Kas tai ? „Žvejų rojus“ -  tai gausiai įžuvintų ežerų teritorija, kurioje įvairias paslaugas žvejams teiktų kaimo turizmo sodybos, būtų galima išsinuomoti valtis, žvejybos gidą, visą reikiamą žvejybos įrangą ir netgi nusprendus, kokios žuvies šiandien norėsite, vykti prie tos rūšies žuvimis knibždančio ežero.

Vizija: žuvų knibždantys ežerai, nedideli mokesčiai, besišypsantys gidai

Viceministras Linas Jonauskas
Foto: DELFI

„Yra noras Lietuvą padaryti žvejų rojum, - diskusiją pradėjo viceministras Linas Jonauskas. - O tiksliau – norime imti ir kurį nors Lietuvos regioną padaryti, tikrąja to žodžio prasme, žvejų rojumi. Reikėtų, kad tas regionas būtų vandeningas, jame būtų valstybinių vandens telkinių. Šiame regione Aplinkos ministerija didesnį dėmesį skirtų įžuvinimui, užtikrintume atitinkamą kontrolę, galbūt net skirtingai reglamentuotume ir toje vietoje žvejyba būtų kiek kitokia, nei Lietuvoje.

Tačiau pagrindinis principas – jokių papildomų mokesčių, jokio papildomo bilieto nereikėtų pirkti, galiotų tas pats žvejo mėgėjo leidimas, su kuriuo galima žvejoti valstybiniuose vandens telkiniuose. Skirtumas būtų tik tas, kad „žvejybos rojuje“ ne tik galėtum pasigauti žuvies, ne tik gerai praleisti laiką su savo šeima, kurti pridėtinę vertę tam regionui ar rajonui.“

L. Jonausko nuomone, prie tokios Aplinkos ministerijos idėjos turės prisidėti pasirinktos savivaldybės: joms tektų užtikrinti, kad būtų pakankamai patogių stovėjimo aikštelių, kad nuo paežerių operatyviai būtų išvežamos šiukšlės, kad būtų galimybė į vandenį nuleisti valtis, aplink vandens telkinius stovėtų informaciniai ir įspėjamieji ženklai.

Žvejas važiuoja LAI-MI-KIO. Gali nuogos vaidilutės šokti klumpakojį – jei jis nepagauna laimikio, kuriuo gali pasigirti, jis ten daugiau nevažiuos. Nevilios nei ryškiai nudažytos valtys, nei suoliukai, nei tvenkiniai.
Ramūnas Povilanskas

„Manome, kad tokiu žingsniu sustipriname ir kaimo žmonių galimybes išgyventi, nes galvojame apie verslinės žūklės uždraudimą nuo 2015-ųjų sausio 1-os dienos, - paaiškino viceministras. - Tad žmonėms, žvejojusiems ežeruose, norime suteikti papildomų galimybių. Taip pat galvojame apie žuvies rūkymo, apie nakvynės paslaugas ir kitus dalykus, kas ir būtų pridėtinė vertė tai savivaldybei, kuriai visa tai grįžtų mokesčių pavidalu. Kviesime prisidėti verslininkus, kurie gamina žvejybinę įrangą, kad jie užtikrintų įrangos nuomą. Vienaip ar kitaip mes įgyvendinsime tokį projektą, tik klausimas – kur, kaip ir kokiu mastu.“

Perspėjo dėl užkrėstų Lenkijos žuvų

Bendrovės „Fanatikai“ vadovas Virginijus Lukoševičius svarstė, jog gausiai įžuvintus „žvejų rojaus“ vandens telkinius praktiškai dieną naktį turėtų saugoti kokia nors privati saugos tarnyba.
Vyras tikino, jog pagavęs brakonierius už pakarpos ežere, kurį nuomojasi iš valstybės, negali prisikviesti aplinkosaugininkų.

Bendrovės „Išlaužo žuvis“ direktorius bei Nacionalinės žuvų augintojų asociacijos atstovas Darius Svirskis taip pat skundėsi, jog iš Dotnuvėlės upelio Akademijos tvenkinio, kurį jis ilgus metus įžuvino, žuvis išgraibsto suvažiavę kėdainiečiai bei panevėžiečiai.
Taigi geri norai ir didelės investicijos gali greitai ištirpti.

„Brakonieriai tapo labiau ciniški ir, sakyčiau, labiau profesionalūs. Brakonierystė toliau vykdoma, tik kai kurie pradėjo bijoti tų didelių baudų“, - kalbėjo D. Svirskis.

