bet Prezidentė pasielgė principingai ir įstatymą vetavo. Dabar viskas prasideda iš naujo. Vėl Seimo koridoriuose A. Salamakinas ragina parlamentarus „atstatyti“ teisingumą ir atimti iš Aplinkos ministerijos vidaus vandenų žvejybos priežiūra.
Žvejybos reikalai, tai ne prekės ženklų lietuvinimo, žurnalistų kontrolės ir draudimo politikams keisti partijas reikalai. Mažai parlamentarams jie rūpi, tačiau jei įsigilintų suprastų, kad reikalai nejuokingi ir nepaprasti.
Vietoj to, kad per daugybę metų savo nekompetenciją žvejybos reikaluose rodžiusiai ŽŪM patikėtų visus žvejybos reikalus, geriau juos perduotų Aplinkos ministerijai. Nors kartą pasielgę principingai jau po kelių metų turėtume smarkiai pagerėjusią žuvų išteklių situaciją. Tuomet tik laiko klausimas, kada tai pajustų turizmo sektorius, kaimo gyventojai ir t.t.
Priešingu atveju grįšim ten, kur buvom prieš kelius metus: masinis brakonieriavimas, ežerų sėmimas, verslininkų kontrolės atpalaidavimas ir vėl ant išnykimo ribos atsidūrusios lašišos.
