Pašnekovas pasakoja, kad jo kelionės gamtoje prasidėjo seniai – dar paauglystėje, o nuo 1999 m. jau išsiruošdavo į sudėtingesnius, profesionalesnius žygius, kur reikalinga atitinkama įranga, pasirengimas.

„Stengiuosi keliauti dukart per metus - ir vasarą, ir žiemą ir iš tikrųjų daugybę metų tai pavykdavo“, - prisipažįsta A. Kuras. Jo teigimu, Lietuvoje nereikia ieškoti vietų, kur nukeliauti – jeigu patinka laukinės vietos, aplink daugybė miškų ir slėnių. Ilgesniems pasivaikščiojimams su slidėmis puiki vieta ir Vingio parkas. Tačiau traukia ne tik savos vietos, bet ir nepažintos žemės – žiemos žygių organizatorius ir dalyvis pasakoja, kad jam tekę pabuvoti daug kur – ir Sibire, ir Skandinavijoje, ir Grenlandijoje, o vasarą aplankyti Kaukazo, Altajaus, Tian Šanio, Pamyro bei Kunluno kalnus Kinijoje. A. Kuro gyvenimo žemėlapyje – per 20 skirtingo sudėtingumo ekspedicijų, tačiau mums šįkart įdomiausios – žieminės kelionės.

Tekę miegoti ir prie daugiau nei 40 laipsnių šalčio

Pirmieji pašnekovo žygiai žiemą prasidėjo dar jam būnant moksleiviu, į žygius jaunuolis keliaudavo su skautais. „Pirmieji kartai žiemą miške prie minuso ir be palapinių tikriausiai ir buvo su skautais. O po to, jau turėdamas pirmines žinias, kaip reikia daryti, ir pats kažką organizuodavausi su draugais. Tai nebūdavo kažkas labai ypatingo – pasistatai palapinę, susikuri laužą, pradrebi naktį ir grįžti namo su pirmu traukiniu“, - į prisiminimus nuklysta A. Kuras.

Paklaustas, kokia temperatūra žmogui jau turėtų būti įspėjamasis signalas, kad kils pavojus sveikatai, pašnekovas svarsto, kad ribas žmogus nusibrėžia pats: „Visiškai netreniruotam žmogui gali būti problema ir prie plius dešimties laipsnių pernakvoti lauke. Mums, jeigu išeiname į normalią ekspediciją, turime pasiruošę įrangą, nėra problemos pernakvoti ir žemesnėje negu 40 laipsnių šalčio temperatūroje. Būna pakankamai šalta, bet galima prisitaikyti“, - sako keliautojas.

Jo teigimu, kaip komfortabilu bus miegoti šaltyje, labai priklauso nuo turimos įrangos – šiltų miegmaišių, palapinės, drabužių, kuriais vilkėsite. Taip pat daug lemia oro sąlygos – ar yra vėjo, ar drėgna, kur kuriama stovyklavietė – miške, ant kalno ir pan.

Nuo ko pradėti?

Į žiemiškus žygius galima išsiruošti tiek ir su grupe labiau patyrusių žygeivių, tiek ir vienam. Pirma, nuo ko reikėtų pradėti – pratintis prie šalčio palaipsniui.

„Nereikia iš karto bėgti į gūdžiausią mišką pačią šalčiausią naktį ir ten bandyti išgyventi. Pačioje pradžioje siūlyčiau šalia savo kaimo ar sodybos pabandyti nakvoti ne viduje, iškūrentoje pirkioje, o pasistatyti palapinę šalia namo. Jeigu tikrai bus blogai ir sušalsite, galėsite iš palapinės nueiti į namus ir sušilti. Reikėtų viską daryti su protu ir saugiai“, - patarė A. Kuras.

Kokius drabužius vilktis, susiruošus į gamtą žiemą, labai priklauso nuo to, ką ketinate ten veikti.