Vyras taip pat perspėjo ministeriją dėl žuvų pirkimo iš Lenkijos – ten šiuo metu siaučia stiprūs upėtakių, lydekų virusai.


D. Svirskis rekomendavo vandens telkinius žuvinti karpiais bei amūrais. Šie, nors ir sudrumsčia vandenį, sukuria gerą terpę veistis ir maitintis kitoms žuvims.

„Įtrauksime tokį punktą į įžuvinimo konkurso sąlygas – jei tai bus žuvis iš užsienio, ji mažiausiai parą bus karantinuojama ir bus atliekami visi įmanomi tyrimai, ištiriamos visos virusinės ar bakteriologinės
ligos“,- žadėjo L. Jonauskas.

Vienas iš prentendentų - Molėtų rajonas

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas Linas Žabaliūnas pateikė įžvalgas dėl rajono, kuriame turėtų gimti „žvejų rojus“, pasirinkimo.

„Pasirenkant savivaldybę, manau, reikėtų ieškoti, kur yra geriausia infrastruktūra šalia vandens telkinių, kur daugiausia galimų partnerių. Manau, visos Lietuvos „žvejų rojumi“ nepadarysime ir nereikia net bandyti, nes visos geros iniciatyvos prasideda nuo pilotinių projektų nedideliuose regionuose. Visko neapimsim“, - teigė L. Žabaliūnas.

Gandas apie tai, jog Lietuvoje atsigavo lašišų populiaciją, pasklido žaibiškai. Užtenka į internetą įkelti laimikio nuotraukas ir užsieniečiai jau nori atvykti į vietovę, kurioje tokia žuvis pagauta.
Citata

„Aš įsivaizduoju žvejų rojumi savo rajoną, - teigė Molėtų rajono mero pavaduotojas Henrikas Ivickas. - Turi būti ežeringas kraštas, su išplėtota kaimo turizmo infrastruktūra: valčių, baidarių nuoma, privažiavimai, nedideli atstumai nuo didžiųjų miestų. Šiuo metu mūsų rajono gyventojų skaičius padvigubėjo. Bet jie vis tik dar sutelpa prie ežerų. Gerai išplėtotas kaimo turizmas – apgyvendinimas, maitinimas. Mūsų krašte neišplėtota žemdirbystė, nes žemės nederlingos ir „užėję“ miškais. Tad, mano nuomone, reikėtų rinktis tokius kraštus.“

„Didžiausia koncentracija sodybų – Molėtų rajone. Čia yra virš 42 sodybų ant ežerų krantų, kurios dirba, turi išvystytą infrastruktūrą, yra pasiruošę teikti žvejams įvairias paslaugas. Zarasų rajone – 40 sodybų. Jei žiūrėtume į Alaušo, Sartų ir Čičirio ežerų trikampį, yra net 65 sodybos, kurios yra suinteresuotos tokiu projektu“, - jam pritarė ir L. Žabaliūnas.

Molėtai
Foto: M.Jovaišos nuotr.

Žvejams neįdomios nuogos vaidilutės

Diskusijos nuotaiką šmaikščiu pasisakymu praskaidrino Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros profesorius Ramūnas Povilanskas. Jis susirinkusiems priminė, jog žvejai kažkur vyksta ne dėl patogaus sodybos kambario, o dėl laimikio.

„2007 -aisiais metais turėjome projektą su kolegomis iš Švedijos apie rekreacinės žvejybos vystymą ir tikrai atlikome labai nuoseklų tyrimą. Atsakymų esmė buvo – žvejas važiuoja LAI-MI-KIO. Gali nuogos vaidilutės šokti klumpakojį – jei jis nepagauna laimikio, kuriuo gali pasigirti, jis ten daugiau nevažiuos. Nevilios nei ryškiai nudažytos valtys, nei suoliukai, nei tvenkiniai. Kiti du svarbiausi punktai po laimikio, lemiantys vietos pasirinkimą, buvo privažiavimas prie vandens telkinio ir atstumas iki artimiausios parduotuvės. Na, gal mes daromės civilizuotesni, tyrimas darytas 2007-aisias, bet matote, kokie tų žvejų poreikiai. Taigi spręskite, kuriame rajone būtų lengviausia užtikrinti laimikius“, - kalbėjo mokslininkas.

