Islandas išrado naminį „musių fabriką“: augintines šeri maisto atliekomis, vėliau jas suvalgai

Vienas islandų dizaineris sukonstravo specialią talpą, kurią jis vadina „Musių fabriku“. Čia jis augina muses, kurias vėliau apdorojus galima valgyti. Vaikino teigimu, vabzdžiai turi nemažai pranašumų prieš tradicinius baltymų šaltinius ir jau greitai žmonija pradės aktyviau vartoti juos maistui, rašo wired.co.uk.

Panaudojamos ir musių išmatos

„Nieko labai neįprasto, - sako islandų dizaineris Búi Bjarmaras Aðalsteinssonas. – Šiek tiek kviečių, kiaušiniai, svogūnas, druska, prieskoniai, pienas  - ir paruošta.“ Jis pamiršo paminėti lervas – būtent sutrintos vabzdžių lervos suteikia tą ypatingą skonį B. B. Aðalsteinssono gaminam mėsos paštetui. Jis yra sukūręs ir lervų pudingo receptą.

Citata

Mes galime suvartoti tik apie 40 proc. karvės ar vištos masės, kai tuo metu 80 proc. žiogo masės yra valgoma. Dar daugiau, pagaminti vieną kilogramą vištienos sunaudojama apie 2,5 kg pašaro, jautienos – 10 kg. Tuo tarpu, užauginti vienam kilogramui žiogų užtenka 1,7 kg pašaro.

Pasak vaikino, vabzdžiai yra labai įdomūs ir vertingi dėl savo gebėjimo paversti beveik bet kokį pašarą į labai maistingą mėsą. Susipažinęs su pernai metais pasirodžiusia Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos ataskaita, kurioje teigiama, kad vabzdžių vartojimas galėtų sumažintų badą ir taršą visame pasaulyje, jis nusprendė sukonstruoti „Musių fabriką“, kuriame restoranai gali pigiai ir paprastai auginti skanią vakarienę savo lankytojams.

„Musių fabrikas“ – tai B. B. Aðalsteinssono baigiamasis studijų projektas. Jam norėjosi savo darbe pasitelkti gyvus organizmus ir jų gebėjimą vieną medžiagą paversti kita. Po trijų mėnesių darbo jis sukonstravo „Musių fabriko“ prototipą. Specialioje dėžėje gyvena Hermetia illucens rūšies musės, kurios minta organinėmis atliekomis – daržovių lupenomis, maisto likučiais ir panašiai. Įmitusiose musėse gausu riebalų ir baltymų, tuomet jas galima pradėti rinkti žmonių vartojimui.

Musių išmatose taip pat yra gausu naudingųjų medžiagų, todėl jos surenkamos į specialias talpas ir naudojamos prieskoniniams augalams tręšti.

„Tokia „jokių atliekų“ gamyba galbūt paskatins ką nors persvarstyti įprastą linijinę gamybą, kuri sukuria daugybę atliekų ir pašalinių medžiagų“, - kalbėjo jaunas islandų kūrėjas.

Tradicijos ir kultūra – pagrindinės kliūtys

Dažnai prognozuojama, jog kada nors visi pavirsime vabzdžių valgytojais. Didelė pasaulio dalis jau dabar tam pritaria ir puikiai supranta, kokią didelę maistinę vertę turi vabzdžiai. Minėtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje rašoma, jog mes galime suvartoti tik apie 40 proc. karvės ar vištos masės, kai tuo metu 80 proc. žiogo masės yra valgoma. Dar daugiau, pagaminti vieną kilogramą vištienos sunaudojama apie 2,5 kilogramo pašaro, jautienos – 10 kilogramų. Tuo metu, užauginti vienam kilogramui žiogų užtenka 1,7 kilogramo pašaro.

Žinoma, kultūra, tradicijos ir įsitikinimai yra pagrindinės kliūtys plačiau išvystyti vabzdžių auginimą maistui. Jungtinių Tautų ataskaitoje rašoma: „Daugumoje Vakarų šalių žmonės žiūri į vabzdžių valgymą su pasišlykštėjimu ir laiko tai itin primityviu elgesiu. Dėl tokio požiūrio žemės ūkio tyrimuose vabzdžiams buvo skiriamas minimalus dėmesys. Nepaisant istorinių vabzdžių vartojimo pavyzdžių, šia tema tik visai neseniai pradėta diskutuoti plačiau.“

B. B. Aðalsteinssonas su tokiu požiūriu susidūrė ir pats. Jo teigimu, dauguma žmonių nori sužinoti daugiau, juos domina projektas, bet pasiūlius paragauti vabzdžių nuomonės išsiskiria: kai kurie žmonės sutinka pabandyti, kiti – ne. Tiesa, pasak vaikino, jis jau sulaukia daug klausimų iš biologų ir su maisto pramonės plėtra dirbančių verslininkų.

Prėskas skonis

Iš visų pasaulyje maistui vartojamų vabzdžių apie 31 proc. sudaro vabalai, 18 proc. - sultingi vikšrai ir 14 proc. - bitės, vapsvos bei skruzdelės. O štai musės, kurias auginti nusprendė islandas, atsiduria pačiame sąrašo gale – jos sudaro vos 2 proc. Tačiau jas vaikinas pasirinko ne tiek dėl skonio, kiek dėl nedidelės vabzdžių įvairovės jo gimtojoje Islandijoje. Po ilgų paieškų B. B. Aðalsteinssonas pradėjo dirbti su H. illucens rūšies musėmis ir greitai nustatė, jog jos ėda beveik visas organines atliekas, o nuimti jų „derlių“ taip pat nėra sunku.

Tiesa, pagrindinis „Musių fabriko“ tikslas vis tik yra paskatinti diskusijas ir pabandyti paversti rekomendacijas tikrove. Islandų dizaineriui taip pat tenka kovoti su mitais ir kitomis kliūtimis.

„Manau, jog maistas yra tampriai susijęs su pasitikėjimu. Kai pasiūlai naujų maisto produktų, reikia, kad žmonės jais patikėtų. Vakarų civilizacija yra priklausoma nuo apdorotų, masinių maisto produktų ir to aš su vienu projektu nepakeisiu. Taigi nusprendžiau su tuo nekovoti, o pasiūlyti apdorotų vabzdžių produktų“, - sakė B. B. Aðalsteinsson. 

Jis tiki, kad jo sistema galėtų būti pritaikyta didesniu mastu ir vykdoma pramoninė gamyba. Reikia tik paskatinimo – ekstremalių meteorologinių reiškinių sukeltas produktų trūkumas ir didėjančios kainos būtent ir gali būti postūmis intensyvesnio vabzdžių vartojimo maistui link.
Belieka tik vienas klausimas. Koks gi tų musių skonis?

„Skonis gana prėskas, - prisipažino islandas. – Bet tekstūrą lengvą modifikuoti. Ji greičiausiai neprimins vištienos, bet išdžiovinus ir sutrynus gaunami milteliai panašūs į kviečių miltus, kuriuos tuomet galima kepti ar maišyti su kitais ingredientais.“