GRYNAS.lt apie filmo atsiradimą, didžiausią baimę pirmą sykį nerti į ežero gelmes ir kitus iššūkius kuriant filmą, kalbėjosi su viena iš šio filmo režisierių – A. Anglickaite.
Mergina pasakojo, kad tai pirmas jų darbas didžiajame kine, tačiau anaiptol jos nesijaučia naujokėmis, kadangi dirbo su judančiu vaizdu, todėl daug kas buvo pažįstama.
Į filmo kūrimą nėrė atsitiktinai
„Sakyčiau, kad šios idėjos autorius yra Andrius Daniulaitis, kuris vadovauja narų klubui „DiveLT“. Jis taip pat ir šio filmo prodiuseris, povandeninių kadrų operatorius. Kažkada paprašiau, kad vienai parodai jis nufilmuotų vaizdų iš povandeninio pasaulio. Vėliau Andrius pasiūlė, kad galėtume sukurti filmą, kažką dokumentiško, nes jie jau iki tol buvo daug ko nufilmavę. Su Irma pasikalbėjome, ar ji negalėtų prisidėti prie montažo darbų, tačiau pradėjus daugiau diskutuoti apie filmą net nepastebėjome, kaip abi tapome šio filmo autorėmis“, – apie filmo pradžią kalbėjo A. Anglickaitė.
Režisierė pridūrė, kad filmo idėja, o greičiau misija, parodyti Lietuvos žmonėms, kas slepiasi mūsų ežerų dugne. Žiūrovai praplės savo akiratį ne į plotį, o į gylį.
Vienas ežeras netilpo į filmo rėmus
Tai filmas apie 4 Lietuvos ežerus: Ilgį, Baltuosius Lakajus, Versminį, Asveją.
„Kiekvienas pasižymi tik jam būdingomis savybėmis, todėl jie unikalūs. Pavyzdžiui, Asvejoje - gilūs kanjonai, daug vėgėlių urvų, o štai Versminyje galima pamatyti šimtus verdenių,“ - atskleidė ežerų skirtumus režisierė.
Filmas ypatingas ir tuo, kad apie 4 ežerus pasakoja 4 narai, kuriems nardyti – didžiausias malonumas. Todėl filme galime justi ne tik ežerų, bet unikalius žmonių portretus, jų charakterio savybes.
Ežerus, kuriuos pamatysime filme, pasiūlė jau minėtas naras A. Daniulaitis. Jis su komanda nardo kiekvieną savaitgalį. A. Anglickaitė teigė, kad pradžioje naras pasiūlė 5 ežerus, tačiau vėliau buvo pasirinkti 4, kurių vaizdai būtų įspūdingiausi.
„Atsisakėme Platelių ežero, kadangi filmuojant išsigrynino idėja, kad norime parodyti gamtą, o Platelių ežere galima pamatyti žmogaus įtaką gamtai: dugne pastatytas kryžius, paskendęs tiltas, jachta... Žinoma, vaizdai įspūdingi, tačiau norėjome parodyti gamtą. Tuo ir vadovavomės kurdami filmą“, – apie filmavimo planus kalbėjo mergina.
Daug pastangų pareikalavę filmavimai
Pasiteiravus, kaip vyko filmavimai, režisierė tikino, kad viską reikėdavo derinti su pagrindiniais herojais - narais. Kai jie važiuodavo nardyti, A. Anglickaitė griebdavo kamerą, atminties korteles, kitą įrangą, ir skuba paskui.
Iki tol narai buvo nufilmavę daug medžiagos iš povandeninio pasaulio, tačiau visą tai reikėjo pateikti patrauklia forma. Filme užfiksuoti kadrai iš 30-40 metrų gylio.
„Aš filmavau tai, kas dedasi viršuje, sausumoje, jie fiksuodavo viską, ką pamatydavo po vandeniu. Vandenyje įjungus kamerą, jeigu pamatai kažkokį įdomų objektą, jį nufilmuoji. Kai kuriems galbūt atrodo, kad filmuoti po vandeniu labai paprasta, tačiau tai reikalauja daug pastangų ir įgūdžių: reikia mokėti išsilaikyti vandenyje, nulaikyti kamerą, mokėti apšviesti ir t. t.“, – kalbėjo režisierė.
Narams surengta „aktorių“ atranka
Be to, savo herojus režisierės rinkosi atsakingai – surengė trumpą atranką, kurios metu kalbėdavosi tol, kol galiausiai paaiškėdavo, kuris personažas geriausiai tiks filmavimams.
„Kalbėdamas prieš kamerą matai ar žmogus ekrane gerai atrodys, ar nelabai. A. Daniulaitis, daug laiko praleidžiantis su narais, juos pažįstantis, pasiūlė tuos, kurie galėtų mums padėti sukurti šį filmą ir sakyčiau tikrai nesuklydo“, - juokdamasi prisiminė mergina. - Jie labai šaunūs ir įdomūs žmonės, kiekvienas labai skirtingas. Likau sužavėta, kaip nardydami jie sugeba dirbti kaip viena komanda“.
Gamta kišo koją
Filmo „Ežerų dugne“ kūrimas nuo savo idėjos pradžios iki galutinio, paskutinio etapo, truko 14 mėnesių. Todėl filme pastebimi ir skirtingi metų laikai.