„Galima išsisukti ir su pačiais paprasčiausiais ir pigiausiais drabužiais. Gal bus sunkiau ir ne taip patogu, gali būti ir šiek tiek šalčiau. Galima investuoti į brangiai kainuojančius alpinistinius drabužius ir turėti didesnį malonumą – drabužių nereikės nešti, jie greičiau išdžius sušlapę, bus šiltesni ir visa kita. Jeigu esate profesionalus alpinistas ar ekspedicijų dalyvis – tuomet verta investuoti į įrangą. O jeigu tik vieną, kitą kartą išeini pasivaikščioti ar išsikepti dešrelių sniege ant laužo, tai ar verta kišti pinigus į tą įrangą, kuri realiai nebus panaudota pagal tikrąją jos paskirtį ir tik spintoje gulės?“ - retorinį klausimą kėlė pašnekovas.

Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio – jeigu šaltis jam yra blogis, iškart save nuteikia, kad reikia kovoti su šalčiu. Ką čia pakovosi? Šaltis yra, buvo ir bus. Ar jūs kovosite, ar ne, šaltis dėl to niekur nedings. Mums reikia išmokti šaltyje gyventi, mokėti su juo susitaikyti ir jį priimti – jaustis komfortiškai prie tų sąlygų, kurias mums davė gamta.
A. Kuras

Paprašytas patarti, ką vis tik reikėtų rengtis, jeigu į gamtą išeini savaitgalį pasivaikščioti ar net ketini naktį praleisti miške palapinėje, A. Kuras teigė, kad labai svarbu pasirūpinti, kad nešaltų kojos ir rankos: „Visąlaik yra geriau turėti kumštines pirštines negu pirštuotas. Kojos dažniausiai šąla ne dėl to, kad batai šalti, o dėl to, kad padas šaltas – taigi verta pasirūpinti papildomais padukais batuose, kurie neleistų šalčiui nuo žemės į koją įsismelkti. Pakankamai daug temperatūros atiduodame ir per savo galvą – turėtumėte apsaugoti kaklą ir viršugalvį, čia praverčia šalikai, kepurės. Jeigu yra šalta, geriau turėti kelis plonesnius drabužius negu vieną storą. Tiesa, reikia turėti galvoje, kad tie sluoksniai negali būti aptempti, nes juos bus sunkiau sušildyti, nebus oro tarpo ir dėl to savaime gali būti šalčiau. Stiprus apsirengimas, kai net rankos nesilanksto, nėra geras, nes jeigu tik kažkur spaus – ta vieta šals“.

Veidą einant į šaltą orą taip pat būtų pravartu patepti riebiu kremu. Tam, anot žiemos žygeivio, tinkami net bebro taukai. Reikėtų kremu nepamiršti palepinti ir rankų.

„Svarbu ne tik šilti rūbai, bet ir kiek jie apsaugos nuo vėjo. Gali būti šiltas megztinis, bet stovint vėjyje visa šiluma iš vidaus išpučiama. Taigi išorinis sluoksnis turėtų būti apsaugotas nuo vėjo, - kalbėjo keliautojas. - Vėlgi labai daug priklauso nuo to, ką jūs konkrečiai lauke veikiate. Jeigu išėjote pabėgioti – reikia rengtis vienaip, jeigu išėjote gėlių pardavinėti į turgų – kitaip. Jeigu ruošiatės kažką fiziškai daugiau daryti, drabužių turėtų būti mažiau, nes suprakaitavus ir staiga nieko neveikiant 10-15 min., vėl kūnas pradės šalti“, - atkreipė dėmesį A. Kuras.

Su šalčiu nepakovosi, gali tik prisitaikyti

A. Kuro teigimu, prie didesnių šalčių organizmui reikia laiko adaptuotis, taigi jeigu į šaltį išeinama staiga – organizmo reakcija būna neigiama: „Namuose gyvename šiltai, ofisuose irgi dirbame šiltoje temperatūroje. Pats didžiausias šalčio poveikis ir didžiausias kūnui diskomfortas – kai judame iš namų į ofisą ar iš namų iki parduotuvės. Organizmas pripratęs prie šilumos, o kai staiga jis papuola į minus 20, jam tai nepatiks. 

