Senosios civilizacijos švarinosi „iš vidaus“

Žmonija pradėjo naudoti šiuolaikinio muilo pirmtakus dar prieš 5 000 metų. Riebalų ir pelenų mišiniai naudoti plaukų, o vėliau ir viso kūno priežiūrai. Iš Mesopotamijos muilo gaminimo tradicija persikėlė į Egiptą, kuriame gamybos technologija buvo patobulinta ir galiausiai pasiekė antikinę Graikiją, kur asmens higienos procedūros buvo svarbi kultūros dalis, tad toks atradimas puikiai pritapo.

Jei norite suprasti, kas yra tikroji muilo „klasika“, nusipirkite paprasčiausią ūkiniu vadinamą muilą. Tačiau, nors jis ir puikiai pašalina nešvarumus, asmens higienai nėra tinkamas. Padidintas šarmo kiekis stipriai sausina odą ir plaukus.
Autorius

Tiesa, muilas Graikijoje ir vėliau Romoje konkuruodavo su grynu alyvuogių aliejumi, irgi naudotu prausimuisi. Be to, kurį laiką muilą laikė gydomąja priemone, skirta valyti organizmą iš vidaus.

Žymus graikų antikos gydytojas Galenas muilą laikė pirmiausia vaistu. Gal ir nėra ko stebėtis žinant, koks yra muilo poveikis jį suvalgius. Na, o antikos, kaip vėliau ir viduramžių medicina, dažnai rėmėsi prielaida, kad liga iš organizmo išeina pašalinus „blogus skysčius“.

500 metų niekam nereikėjo

Tiesa, muilo istorija vėliau buvo beveik nutrūkusi, nes „tamsiuoju“ ankstyvųjų viduramžių Europos istorijos laikotarpiu praustis nebuvo įprasta nei prastuomenei nei aukštuomenei. Gal nuliūdinsiu istorikus-romantikus, tačiau net ir XVI-XVII a. pokylis (nekalbant apie dar ankstesnius laikus) buvo dvokiančių, parazitais aptekusių ir odos ligomis sergančių žmonių susibūrimas.

Kvepalai, kuriuos tuomet naudojo aukštuomenės vyrai ar moterys, padėties negerindavo. Tad XIII a. į Europą sugrįžęs muilas nebuvo plačiai naudojamas iki pat XIX a., kuomet atsiradus pramoninei muilo gamybos technologijai ir supratus asmens higienos svarbą šio produkto naudojimas tapo visuotinis.

Ūkinis muilas

Jei norite suprasti, kas yra tikroji muilo „klasika“, nusipirkite paprasčiausią ūkiniu vadinamą muilą. Tačiau, nors jis ir puikiai pašalina nešvarumus, asmens higienai nėra tinkamas. Padidintas šarmo kiekis stipriai sausina odą ir plaukus. Oda tampa mažiau elastinga, atsiranda jos pažeidimų, o plaukai apskritai tampa panašūs į šieną.

Juokingiausia, kad ūkinį muilą vartotojančių higienos reikmėms pradėjo daugėti dėl tariamo jo „natūralumo“ ir man pačiam teko padiskutuoti su ekologišką gyvenimo būdą propaguojančiais piliečiais, kurie ūkinio muilo naudojimą laikė dideliu gėriu. Deja, tai klaidinga nuomonė – šarmas yra pernelyg agresyvus, kad būtų gėris.

Kaip pareklamuoti iš gausybės kenksmingų medžiagų gaminamą muilą?

Be abejo, higienos ir kosmetiniams tikslams naudojamas įprastas muilas irgi turi savo trūkumų. Ir kai kurie jų ne tik gali mums pakenkti, bet ir gudriai reklamos specialistų pateikiami kaip privalumai.

