- Kaip suprantate Smiltynės populiarinimo gamtosauginę, ekologinę prasmę?
- Mes nuolat mokomės gyventi, suprasti įvairius mūsų būties dėsnius. Tai nėra paprasta. Būti tam tikroje aplinkoje taip pat reikia mokytis, nes kiekviena aplinka turi savo reikalavimus. Vienokie mes būname mieste, visai kitokie - gamtoje. Bent taip turėtų būti. Tad mokytis buvimo gamtoje irgi yra procesas.
Vienus iš mūsų tėvai nuo pat vaikystės pratino ir mokė to, kiti, ypač miestiečiai, gamtoje pasijunta svetimkūniais. Vieni bent jau automobilio radiją turi paleisti visu garsu, kad neliktų bauginančios tylos arba pasitelkti kuo didesnę kompaniją, kad nepasijustų vienišais. Jei viduje yra tuštuma, tereikia nueit į mišką ir išsigąsi pats savęs.
Esu įsitikinusi, kad norint pajusti teigiamas emocijas pro gamtą negalima tiesiog praeiti, gamtoje reikia BŪTI. Laiko tėkmė iš tiesiosios čia turi išsiskaidyti į daug krypčių ir tuo pačiu sulėtėti. Persikėlus keltu, galima labai aiškiai pajusti kitoje marių pusėje vis greitėjantį Klaipėdos miesto pulsą, kaip kontrastą visai kitu gyvenimo ritmu gyvenančiai Smiltynei. Ji pati savaime yra gamtos mokykla, tereikia užvesti ant takelio, ką mes ir darome.
Gamtosaugą ir ekologiją mes dažniausiai įsivaizduojame kaip konkrečias priemones, nukreiptas tam tikrų, konkrečių vertybių išsaugojimui. Mums norėtųsi propaguoti tai kaip gyvenimo būdą – neskubėti, sulėtinti gyvenimo tempą, sustoti ir būti ten, kur tave supa estetiška, ramybę skleidžianti aplinka. Laikas per kurį žmogus nieko nevartoja ir neperka jau gali būti vadinamas ekologiniu arba gamtą tausojančiu laiku. Mes siekiame, kad tokio laiko mes visi turėtume kuo daugiau.
- Gal galėtumėt detalizuoti dabartinę viziją, kas bus daroma su šiais Smiltynės nameliais, kurie iškrausčius gamtos muziejų, apmirė? Kas juose veikia dabar?
Nešildomose vilose eksponatams grėsė sunykimas, todėl jie buvo perduoti Klaipėdos universitetui. Be to ekspozicijos buvo pasenusios ir neatitiko nūdienos poreikių. Kilo klausimas, ar ramiai laukti ES paramos rekonstrukcijai, ar bandyti ką nors daryt. Lėšų papildomai veiklai šiuo metu parkas neturi, bet tuo teisintis nenorėjome. Susirinko parko direkcijos kolektyvas ir nusprendė, kad reikia veikti. Teko ieškoti kompromisų, kurie mūsų dideliam džiaugsmui pranoko mūsų lūkesčius. Mūsų tikslas, kad Smiltynėje būtų gyvybė, kad nebūtų užrakintos durys, pasiektas. Šiuo metu trijuose nameliuose įsikūrė trys klaipėdiečių viešosios įstaigos, kurių veikla papildo nacionalinio parko funkcijas – gamtos ir kultūros vertybių propagavimas, pažintinė, edukacinė veikla.
- Paskelbėte norą bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, kultūrinėmis, ekologinėmis iniciatyvomis. Kaip jos čia gali pasireikšti?
- Paskelbdami kvietimą bendradarbiauti tikėjomės, kad atsilieps panašios organizacijos kaip „Žvejonė“, „Žali“, kurios tiesiogiai propaguos gamtosaugines vertybes. Iš klaipėdiečių jokių pasiūlymų kol kas negavome – atsiliepė tik vilniečiai, susivienijimas „Žali“, kurie siūlo rodyti filmus „žalia“ tematika bei organizuoti žaliųjų forumą. Tuo labai džiaugiamės, nes mūsų teisininko Martino sugalvotas naujadaras – žaliuomenė – vakarų Lietuvoje dar labai išsisklaidžius.
Tad norisi juos sukviesti į vieną būrį. Taigi šiuo metu gamtosaugą propaguojame ne tiesiogiai, bet per meną ir kūrybą. Smiltynėje dar nėra užpildyti nei erdvė nei laikas – tad norinčius pasireikšti ir toliau kviečiame bendradarbiauti su mumis.
- Kokias prielaidas matote čia veikti gamtos mokyklai, kaip ji plėtosis?
Šiuo metu modeliuojame, kaip turėtų atrodyti ateityje veiksianti gamtos mokykla. Jau dabar aišku, kad ten bus pagrindinė Kuršių nerijos gamtos ekspozicija, dalis jos bus keičiama, taip pat įvairios multifunkcinės paskirties patalpos skirtos renginiams, edukacijai, laboratorija, gamtos biblioteka- skaitykla, informacinis centras. Šio projekto kūrimui pasitelksime mokslininkus, įvairių sričių specialistus. Dabar mūsų vykdoma veikla taip pat mums bus gera praktika, tiriant, ko reikia lankytojams, kas juos gali sudominti ir kaip geriausia pasiekti mūsų svarbiausio tikslo – per pažinimą išmokyti žmones saugoti bei puoselėti gamtą, vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę nesvarbu, kur jie begyventų – Lietuvoje ar kitoje žemės pusėje.
- Kokie dar renginiai numatomi šiais metais?
Nidos dailininkų kolonijos bei Karaliaučiau meno akademijos dailininkų darbai nukels mus į senąją Kuršių neriją, Klaipėdą ir Rytų Prūsiją. Kūriniai per 2010-2013 m. laikotarpį įsigyti Vokietijos meno aukcionuose. Parodos akcentai – senieji Prūsijos žemėlapiai, karalienės Luizės portretai, Memelio vaizdai, senosios Klaipėdos ir Klaipėdos krašto graviūros ir kt. „Nidden“ sukauptos, per 1000 darbų skaičiuojančios kolekcijos paveikslai jau buvo eksponuojami keliose Nidos bei Klaipėdos salėse.
Bet dar niekada jie taip gražiai nederėjo su aplinka, kaip Smiltynės viloje. Atrodo, lyg jie čia būtų jau daugybę laiko. Apie parodą girdime labai gerus atsiliepimus, ji teikia lankytojams nepaprastai daug teigiamų emocijų.
Paroda veikia: I-VI 11.00 – 18.00 val.
Smiltynės g. 12 muzikos studija „Grock“ įsikūrė savo vasaros rezidenciją. Jos tikslas budinti kūrybiškumą, meninę komunikaciją, kurti muziką, tekstus, ieškant kūrybinio įkvėpimo gamtoje . Keturis kartus per savaitę čia planuojami bendri muzikavimai. Bus kviečiamos atvykti šeimos su įvairaus amžiaus vaikais, būsimos mamos, neįgalieji. Taip pat planuojama surengti keturis studijos koncertus, skirtus plačiai visuomenei.
Kviečiame visus apsilankyti Smiltynėje. Neatsitiktinai savo vasaros buveinei mes davėme tokį pavadinimą. Kuršių nerija iš tikrųjų prasideda Smiltynėje ar net Kopgalyje, nors kaip sėkmės linkėdamas buvęs nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas, valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės pavaduotojas Romas Pakalnis mums pasakė – svarbiausia, kad ji apskritai prasideda.
