Ekspedicijos pradžia

Ekspedijos iniciatorius Ericas Brossieras apie Arktį svajojo ilgai. Šios mintys privertė jį specializuotis Arkties tyrinėjimo srityje ir įsigyti poliariniuose vandenyse plaukioti pritaikytą burlaivį „Vagabond“.

Laivas turėjo tapti plaukiojančia Arkties tyrinėjimų baze bei žiemos sportininkų ir šiaure besižavinčių menininkų prieglobsčiu, tačiau laivo įgulą papildžius profesionaliai burinės jachtos kapitonei France Pinczon du Sel planai ėmė keistis. Mat pora pamilo vienas kitą ir tapo neišskiriamais kelionių partneriais. 2007 metais jiems gimė nuostabi mergaitė Leonie, po dviejų metų pasaulį išvydo ir antroji poros atžala Aurora, o šiaurėje plaukiojantis raudonasis „Vagabond“ tapo šios šeimos namais.

Šeima Arktyje

Atrodo, gimus vaikams kelionė turėjo baigtis, tačiau tik ne čia. Atkeliavę į išsvajotąją Arktį Erikas su France nebenorėjo jos palikti ir savo pavyzdžiu įrodė, kad gyventi galima visur. Poros neatbaido nei neįprasta laivo buitis, nei aplink slampinėjančios baltosios meškos, nei vienatvė, nei poliarinės naktys, atnešančios tris mėnesius trunkančią tamsą. Gamtos didybė atperka viską, o virš laivo šokanti šiaurės pašvaistės spalvų galia pavergia širdis amžiams.
Citata
Turiu pripažinti, kad per čia praleistą laiką viskas gerokai pasikeitė. Apie tai kalba ir vietiniai. Tiesa, jie sako, kad kiek šiltesnis klimatas jiems tikrai nepakenks, tačiau manau, kad jie nesupranta ką tokie pokyčiai reiškia globaliu mastu.

Dabar šeimos laivas sukaustytas ledo stovi Kanados šiaurinėje dalyje esančiame Grais Fjorde, netoliese vietinių gyvenvietės. Iš čia jie rašo savo gyvenimo dienoraštį ir publikuoja jį savo internetiniame puslapyje.
Nors nuvykti į Arktį ir gyvai pamatyti, kaip sekasi šiai šeimai, mums nepavyko, su Eriku GRYNAS.lt žurnalistai bendravo internetu.

- Sveiki Erikai, kur dabar esate?

- Esame savo namuose „Vegabong“, šiandien interneto ryšys puikus, tad galime kalbėtis.

- Koks šiuo metu pas jus oras?

-Šiandien ramu, viduje 18 laipsnių šilumos, nors lauke vos -25 laipsniai.

- Ir jūs jau keturiolika metų gyvenate Arktyje, tokioje temperatūroje. Kas jus pastūmėjo tokiam žingsniui?

- Aš visuomet norėjau būti čia, tad įgijau Arkties tyrinėjimo specializaciją ir išvykau į savo svajonę. Visiškai nesitikėjau, kad čia prasidės ir šeimos istorija. Dabar mūsų darbas yra sujungtas su šeimyninėmis pareigomis.

-Kokius tyrimus atliekate ir ką pastebėjote per šiuos Arktyje praleistus metus?

- Dalyvavome daugybėje projektų ir žiemą, kuomet laivas aštuoneriems mėnesiams sukaustomas ledo, kasdien matuojame jo storį, imame vandens mėginius, sekame vietos gyvūnijos populiaciją. Laivui išsilaisvinus pradedame judėti ir plaukiame ten, kur turime užduotį. Pavyzdžiui ateinantį rugpjūtį turime būti Grenlandijoje.

Turiu pripažinti, kad per čia praleistą laiką viskas gerokai pasikeitė. Apie tai kalba ir vietiniai. Tiesa, jie sako, kad kiek šiltesnis klimatas jiems tikrai nepakenks, tačiau manau, kad jie nesupranta ką tokie pokyčiai reiškia globaliu mastu. Arkties ledas kasmet vis plonėja ir tai kelia didelį nerimą.

-Kaip pavyksta darbą derinti su šeimyniniu gyvenimu? Juk turite pasirūpinti maistu, šiluma, karštu vandeniu?

Netoliese nuo mūsų yra įsikūręs vietinis kaimelis, ten galime įsigyti maisto ir kartą per savaitę pasimėgauti karštu dušu. Vandens gauname tiesiog atsikirtę gabalą ledo ir jį išlydę. Kartais su vietiniais keliaujame medžioti arba žvejoti, tačiau dabar, kai nebelaikome šunų, kuriuos reikėtų maitinti, tam nėra būtinybės. 

Ericas Brossieras
Jei pasistatytume namą būtume pririšti prie vienos vietos, o to mes tikrai nenorime. Dabar ištirpus ledui galime tiesiog pakelti inkarą ir vykti ten kur norime – vykdyti tolimesnių tyrimų arba aplankyti šeimos Bretanėje.

Miestelyje turime draugų, kurie labai praskaidrina mūsų gyvenimą ir yra vienas smagiausių gyvenimo netoli kaimelio malonumų. Mūsų dukros taip pat susirado bičiulių, o vyresnioji jau lanko vietinę mokyklą.

- O kokiu būdu Arktyje keliaujama į mokyklą?

-Mums pasisekė, kad turime sniegomobilį, tad aš ją kas rytą nuvežu. Taip pat ir šiandien, vos prieš mūsų pokalbį.


-Atrodo, kad Artkyje jums nieko netrūksta ir esate laimingi, tačiau ar nepasiilgstate savo gyvenimo Prancūzijoje?

-Žinoma, mes pasiilgstame savo šeimos, bet gyvenimas čia yra gerokai ypatingesnis ir jo tikrai nekeisčiau. Tiesa, aš norėčiau dažniau dirbti mokslininkų komandoje, galbūt to ir pasigendu. Apie mūsų ekspediciją jau sužinojo daugybė žmonių ir susisiekė su mumis norėdami kartu vykdyti projektus. Tikiuosi pritraukti dar didesnį mokslininkų būrį ir dirbti kartu su jais.


- Tačiau ar Jums niekuomet nekilo mintis įsikurti vienoje vietoje ir pasistatyti erdvesnius namus?

- Kol kas ne. Jei pasistatytume namą būtume pririšti prie vienos vietos, o to mes tikrai nenorime. Dabar ištirpus ledui galime tiesiog pakelti inkarą ir vykti ten kur norime – vykdyti tolimesnių tyrimų arba aplankyti šeimos Bretanėje. Turėdami pastovius namus tikrai negalėtume to padaryti.

- Kokie jūsų ateities planai? Norėtumėte pasilikti Arktyje?

- Tikrai taip. Žadame likti čia kiek įmanoma ilgiau. Tiesa, vaikai auga, jie turi vis daugiau poreikių ir mūsų ateitį nulems jų pasirinkimai bei norai mokytis, tačiau kol kas galime mėgautis neaprėpiama Arkties didybe.


Ačiū už pokalbį!