Ko gero, vienas iš įžūliausių būdų mus mulkinti yra didelėmis raidėmis parašyti, kad muilas sudėtyje neturi šarmo ir dėl to esą jis natūralus ir vos ne ekologiškas, tačiau kukliai nutylėti apie pvz. jo sudėtyje natrio laurisulfatą (kartais etiketėse žymimą SLS). Šioji riebalus pašalinanti priemonė dirgina odą, gali būti bėrimų priežastimi ir jei jau visai nepasiseks, gali sukelti neurodermatitą, kurio požymis - erzinantis niežulys.

Tik ar tikrai reikia kelis kartus per dieną naikinti visas ant odos esančias bakterijas? Tuo labiau, kad medikai nerekomenduoja pernelyg dažnai praustis net ir įprastu muilu ir tam yra svarūs argumentai. Žmogaus organizme yra per 500 bakterijų, kurios ne tik nėra mūsų priešai, o kaip tik mus gina.
Autorius

Kita populiari medžiaga triklokarbanas, kuris naudojamas ne tik antibakterinėse, bet ir įprastose asmens higienos priemonėse (muile, šampūnuose, dušo želėje) jau beveik 50 metų. Tačiau pastarųjų metų tyrimai kelia pagrįstas abejones dėl šios medžiagos saugumo. Kalifornijos universitete atlikti tyrimai parodė – ši medžiaga veikia hormonų aktyvumą ląstelėse. Tarp galimų pasekmių mokslininkų išvadose minimos: onkologinių susirgimų rizika, reprodukcinės funkcijos pažeidimai ir vystymosi sutrikimai. Be abejo, viskas priklauso nuo kenksmingų medžiagų koncentracijos ir nuo to, kaip dažnai šios medžiagos veikia mūsų organizmą, tačiau bet kurio atveju visuomet pasižiūrėkite į gaminio etiketę, ypač jei muilas pozicionuojamas kaip natūralus, o tuo labiau - ekologiškas.

Naikina 99 proc. bakterijų, o kas nutinka su likusiomis?

Blogiausiais iš pasirinkimų kasdieniam naudojimui yra antibakterinis muilas. Pirmiausia šis muilas buvo sukurtas kaip specialioji priemonė, skirta naudoti gydymo įstaigose ir ilgą laiką tik ten ir buvo naudojamas. Reklamos dėka jis paplito įprastų higienos priemonių rinkoje ir dabar retas iš mūsų nieko nėra girdėjęs apie šių, esą stebuklingų muilų, prekinius ženklus.

Antibakterinis muilas aktyviai reklamuojamas, tačiau gali sąlygoti super atsparių bakterijų atsiradimą

Tik ar tikrai reikia kelis kartus per dieną naikinti visas ant odos esančias bakterijas? Tuo labiau, kad medikai nerekomenduoja pernelyg dažnai praustis net ir įprastu muilu ir tam yra svarūs argumentai. Žmogaus organizme yra per 500 bakterijų, kurios ne tik nėra mūsų priešai, o kaip tik mus gina.

Ekologiniu požiūriu visos į aplinką patenkančios antibakterinės medžiagos yra kenksmingos, o kas geriau nei muilo likučiai gali patekti į aplinką? Be tiesioginio poveikio mikroflorai, kuomet sutrinka natūralūs procesai (pvz. irimo), antibiotikai ir identiško poveikio medžiagos skatina mutacijas ir galiausiai kompleksiškai veikia ekosistemas.
Autorius

Šios bakterijos gyvena mūsų žarnyne, organų paviršiuje, dengia mūsų gleivines ir be abejo odą. Akivaizdu, kad pernelyg dažnas antibakterinių priemonių, t.t. ir specialaus muilo, naudojimas naikina ne tik kenksmingąsias, bet ir gerąsias bakterijas, o tai mažina mūsų atsparumą ligoms. Be abejo, jei susidūrėte su tokiais rizikos veiksniais, kaip užkrato grėsmė slaugant ligonį ar dirbant nešvarius darbus, antiseptinių priemonių naudojimas pateisinamas, tačiau pagalvokime ar tikrai mes taip dažnai susiduriame su šiomis rizikomis, kad reikėtų naudoti antibakterinį muilą kasdien?