A. Anglickaitė prasitarė, kad skirtingi metų sezonai po vandeniu labai skiriasi.
„Kadrai, kuriuose užfiksuotas povandeninis pasaulis, filmuoti rudenį ir žiemą. Tuo laiku po vandeniu puikus matomumas, o štai vasarą, paradoksalu net ir šviečiant saulei, matomumas tampa labai prastas, beveik neįmanoma nieko nufilmuoti. Galbūt tai būdinga tik Lietuvos ežerams“, – apie gamtos išdaigas kalbėjo režisierė.
Nesklandumų kilo ir su technika, kai kamera neįrašydavo medžiagos arba trūkinėdavo garsas, šaltis žiemos metu darė savo, o vasarą kraujo ištroškę uodai, pasitaikius progai „nusiurbdavo“ vieną ar kitą komandos narį.
Filmas – dovana sau
Paklausus, ką šis filmas davė kūrėjoms, A. Anglickaitė džiaugėsi, kad įgijo naujos filmo gamybos patirties, taip pat neįkainojama ir asmeninė patirtis, vaizdai, kurių niekur daugiau nepamatysi bei su niekuo nepalyginsi.
„Prasiplėtė požiūris ir pojūtis, koks gali būti pasaulis po vandeniu. Iki tol, kol vaikštai sausumoje, matai vandenį iš toli arba plaukioji jo paviršiuje, tai mums įprasta. Vos panėrus, jis visai kitoks – pajunti vandens sunkumą, slėgį, supranti, kad tau čia ne vieta, esi čia tik todėl, kad tau padeda tam tikra technika, vandens balionai, deguonis, apranga. Tai suteikia visai kitokios patirties. Žinoma, ir buvimas su tais žmonėmis, komanda, kurios niekur kitur nesutiksi. Tai - dovana“, – džiaugėsi pašnekovė.
Pasitarnavo ir moksliniams tyrimams
Filmas leis žiūrovui panirti į ežerų gelmes, tačiau jis turėjo ir didesnę reikšmę - užfiksuoti vaizdai prisidėjo prie mokslinių tyrimų. Narai, filmuodami Asvejos ežero povandeninį pasaulį, užtiko įvairiame gylyje gulinčius rąstus. Jų mėginiai buvo perduoti mokslininkams. Tik vėliau sužinota, kad rąstai suteikė vertingos informacijos apie tai, kaip susidarė kanjonai – tarpekliai, kurių gylis kai kur viršija net 4 metrus.
Vieno iš medžių amžius siekia daugiau kaip 8,2 tūkst. metų. Kito – apie 5,6 tūkst. metų. Mokslininkai padarė išvadą, kad Asvejos ežero reljefas formavosi paskutinėje poledynmečio epochoje, kuri dar vadinama holoceno (geologine) epocha, prasidėjusi prieš maždaug 10–11 tūkst. metų. Dabartinis kanjonas – tai kažkada buvęs ežero pakraštys.
Filmo kūrėjai džiaugiasi tokiais atradimais ir žada toliau bendradarbiauti su mokslininkais, siekdami padėti išsiaiškinti ir kitas Lietuvos ežerų paslaptis.
Vienas didžiausių iššūkių – pirmas nėrimas
A. Anglickaitė atviravo, kad tiek jai, tiek I. Stanaitytei teko nugalėti dar vieną iššūkį – filmavimo metu jos pirmą sykį nėrė.
„Paskambino narai ir pasakė, kad kuriate filmą apie povandeninį pasaulį, todėl turite panerti. Dar dabar atsimenu A. Daniulaičio pasakytą frazę, kuri nuskambėjo ir viename garsiame filme: „Tai pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti“ („Krikštatėvis“ – red. past.). Buvo baisu, bet tai vienas įspūdingiausių gyvenimo patyrimų. Panerti rekomenduočiau kiekvienam. Abi nėrėme pirmąkart. Kolegė I. Stanaitytė buvo šiek tiek drąsesnė, aš labiau bijojau. Vandenyje veikia fiziologinės aplinkybės, slėgis prie kurio reikia prisitaikyti. Kolegei sekėsi su tuo susidoroti geriau, aš turėjau įdėti daugiau pastangų“, – įspūdžiais dalijosi mergina.
Filmą siūlo pamatyti nemokantiems plaukti
Pasiteiravus, kokiam žiūrovui verta ateiti į kino salę ir pasižiūrėti filmą apie povandeninį Lietuvos pasaulį, režisierė teigė, kad filmas skirtas tiek mažam, tiek dideliam.
„Filmas neturi amžiaus ribų. Mano vaikai, kuriems 4-eri, šį filmą žiūri pagauti didžiulio azarto. Manau ir vyresnio amžiaus žmonės, kuriems įdomus vandens pasaulis, tai, kas dedasi ežerų dugne, liks maloniai nustebinti“, – apie filmą kalbėjo mergina.
Šį filmą režisierė ypatingai rekomenduotų ir nemokantiems plaukti. Ir ne todėl, kad salėje jie būtų įsikibę į krėslą, bet todėl, kad galėtų visą tai matyti saugiu atstumu, mėgautis ežerų pasauliu.
Įspūdį sustiprins ir kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio sukurta muzika. Autorės mano, kad muzika leido dokumentikai išlipti iš tam tikrų rėmų ir paversti filmą meno kūriniu.
Mūsų pokalbiui baigiantis pasiteiravau, ar po sėkmingai sukurto pirmojo dokumentinio filmo, režisierės galvoja apie antrąjį, A. Anglickaitė nusišypsojo ir neatviravo: „Galvoju, tačiau dar per anksti kalbėti, nenoriu, kad viskas imtų ir sugriūtų“.
