Nori tik tam tikrų gyvulio dalių
Diskusijoje dalyvavusių restoranų vadovų teigimu, tenka susidurti su problema, kuomet valgiaraščiui reikia tik tam tikrų gyvulio dalių, pavyzdžiui, išpjovos, tačiau tenka pirkti visą gyvulį ir tada sukti galvą, ką iš jo gaminti. Tai sukelia nepatogumų, nes viso meniu negali sudaryti iš vienos mėsos rūšies patiekalų, klientai nori įvairovės. Tačiau perkant visą gyvulį tenka rūpintis jo sandėliavimu, o tai vėlgi yra papildomas galvos skausmas.
Avių augintojas, sūrininkas Giedrius Prakapavičius pritarė, kad tenka sutikti tokių restoranų atstovų, kuriuos domina tik tam tikros gyvulių dalys, labiausiai - kumpiai ir nugarinės.
Anot ūkininko, kai kurie restoranai nori, kad ūkininkai patys juos susirastų ir patys pristatytų jiems produkciją, tuomet atsiranda bėdų dėl pristatymo laiku, produkcijos kiekio neatitikimo ir pan. Vis dėlto, yra restoranų, kurie patys ieško būdų susisiekti su ūkininkais ir organizuotis produkcijos atsivežimą – kai yra noro, atsiranda ir galimybių, kaip tai įgyvendinti.
„Mūsų marketingas – jokio marketingo, sėdime ir galvojame, kiek pagaminti, kad patenkintume minimalią dalį žmonių poreikių. Juokauju, kad pas mus visąlaik krizė: ir ėriukų, ir sūrių. Todėl prisiimti rimtesnius įsipareigojimus ar reklamuotis nesiimame. Bijome, kad paskui nepatenksime visų norų. Lietuvoje kol susiformuos žemės ūkio kooperatyvai, žemės ūkio bendrovės, kurios galės patenkinti jūsų, restoranų, didesnius poreikius, matyt, reiks palaukti“, - kalbėjo avių augintojas.
Niekaip nepavyksta susitarti dėl logistikos
Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė teigė, kad kalbantis su ūkininkais ir restoranų atstovais sutariama, kad abi pusės norėtų bendradarbiauti, tačiau vis nerandama sprendimo dėl logistikos.
Anot jos, ne visi ūkininkai galėtų bendradarbiauti su restoranais, ypač kai kalba eina apie didesnius ir pastovius daržovių kiekius.
„Mūsų asociacijos nariai augina taip vadinamą prekinę produkciją arba tai yra stambūs prekiniai „vilkai“, kurie dirba su prekybos tinklais, didmenininkais, iš kurių jūs (restoranai) perkate produkciją. Ten vėl atsiranda tarpininkas. Produkcija atkeliauja iš šaldymo kamerų arba iš lauko, tada ji patenka tiek į didmenininko, tiek į prekybos tinklo sandėlius ir kartais, kol pasiekia vartotojus, praeina ir dvi savaitės – dingsta šviežumas. Mes kalbame apie tai, kad produkcijos tiekimo grandinė kuo labiau sutrumpėtų“, - pasakojo Z. Cironkienė. Pasak diskusijos dalyvės, mąstoma bendradarbiavimą padaryti patrauklų abiem pusėms, kad ūkininkas neliktų nuskriaustas.
Akcentuoja tradicijos sukūrimo svarbą
Ūkininkas Martynas Laukaitis, auginantis burokėlius, cukinijas, moliūgus, pasakojo turėjęs patirties su daržovių pristatymu restoranams ir pastebėjęs, kad dažnai neapsimoka to daryti vien dėl transporto kaštų, kurie neretai viršija pristatomos produkcijos kainą.
„Restoranai ir kavinės perka sąlyginai nedidelį kiekį (produkcijos), taigi negali jos vežti sunkvežimiais, išauga savikaina. Dauguma užsakovų orientuojasi į kainą, nori pigiau ir klausia, kodėl pas mane yra brangiau, o bazėse – pigiau. Tas skirtumas yra ne ūkininko produkcijos pinigai, o išvežiojimo kaštai“, - aiškino M. Laukaitis.
M.Laukaičio nuomone, jeigu restoranai nori nuolat gauti daržovių, turėtų bendradarbiauti su profesionaliais ūkiais, o ne mėgėjiškais: „Ūkis gali būti ir mažas, jeigu jis augina prieskonines žoles arba nišinius produktus“, - sakė ūkininkas.
Jo teigimu, bendradarbiaujant su profesionaliais ūkiais verslininkams lengviau tartis ir dėl kitų metų produkcijos pasiūlos, kiekių, nes stambesni ūkininkai planuoja, kiek ko sės, sodins.
„Lietuvoje kol kas nėra tradicijų, bet jos po truputėlį susikurs. Sakykime, yra sūriai – tai dar visai naujovė pas mus, jų yra nedaug. Kaip gali su kažkuo susitart, jeigu jų labai maži kiekiai. Tie restoranai, kurie nori – ateina į turgelį ir nusiperka sūrio, mes jiems ir sąskaitas išrašome. Jie ieško – nori kitokio skonio, lokalaus produkto. Yra tam tikros ribos, kai žmogus gamina nedaug ir eina į turgelį parduoti, reikia ir ten eiti ir ieškot, kitų variantų nėra. Pavyzdžiui, Japonijoje žuvies turgus net nežinau kokio dydžio yra, ir jis turgumi vis tiek vadinasi“, - pasakojo ūkininkas.
Vietinės produkcijos naudojimas aktualus aplinkosauginiu požiūriu, nes kiekvienas jūsų pasirinkto produkto nukeliautas „maisto kilometras“ prisideda prie bendro ekologinio pėdsako – jūsų į atmosferą išmesto anglies dvideginio (CO2). T. y. kuo ilgesnė produkcijos kelionė nuo jos pagaminimo vietos iki vartotojo (restorano lankytojo ar bet kurio eilinio pirkėjo prekybos centre ar turguje), tuo daugiau kaštų išleidžiama transportui, logistikai.
Tai savo ruožtu lemia didesnes anglies dvideginio emisijas, jeigu tai transportas – emisijos išsiskiria kuro degimo metu, jeigu sandėliavimas, logistika – atsiranda energijos išlaidos, reikalingos patalpoms apšviesti, apšildyti. Visiems šiems procesams naudojami papildomi resursai, dažnai iškastinės neatsinaujinančios žaliavos, kurių gamybos metu į aplinką vėlgi išsiskiria anglies dvideginis teršiantis orą ir sukeliantis šiltnamio efektą.
Be to, kaip minėjo Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė, keliaudamas per tiek daug rankų produktas praranda šviežumą, patekęs į galutinio vartotojo rankas jis gali greičiau sugesti ir virsti maisto atlieka.
Taigi, dėl tolimų mūsų maisto kelionių nukenčia ne tik aplinka, klimatas, tačiau ir mes patys - kas nenorėtų valgyti vos vakar iš lysvės ištrauktas salotas ar daržoves?
