Žemaičių pasididžiavimas
Vasario 2-oji diena dar 1971-aisiais metais paskelbta Pasauline pelkių diena. Šią dieną mini prie tarptautinės Ramsaro konvencijos prisijungusios šalys, taip pat ir Lietuva. Žemaitijos nacionalinis parkas šią dieną pradėjo minėti 1991-aisiais – savo įsteigimo metais. Žygis parke organizuojamas jau trečius metus iš eilės, tačiau ir ankstesniais metais parko darbuotojai švietė ir pažindino norinčius su pelkių ekosistemos svarba ir reikalingumu.
Lietuvoje yra septynios teritorijos, kurios yra įtrauktos į tarptautinius svarbių pelkių sąrašus. Tiesa, Žemaitijos nacionalio parko pelkės į juos nepatenka, tačiau žemaičiai ir čia turi kuo didžiuotis.
Žygio metu organizatoriai supažindino dalyvius su lankytinomis parko vietomis, Platelių ežeru, bei pelkėmis, kurių išsaugojimas yra gyvybiškai svarbus miškų ekosistemoms. Viena didesnių pelkių parke – Gaudupio arba kitaip – Narštvinės pelkė.
Užlipę ant jos ledo žygeiviai pastebėjo lede sustingusias varles. Šiltai žiemai vos ne per naktį persiritus į minusinę temperatūrą, ropliai nespėjo pasislėpti nuo stingdančio ledo. Kita vertus, parko biologai svarsto, jog tamsiosios varlės pavasarį gali ir atsibusti. O šviesiosios, matomos nuotraukoje, jau pražuvę.
Vos prieš metus šlapžemė buvo apaugusi medžiais, įvairiais krūmokšniais, raizgynais, tačiau suvokiant pelkių svarbą buvo imtasi priemonių ją išsaugoti.
Pelkių diena nėra vienintėlė šventė, kurią mini Žemaitijos parkas. Žemaitijos nacionalinio parko ekologės Editos Lydienės teigimu, svarbiausios ir labiausiai tradicinės šventės čia – Joninės ir Užgavėnės. „Ne veltui parkas neretai apibūdinamas kaip tradicijų ir gamtos harmonija. Šio parko paskirtis ir yra tokia – mes puoselėjame gamtines vertybes ir saugome tradicijas,“ - teigė nacionalinio parko ekologė.
Šiame parke savo laiku vaikštinėja ir Trys karaliai, nepamirštama Žemės diena, rudenį parke vyksta paukščių išlydėtuvės bei grybų šventė.
Legendomis apipintas parkas
Ekologė E. Lydienė priminė žygeiviams kelias legendas, kurios davė pradžią ne vienam kalno ar įlankos pavadinimui: „Kažkada šioje teritorijoje gyveno Karalienė Bona, kuri turėjo baltą žirgą. Jų niekas negalėjo pagauti ar nušauti. O jeigu jau kažkas bando pataikyti į karalienę ar kumelę – kulka apsigręžia ir nušauna tą, kuris ją paleido. Vieną kartą, Bonos pilį užpuolus priešams, karalienė susikrovė visus turtus, sėdo ant žirgo ir ežero vandeniu bėgo link Šiaurių pusiasalio. Vieno šaulio paleista kulka pataikė tiesiai kumelei į kaktą. Neaišku kodėl karalienės burtai tuo metu nesuveikė, tačiau Bona ir kumelė ties šia vieta ir nuskendo. Todėl pusiasalis ir vadinamas – Kumelkaktės pusiasaliu.“
Organizatoriai parodė ir Lobių kalną, kuris turi savo legendą apie naktį žybsintį lobį ir jo saugotoją - kipšiuką. Šis apžavi žmogų ir tas kiekvieną naktį kasa ir ieško lobių vis kitoje vietoje.
Žemaitijos nacionalinis parkas lankytojus traukia ne tik įvairiomis legendomis, padavimais, išskirtine gamta ir Raudonoje knygoje įrašytais gyvūnais, bet ir darbuotojų nuoširdumu, bei atsidavimu savo darbui. Pelkių dienos proga E.Lydienė ir kiti organizatoriai atidavė savo duoklę vienai svarbiausių, tačiau žmonėms ne itin pažįstamai pelkės ekosistemai. „Pelkėje gausu ne tik gyvūnų, paukščių, bet tai – gamtos inkstai. Jos valo vandenį, o sausrai užklupus – drėkina aplinkines teritorijas. Pelkės nėra pažįstamos žmogui, todėl šių žygių ir ekskursijų paskirtis yra viena – papasakoti žmonėms, kaip tai yra svarbu.“ – žygį užbaigė viena organizatorių.
