Pavyzdžiui, knygas surūšiuoti pagal storį arba leidimo metus; žmones - pagal ūgį, išsilavinimą arba, kas ypač populiaru, pagal požiūrį į kokį nors paskirą reiškinį, pavyzdžiui, Prezidentūrą, skalūnų dujų išgavimą, alkoholio reklamos ribojimą ar pan.
Vyriausybės taip pat rūpinasi sveika mityba
Pastaruoju metu akis bado supaprastinta sveikos mitybos versija, teigiama oficialių sveikatos bei mitybos srities specialistų. Ir ne tik iš Lietuvos. Viskas būtų puiku, jei tos rekomendacijos būtų suprantamos ir įvykdomos, neprieštarautų viena kitai ir viešumoje pasirodančių mokslinių tyrimų išvadoms bei seniau ar net ir neseniai buvusioms taip pat oficialioms rekomendacijoms.
Tačiau kita vertus, ką jis valgys sunervintas tokios nurodymų kakofonijos? Užsispyręs sveikatos sekėjas galvos savo galva, nelabai užsispyręs apskritai mes galvoti ir valgys bet ką - juk jeigu žinovai nesupranta, kaipgi mums susigaudyti?
Rūpestingosios vyriausybės pasirūpina, kad jos piliečiai ir be asmeninio pasirinkimo tam tikrų medžiagų gautų. Iš senesnių ir bjaurių pasekmių (būtent sveikatai) turėjusių pavyzdžių negaliu nepaminėti JAV galiojusių reikalavimų dėti vitamino D į pieną, Kanadoje – fluoruoti vandentiekio vandenį. Bent viena mamų karta ir jų kūdikiai turėjo ištverti dirbtinio pieno propagandą, kuomet mamos pienas buvo laikomas mažiau vertingu už pieno mišinius dėl esą mažesnio mikroelementų ir vitaminų kiekio.
Atrodo, didžiausias absurdas, turėjęs atgrasinti valstybinę valdžią nuo plataus masto dietologinių projektų. Bet nieko panašaus.
Dėl ko Karlsonas buvo teisus?
Po to sekė vajus už multivitaminus besilaukiančioms ir kūdikiams. Tada: gana ilgalaikis vajus prieš visus riebalus, kuris šiuo metu susiaurėjo iki vajaus prieš sočiuosius. Džiugu, kad yra tokia Italija ir jos Viduržemio jūros dieta, kurios naudą sveikatai mokslininkai ištyrė skersai išilgai ir paskelbė, kad ji tokia yra.
Sekant tokia logika, toliau, matyt, eis apribojimai aitriajai paprikai (keista, kad dar nėra) rozmarinams, bazilikams ir kmynams. Kmynams būtinai - nes kiek gi galima mamoms savavališkai vaikus nuo pilvo skausmo gydyti? Mamos apskritai yra kenkėjos - pačios gydo vaikus visokiomis nesaugiomis arbatomis beigi tamsios liaudies prietaruose užgimusiomis procedūromis.
Nenaudėlis cukrus ir jo reabilitacija
Beje, dėl prieskonių ir žolelių aš neironizuoju – kone kiekvienas stiprus augalas (o būtent tokie ir yra prieskoniniai) turi dalių, kurios atskirai paimtos pasižymi mūsų organizmui nepalankiomis savybėmis. Tačiau žmonės - ne laboratorijos bandomieji, jie valgo maistą, o ne atskiras (izoliuotas) maisto sudėtines dalis. Kol jie taip daro, viskas yra puiku. Tačiau, jei pradėsime misti dirbtiniais atskirų substancijų kokteiliais, prarasime tą maisto apsaugą, kurią mums be papildomų direktyvų teikia gamta.
Šiuo metu Lietuvoje vis dar kunkuliuoja kova prieš „baltąją mirtį“ - druską. Beje, ji dar privalomai turi buti juoduota. Nors dalis specialistų niekada su šiuo vajumi nesutiko, niekas jų neklausė. Didžiojoje Britanijoje druska jau praktiškai reabilituota, taigi neišvengiamai po kurio laiko ir pas mus gąsdinimo druska tonas sušvelnės. Dabar rimtai imtasi cukraus.
Pasirodo šiandien tai jau nebegalioja. Girdžiu ir savo ausimis netikiu: dietologė aiškina, kad vynuogese esantis cukrus yra visiškai toks pat, kaip rafinuotas baltas - valgai sau vynuoges ar bananus ir tiesiog matai, kaip cukrus šauksteliais byra tau į burną... Net pilvą suskausta. Beje, esą ir medus už cukrų nėra geresnis, gal net blogesnis, mat labai jau koncentruotas ir dar bakterijų gali jame būti (kaip reklamose sako - nehigieniškai švarus). Geriau jau būčiau negirdėjus. Taigi nesvarbu, iš ko gautas, svarbu, kad cukrus.
Gramais pamatuoti vitaminai ir saugių vištų laimė
Tačiau daugybėje vaisių, grūdų ir netgi daržovių natūralių cukrų yra daug, pavyzdžiui, morkose, bulvėse, ryžiuose, kviečiuose ir t.t. Tad maisto racionas smarkiai susiaurėja.
Tęskime mintį kitoms maisto medžiagoms. Ar tikrai nesvarbu, iš ko gautas vitaminas C - iš kopūstų ar susintetintas laboratorijoje? O baltymas - iš pupos ar mėgintuvėlyje užaugintos mėsos, vitaminas D – pasigamintas būnant saulėje ar suvartotas lašiukais (dėl kurių skaičiaus vieningos nuomonės nėra ligi šiol)?
Pabaigai pacituosiu neseniai žiniasklaidoje pasirodžiusį straipsnį apie vištas ir kiaušinius. Jame autoritetingai teigiama, kad laisvų vištų kiaušiniai nei maistinėmis, nei skonio savybėmis nesiskiria nuo narvuose laikomų. Dėl vitaminų ir mineralų negaliu ginčytis - nematavau, tačiau dėl skonio, švelniai sakant, nesutinku.
Galvoju, gal ir žmonėms taip būtų geriau? Ir nenustebčiau, jei pritaikę šiuo metu išplitusias žmonių laimės matavimo metodikas, sužinotume, kad tikrai - narvuose mums gyventi patiktų labiau.
Narvai, aišku, turėtų būti didesni nei vištų ir maistas gal estetiškiau pateikiamas. Tačiau kadangi, kaip jau žinome, visai nesvarbu, ką valgome, svarbu, kad gauname reikalingą kiekį baltymų, riebalų, skaidulų, mineralų ir vitaminų, maisto, kaip jį suprantame dabar, apskritai nereikia.
Vartokime gerai subalansuotus maistingųjų medžiagų kokteilius (iš ko juos gamins, mums kaip ir neturėtų rūpėti, paliksime tai specialistams) ir sėdėkime savo narvuose su dirbtiniu apšvietimu it šiltnamių agurkai - juk išmatuota, kad jų kokybė lauko agurkams nenusileidžia.
