„Vamzdis“, rež. Vitalijus Manskis

Filmas pradedamas atokaus Sibiro vaizdais. Gyventojai užmeta tinklus ir pasiruošia poledinei žvejybai. Tačiau po kurio laiko ant sniego iš ekečių ištraukia ne gausų laimikį, bet negyvas žuvis. Nors herojai garsiai neištaria, bet žiūrovui tampa aišku – kaltas dujų vamzdis. Apie šį vamzdį ir jo apylinkių gyventojus ir papasakos ukrainiečių autorius dokumentiniame filme „Vamzdis“.
Filmo  „Vamzdis“ stopkadras

1983 m. gamtines atšiauraus Sibiro iškasenas su Europa sujungęs dujotiekis tapo neatskiriama peizažo dalimi. Režisierius leidžiasi į kelionę, sekdamas šiuo vamzdžiu ir fiksuodamas šalia įsikūrusių žmonių kasdienybę. Į daugelį Rusijos regionų, valdomų dujų kompanijos, režisieriui teko prašyti vizų.

Kaip sako pats V. Manskis, šis faktas privertė pasijusti lyg būtum ne Rusijoje. Tačiau kritikai pastebi, jog autorius dokumentiniame filme nesileidžia į politiką ar tiesos įrodinėjimą. Tai stiprioji šio filmo pusė.

Jis tiesiog rodo paprastų žmonių gyvenimus ir meistriškai fiksuoja mažytes, bet iškalbingas smulkmenas.

„Kelionė į pasaulio pabaigą“, rež. Daniel Dencik

Rašytojas, poetas ir režisierius Danielis Dencikas su kūrybine grupe keliauja ten, kur kojos nėra įkėlęs nė vienas žmogus – šiaurės Grenlandijos plotus. Keistos ekspedicijos metu dalyviai ne tik stebi didybe alsuojantį kraštovaizdį, bet ir svarsto aktualius klausimus. Kur šiandien keliauja žmonija? Kokia jos ir mūsų planetos ateitis?

Ar darome viską, kad išsaugotume mus supančią aplinką? Ar kas nors pasikeistų, jei Žemėje staiga nebebūtų žmogaus? 

Stebint nuo globalinio atšilimo tirptančius ledynus, atsakymas, rodos, vienintelis – žmogus pernelyg kišasi į gamtą. Tačiau filmas nėra apokaliptinis, nors autorius iš pradžių manė kuriantis kūrinį apie pasaulio pabaigą.

D. Dencikas sako, jog šis dokumentinis filmas pirmiausia apie didingą, neaprėpiamos įvairovės gyvenimą ir žmogaus trumpalaikiškumą.