Urbanistas: šiuolaikiniai miestai suprojektuoti taip, kad jaustumėmės vieniši

100 metų buvome taip įsimylėję automobilius, kad pamiršome žmones: miestus statėme ir projektavome, kad būtų patogu vairuotojams, o tas mažas pėsčias žmogus liko antrame plane. Kartais atrodo, kad esame ištyrę ir žinome daugiau apie gorilų ar liūtų buveines nei apie žmogaus poreikius mieste. Tokiais pamąstymais dalijasi vienas garsiausių Danijos architektų–urbanistų Janas Gehlas, filme „Žmogaus mastelis“. Sunku su juo nesutikti.

40 metų paskyrė tyrinėjimams

Filme, kuris rodytas Žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ programoje, pasakojama, kad J. Gehlas jau daugiau kaip 40 metų studijuoja žmogaus „gyvenimą tarp pastatų“. Kaip žmonės gyvena miestuose? Kaip naudojasi gatvėmis, parkais? Kur jie eina (važiuoja), susitinka, ilsisi? - tokius klausimus jis išsikėlė pradėdamas tyrimą ir praleido tūkstančius valandų, tiesiog stebėdamas ir užsirašinėdamas savo pastebėjimus. Pasinaudodamas tikslia statistika jis atliko daugybę studijų apie tai, kiek konkrečiame mieste viena ar kita gatve per parą praeina žmonių, kiek iš jų važiuoja automobiliais ar dviračiais, kokį procentą gatvės ploto gauna viena ar kita eismo dalyvių grupė ir panašiai.

Vienas blogiausių dalykų, ką architektai ar miesto planuotojai gali padaryti, tai statyti naujus pastatus vien todėl, kad gali tai daryti, neatsižvelgdami, ar žmonėms to reikia.

J. Gehlas

Šiuo metu Kopenhaga pelnytai vadinama dviratininkų rojumi – čia dviratę transporto priemonę mina daugiau žmonių nei yra sukiojančių automobilio vairą. Procentai pasiskirsto maždaug taip – per 30 proc. dviratininkų ir per 20 proc. vairuotojų.

Urbanistas savo tyrimų atskaitos tašku pasirinko Italiją, nes ten pastebėjo daug besišypsančių žmonių gatvėse, tai jam užminė klausimą, kodėl taip yra, kas tai lemia. Stebėdamas šiuos žmones jis suprato, kad žmonės trokšta bendravimo, bet kad jie turėtų tam progų, galėtų pasidalinti savo įspūdžiais, mintimis jiems reikia bendrų erdvių – parkų, suoliukų, kavinių staliukų lauke ir pan. Jiems reikia erdvių, kuriose  be perstojo nezuitų automobiliai, erdvių, kur jie jaustųsi laisvai, saugiai, jaustųsi laukiami ateiti ir praleisti ten laiką.

„Yra matas, kaip pamatuoti miesto laimę -  tai žmogus, kaip mieste jis jaučiasi“, - reziumuoja danų architektas - urbanistas.

Chaosas, kurį patys ir sukūrėme

„Mes negalime priversti žmonių daryti tai, ko mes, architektai, urbanistai, norėtume, visa ką mes galime – tai pakviesti žmones į sukurtas bendras erdves praleisti laiką ir patiems nuspręsti, ar jiems tai patinka“, - filme sako J. Gehlas. Ir priduria - vienas blogiausių dalykų, ką architektai ar miesto planuotojai gali padaryti, tai statyti naujus pastatus vien todėl, kad gali tai daryti, neatsižvelgdami, ar žmonėms to reikia.

„Niekas nežinojo, kad tai, kaip statome miestus, daro kokią nors įtaką žmonių gyvenimo būdui“, - lyg teisindamas kolegas architektus svarsto danų urbanistas ir jam pritaria kiti kolegos iš įvairių pasaulio šalių – Kinijos, Indijos, JAV, Naujosios Zelandijos.

Architektai pripažįsta, kad buvo kartojamos kitų padarytos klaidos, dairomasi į Vakarus, nors ir ten ne visada mintas geras, teisingas kelias. Ir tai lėmė žmonių skirtumai – negali Kinijoje pritaikyti to pačio modelio, kuris veikia Amerikoje, nes čia skirtingos kultūros, skirtingi žmonės, skirtingi jų poreikiai. Negali primesti to, kas tos šalies kultūrai svetima. Taip gimsta chaosas, kurį mes patys ir sukuriame.

Miestų planavimas visame pasaulyje vyko naudojant netinkamus įrankius. Miestai buvo planuojami aplink magistrales, kelius automobiliams. Jiems buvo skiriamas didžiausias dėmesys, o žmogus – tas paprastas mažas taškelis - liko nustumtas į šalį, jam mieste neliko erdvės. Žmonės buvo sudėlioti į „dėžutes“ - daugiabučius, kurių masinė statyba prasidėjo šeštajame-septintajame dešimtmečiuose. Neturėdami erdvių, kur galėtų susitikti gyventojai tampa izoliuoti, vieniši, atskirti nuo miesto gyvenimo. Miesto gatvėse nebelieka gyvasties, judėjimo – čia tik zuja murzini, triukšmingi automobiliai, kuriems statomi vis ilgesni, platesni keliai. Jie ir tampa pagrindiniais veikėjais – šalti, bejausmiai, metaliniai  automobiliai ima mieste dominuoti.