Pagrindinis antibakterinio muilo aktyvusis komponentas yra triklozanas. Diskusijos dėl šios medžiagos pradėtos ne taip senai, tačiau šios medžiagos naudojimas kelia daug klausimų ne tik dėl poveikio sveikatai, bet ir ekologiniu požiūriu. Triklozanas, kaip ir kitos antibakterinės priemonės, nesunaikina visų mikroorganizmų. Išlikę organizmai tampa tokie atsparūs, kad virsta vadinamosiomis superbakterijomis (angl. super bug), kurių dažnai neveikia jokie žinomi vaistai.

Turi būti prilygintas antibiotikams

Apie šias bakterijas mes jau kalbėjome ankstesniuose maisto saugą nagrinėjančiose straipsniose, bet vis tik priminsiu, kad būtent superbakterijos įvardinamos kaip didžiausia ir mažiausiai prognozuojama grėsmė žmonijai, kai kalbama apie infekcines ligas. Dr. Stiuartas Levi iš Bostono Tafts universiteto Atsparumo vaistams tyrimų centro (Center for Adaptation Genetics and Drug Resistance - angl.) pasisako aiškiai – triklozanas imituoja antibiotikų veikimą, didina bakterijų atsparumą ir turi būti teisiškai reguliuojamas kaip antibiotikas.

Natūralus muilas

Dar daugiau nerimo kyla žinant šios cheminės medžiagos paplitimo mastus. Tyrimais nustatyta, kad 75% JAV gyventojų šlapime yra randami triklozano pėdsakai. Taip pat vis dažniau nustatomos kenksmingos bakterijos, kurių neveikia triklozanas, nors iki tol tai buvo veiksminga priemonė jas naikinti.

Tiesa, diskusijoje dėl triklozano egzistuoja ir priešinga nuomonė, kaip nesunku nuspėti, JAV „Muilo, plovimo, kosmetinių priemonių ir tualeto reikmenų“ asociacijos. Jos atstovai teigia, kad triklozanas pavojingų bakterijų atsparumo nedidina.

Triklozanas, kaip ir kitos antibakterinės priemonės, nesunaikina visų mikroorganizmų. Išlikę organizmai tampa tokie atsparūs, kad virsta vadinamosiomis superbakterijomis (angl. super bug), kurių dažnai neveikia jokie žinomi vaistai.
Autorius

Ekologiniu požiūriu visos į aplinką patenkančios antibakterinės medžiagos yra kenksmingos, o kas geriau nei muilo likučiai gali patekti į aplinką? Be tiesioginio poveikio mikroflorai, kuomet sutrinka natūralūs procesai (pvz. irimo), antibiotikai ir identiško poveikio medžiagos skatina mutacijas ir galiausiai kompleksiškai veikia ekosistemas.

Kokį muilą rinktis?

Tai vis tik kaip rinktis muilą ir kaip juo naudotis? Be abejo, nereikia sugrįžti į gūdžiuosius viduramžius ir šios higienos priemones apskritai išmesti iš namų. Prisiminkite, kad pernelyg dažnas bet kokio muilo naudojimas (kai kurie žmonės, apsėsti švarinimosi manija, rankas plauna iki 20 kartų per dieną) galiausiai susilpnins natūralius jūsų odos apsauginius mechanizmus.

Pirkdami muilą „be šarmo“ pasižiūrėkite ar tikrai jis toks ekologiškas kaip teigiama. Ir svarbiausia nenaudokite specialių antibakterinių priemonių kasdien, nes taip kenksite ne tik sau, bet ir aplinkai.

Daugiau apie natūralius muilus ir jų gamybą galite skaityti šiame GRYNO straipsnyje.