Algimantas Kuras

Ekspedicijoje viskas būna kitaip. Pirmas dvi- tris dienas kūnas rėkte rėkia „kur tu mane įkišai ir ką su manimi darai“, bet po to jis prisitaiko prie šalčio. Kai nėra vietos, kur kūnas gali visiškai atsipalaiduoti - sušilti duše ar kitoje šiltoje patalpoje, jis pereina į kitą režimą, tada šaltis nebesukuria tiek daug streso, jis tampa normali tavo gyvenimo rutina. Jis tampa ta aplinkybe, kurioje tu gyveni – susitaikai su šalčiu, nebekovoji“, - pasakoja A. Kuras.

Pirmieji kartai žiemą miške prie minuso ir be palapinių tikriausiai ir buvo su skautais. O po to, jau turėdamas pirmines žinias, kaip reikia daryti, ir pats kažką organizuodavausi su draugais. Tai nebūdavo kažkas labai ypatingo – pasistatai palapinę, susikuri laužą, pradrebi naktį ir grįžti namo su pirmu traukiniu.
A. Kuras

Jis samprotauja, kad Lietuvoje neturime daug dienų metuose, kada temperatūra nukrinta žemiau -15 ir daugiau laipsnių, dėl to kiekvieną kartą taip nutikus, patiriame lengvą šoko būseną. Savo ruožtu tiems, kurie nuolat gyvena atšiauriose klimatinėse sąlygose, šaltis yra nuolatinis palydovas, su kuriuo nepakovosi, gali tik prisitaikyti.

„Sibire ar Grenlandijoje visąlaik šalta ir žmonės iš to tragedijos nedaro. Tiesiog gyvena savo gyvenimus. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio – jeigu šaltis jam yra blogis, iškart save nuteikia, kad reikia kovoti su šalčiu. Ką čia pakovosi? Šaltis yra, buvo ir bus. Ar jūs kovosite, ar ne, šaltis dėl to niekur nedings. Mums reikia išmokti šaltyje gyventi, mokėti su juo susitaikyti ir jį priimti – jaustis komfortiškai prie tų sąlygų, kurias mums davė gamta“, - patarė A. Kuras.

Miegas gamtoje žiemą - ne kiekvienam

Anot A. Kuro, nors žiemos žygiai gali skambėti kaip egzotika, kurią norėtųsi pabandyti daugumai, jis abejojo, ar tikrai kiekvienas turėtų tai daryti.

Akimirkos iš ekspedicijos Grenlandijoje/ A. Kuro nuotr.
Foto: GRYNAS

„Išeiti į gryną orą pasivaikščioti, pabėgioti, dviračiu pasivažinėti – tikrai geriau negu sėdėti namuose ir nekišti nosies laukan. Kitas dalykas – nežinau, ar tikrai kiekvienam reikėtų eiti į mišką ir naktį nakvoti žiemą. Jeigu žmogus turi poreikį, jis susiras metodus, kaip tai padaryti saugiai. Pirmi kartai tikrai nėra pats maloniausias užsiėmimas“, - juokiasi pašnekovas.

Paklaustas, kodėl jam asmeniškai norisi patirti žiemos žygių potyrius, A. Kuras teigė, kad kartais jaučia poreikį pabūti nepriklausomas nuo civilizacijos: „Norisi pabūti toliau nuo visų patogumų, kuriuos turime mieste ir pabandyti pasitikrinti save, ko esu vertas. Norisi su gamtos stichija nekariauti, o išmokti draugauti. Norisi išmokti prisitaikyti, išgyventi prie labai skirtingų situacijų. Tai yra labiau asmeninio patyrimo poreikis, savęs tobulinimo išraiška“.