Aikštė, kurioje nėra vietos aikštei

Šiuo metu pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose. Iki 2050 šis skaičius padidės iki 80 proc. Jeigu visi šie žmonės turės po automobilį ir norės keliauti nuosavu transportu, niekas gatvėse išvis nepajudės – aplink bus vien automobiliai. J. Gehlas iškėlė mintį, kad miestų centruose reikia uždrausti automobilius, reikia palikti erdvės pėstiesiems ir įsileisti kuo daugiau dviračių – kurti jiems reikiamą infrastruktūrą. Tai padėtų spręsti ir miestų taršos problemas, ir padėtų žmonėms lengviau keliauti, sportuoti, propaguoti sveiką, aplinkai draugišką gyvenimo būdą. O kartu tai būtų proga dažniau susitikti su kitais žmonėmis, užmegzti ryšius, pabendrauti.

Filme pateikiami keli pavyzdžiai, kaip kai kurios miestų erdvės pertvarkytos supratus, kad jų planavimo proceso metu buvo eliminuotas svarbiausias dėmuo – žmogus. Niujorke žymiosios „Times“ aikštės ploto net 89 proc. užėmė važiuojamoji kelio dalis! Taigi nutarta padaryti takus, pėsčiųjų perėjas ir saleles, kur žmonės galėtų susitikti, praleisti laiko, kur turėtų erdvės sau. Kad aikštė iš tiesų primintų aikštę.

Melburne taip pat imtasi rekonstruoti esamas erdves po to, kai pastebėta, kad mieste esama tokių plotų, kurie puikiausiai tiktų žmonių susibūrimams, bet yra užstatyti konteineriais ir apleisti. Ten atsirado suoliukų, įrengtas apšvietimas, atsidarė parduotuvių ir kavinukių.

Bangladešo sostinėje Dakoje situacija iki šiol itin sudėtinga. Nors miesto architektai buvo įkvėpti danų urbanisto J. Gehlo idėjomis mieste sukurti viešų erdvių žmonėms ir paskatinti automobilių eismo tam tikrose miesto dalyse ribojimą, tai padaryti jiems trukdo vietos valdžia. Pasaulio bankas teikia paskolas greitkelių tiesimui, kurias vėliau turi apmokėti gyventojai, nors tik 5 proc. iš jų išgali turėti automobilius ir tais kelias naudojasi.

Receptas Vilniui – senamiestis be automobilių?

Filmas „Žmogaus mastelis“ iš tikrųjų įkvepia kitokiu žvilgsniu pažvelgti į miestus, juos supančius pastatus ir tarp šių pastatų gyvenančius žmones. Man, kaip didelei dviračių mylėtojai, jis suteikia vilties, kad tokių kaip aš daugės, dviračiais prisipildys miestai, aplink bus pilna gyvybės. Lietuvoje tai jau pastebima, bent jau sostinėje sparčiai didėja „oranžinių“ armija.

Vis dėlto, nors filmo mintis labai graži ir žadinanti vaizduotę, filme nėra receptų, kaip visiems pasaulio miestams „pasveikti“ - išvaduoti bent jau miestų centrus nuo automobilių spūsčių, kaip sukurti parkus ar viešas erdves ten, kur pastatai yra „užgrobę“ visą žemę. Pagaliau ir dviratis, kad ir kokia nuostabi transporto priemonė būtų, negali išspręsti visų susisiekimo problemų. Juk yra miestų tiesiog per didelių į darbą vykti dviračiu, čia jau reikėtų galvoti apie viešojo transporto patrauklumo didinimą ir užtikrinimą, kad juo būtų patogu ir greita keliauti.

Aš kartais tyliai pasvajoju apie Vilniaus senamiestį be automobilių, nes čia tiek daug erdvių, kur gera keliauti pėsčiomis. Turime puikių parkų ir skverų, kuriuose mielai renkasi žmonės, leidžia ten laiką, klega vaikai, šeimos atsiveda keturkojų draugų. Gražu stebėti, kaip parkelyje jaunimas ant žolės susėdęs rengia iškylas arba prie Lukiškių aikštės poros šoka lindihopą, lauko kavinėse vakaroja draugai, o po staliukais snūduriuoja jų šunys (čia kalbu apie kultūringą buvimą viešose erdvėse, kur keturkojus atsivedę kavinių lankytojai žino, ką reiškia šuns dresūra, socializacija ir auklėjimas, o palikti „kakučiai“ ant šaligatvio, kuriuo zuja šimtai kitų praeivių, iškart randa savo vietą maišeliuose).

Gyvendamas nedideliame mieste kartais nesusimąstai, koks esi laimingas, kad nereikia valandą laiko praleisti traukinyje ar metro keliaujant į darbą ir atgal ir kai viskas, ko tau reikia, yra ranka pasiekiama. Tiesiog kartais reikia netingėti užuoti važiavus penkias minutes automobiliu iki artimiausios parduotuvės nueiti pėstute, o savaitgalį įsigeidus „pasižmonėti“ nepatinginėti išsitraukti dviračio ir smagiai pasileisti su vėjeliu.

Senamiestis – be automobilių? Taip, tai misija įmanoma, tik reiktų noro ir ryžto. Juk tikrai nėra smagu, kai iš visų pusių zuja automobiliai, kurių vėliau nėra kur centre palikti, o palikus pasipiktinama „koks brangus tas parkingas“. Yra vietų, kur automobilis būtinas, nes su juo patogu nuvykti iš taško A į tašką B, bet bent jau centre tikrai visi išgyventume ir be jų.