D. Liekis. Ar Lietuvos zoologijos sodo uždarymas – vienintelė išeitis?

Kas kartą atvykęs į Lietuvos zoologijos sodą Kaune girdžiu kaip visokios senmergės ir „supermamytės“, spoksodamos į gyvūną, kurį tik kartą ar kitą matė televizoriaus ekrane, bamba apie jo gerovę, kamavimą ir geresnį gyvenimą kur nors laisvėje.

Žinoma, mūsų vienintelio valstybinio zoologijos sodo įrengimas ir gyvūnų laikymo sąlygos negali prilygti didžiųjų Europos miestų zoologijos sodams. Todėl tie, kas bent akies krašteliu matė, kaip gali būti kitur, turi pagrindo nuogąstauti dėl gyvūnų gerovės pas mus.

Tačiau didelė dalis Lietuvos zoologijos sodo augintiniams skiriamų jautrių žodžių nepagrįsti dėl elementaraus nežinojimo ar tingėjimo paskaityti informaciją lentelėje prie aptvaro. Dažnai lankytojai interpretuoja gyvūnų elgseną pagal žmogiškas klišes ir įžvelgia kančią ar „laisvės troškimą“.

Ironiška, bet visi zoologijos sodo augintiniai gimę nelaisvėje ir jokio diskomforto dėl sau nuo gimimo įprastos aplinkos nejaučia.

Kaltas zoosodas ar tie, kurie jam skiria lėšas?

Dėl skurdžių sodo įrengimų nuogąstauju ir aš. Regis, mažai kas pasikeitė nuo prof. T. Ivanausko laikų – galima sakyti, surūdijusios grotos ir ankštoki judrių gyvūnų aptvarai sufleruoja apie Renė Dekarto (kalbėjusio apie elgesio su gyvūnais etiką, - red. past.) filosofiją. Tačiau matydamas su kokiu atsidavimu ir aistra dirba zoologijos sodo personalas, negaliu įžvelgti jokių piktybiškų kėslų kamuoti gyvūnus ar jais nesirūpinti.

Manau, kad kiekvienam sodo prižiūrėtojui, kuris kasdieną šeria ir kuopia įvairaus plauko žvėrių gardus, plyšta širdis girdint kalbas apie nerūpestingą elgesį, marinamus gyvūnus ir sodo uždarymą. Regis, lankytojams nemalonūs įspūdžiai po vizito Kauno zoologijos sode užkerta kelią sodo klestėjimui. Žmonės neina, nes sodas atrodo liūdnai. Sodas atrodo liūdnai, nes niekas neperka bilietų.

Jei tai būtų įmonė, jai aiškiai šviestų bankrotas. Tačiau šiuo atveju Lietuvos zoologijos sodas - valstybinė įstaiga, pavaldi Aplinkos ministerijai. Jei kuris nors padaras zoologijos sode merdi, tai tik dėl neatsakingo lėšų planavimo ir investavimo į kultūros ir švietimo sritį.

Kai tuktelėjęs valdininkas, kalbėdamas apie zoologijos sodo ateitį ir būtinybę investuoti, abejingai mosteli ranka, reikia priminti, kad šnekame apie Lietuvos gamtos istoriją. Zoologijos sodą Kaune įkūrė prof. T. Ivanauskas. Savo laiku, tai buvo tikra gamtinio švietimo Meka. Šiais laikais, kai gyvūnai matomi tik elektroniniuose ekranuose, svarbu puoselėti tuometinę gamtininkų iniciatyvą – atvesti žmogų pas gamtą, jei žmogus tingi eiti susipažinti su pastarąja.

Kaip rasti išeitį iš užburto rato?

Galim tik įsivaizduoti, koks neeilinis ir klestintis mūsų zoologijos sodas būtų, jei pinigus, skirtus Valdovų rūmams, skirtume gamtos populiarinimui. Ko gero, iniciatyvus zoologijos sodo personalas neturėtų elgetauti stengdamasis nupirkti ir lietuviams parodyti dramblį (ką tik įvyko paramos zoologijos sodui aukų rinkimo akcija). Gal turėtume du dramblius ir didelį aptvarą. Dar atnaujintą ir praplėstą terariumą su begale nariuotakojų ir roplių. Didesnį meškų aptvarą ir dar vieną baltąjį lokį. 

Bet vietoj to gavome dar vieną istorijos muziejų (tiesa, pusės kilometro spinduliu galite rasti dar trejetą tokių pačių). Valdovų rūmuose daug reprodukcijų, eksponatų iš Italijos ir Vakarų Europos. Ten taip pat nemažai koklių. Tiesą pasakius, tai tikras koklių muziejus. Nes, matyt, sunku užpildyti tokias erdves skirtingais eksponatais.

Tuo metu Lietuvos zoologijos sodas su tikra istorija ir realia misija  vienintelis ir unikalus mūsų šalyje – mėgina rasti išeitį iš užburto rato, pritraukti lankytojus ir europines lėšas. Nes, matyt, tai kas iš tiesų lietuviška, turi rūpėti visai Europai, kuri net ir norėdama nesuvoktų pirmojo Lietuvos zoologijos sodo istorinės ir kultūrinės vertės.