Jei norime vystyti žvejybinį turizmą, galime orientuotis tik į pačius didžiausius ežerus, kurių yra apie 10, taip pat Nemuno žemupį ir Kauno marias.
Antanas Kontautas

Po jo žodžių užvirė diskusija: vieni siūlė pasirinkti Kauno marias, kiti kritikavo, jog iš Kauno žvejai išvyks nepasilikę, savivaldybė neturės jokios naudos, tik be paliovos tvarkys išaugusius šiukšlių kalnus.

Dėl Ignalinos ir Molėtų rajonų suabejota, nes ten visuomet juntamas didelis žmonių srautas iš sostinės, sunku rasti laisvą kaimo turizmo sodybą, o kas tris metrus pakrantėje matyti sutūpusius žvejus,matyt, niekam nepatiktų.

Kuriant rojų nereikia konkuruoti su gamta

„Esame 2006-aisiais analizavę, kiek maždaug Lietuvoje galima pagauti tos žuvies. Jei norime vystyti žvejybinį turizmą, galime orientuotis tik į pačius didžiausius ežerus, kurių yra apie 10, taip pat Nemuno žemupį ir Kauno marias, iš esmės, - kalbėjo Klaipėdos universiteto rektorius bei Žvejų mėgėjų tarybos pirmininkas Antanas Kontautas. - O jei norime žvejybinį turizmą vystyti kartu su kitomis paslaugomis, tuomet galime galvoti apie, pavyzdžiui, regioną Meteliai-Obelija-Dusia, arba apie Daugų ežerą, sakysim, dar viena vietovė – Sartai-Alaušas-Čičirys. Nereikėtų orientuotis į labai smulkius regionus.“

A. Kontautas perspėjo, jog gausiai įžuvinus vandens telkinius ir leidus visiems juose laisvai žvejoti, plėšriųjų žuvų neliks per vieną rudenį.

Lietuvos karpių žūklės čempionato antras turas
Foto: Organizatorių nuotr.

„Nemuno žemupys, Kauno marios ar dideli vandens telkiniai – ten jau rojus, - papriekaištavo Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas. - Kaip Ramūnas sakė – žvejas važiuoja laimikio. O ten įžuvindami mes laimikio nepadidinsim – jis pasklis ant 2000 hektarų... Ten jau yra rojus, sukurtas pačios gamtos. Negalime prisiimti nuopelnų, kad sukūrėme rojų. Jei kalbame apie įžuvinimą, tai turėtų būti visai maži vandens telkiniai. Ten galima nuolat atvežti žuvis ir papildyti. Ir žvejyba vyktų: suleidžiam-sugaunam principu. Tai gali būti lydekos, vaivorykštiniai karpiai, upėtakiai ar dar kažkas. Geras pavyzdys su Žuvininkystės regiono vietos veiklos grupėmis – ES jas remia, išleista 20 milijonų, bet rojaus kažkodėl niekur nesukūrė. Kodėl ? Nes tose grupėse didžiąją dalį sudaro žvejai-verslininkai ir ten žvejai – mėgėjai neturi jokio balso.“

Užsieniečius galima atsivilioti gigantiškų laimikių nuotraukomis

Laidos „Šiandien kimba“ prodiuseris bei bendrovės „Kotas“ direktorius Saulius Vigraitis teigė, jog nuvykus į kaimo turizmo sodybą jam nesinori sėdėti vienoje vietoje. Norisi, jog kažkas paorganizuotų ar patartų, kuriame dar iš aplinkinių ežerų galima pagauti gerą laimikį.

„Jei prie šito ežero pagavo lydekų, sodybos šeimininkas sakytų: „Gal, ponas, šiandien norite pagauti sterkų? Štai, ežeras už 50 kilometrų, sėdam, pavažiuojam.“ Jei koncentruojamės į mažus ežerus, ir jūs prileisit, mes išimsim, tai ilgai netruks tas ciklas... Na, žinoma, jei orientuojamės į tokį ne maniaką, o žveją -pliažininką, kuris vyksta su šeima, tada smagu būtų ta kaimo turizmo sodyba“, - kalbėjo S. Vigraitis. 

Vyras prisiminė, jog gandas apie tai, jog Lietuvoje atsigavo lašišų populiaciją, pasklido žaibiškai. Užtenka į internetą įkelti laimikio nuotraukas ir užsieniečiai jau nori atvykti į vietovę, kurioje tokia žuvis pagauta.

Diskusijoje vieningai nerastas sprendimas, kuris rajonas virs žvejų rojumi, tačiau tikimasi suburti darbo grupę, kuri nustatytų aiškius kriterijus savivaldybėms, norinčioms pretenduoti į tokį statusą.