Nuomonė. Aš prieš ekologiją arba kodėl vegetarai valgo mėsą?

Aš – prieš ekologiją! Aha. Iš karto nesunku įsivaizduoti iš nuostabos pakeltus antakius, gal net prie smilkinio sukiojamą smilių... Sakydama „prieš ekologiją“ minty turiu tai, kas virto dar viena gražiu tikslu prisidengusia vartojimo mada.

Aplinkosauga ir perdėtas rūpinimasis savo sveikata tampa pelningu komerciniu judėjimu „pirk ekologišką“, kurio tikroji ideologija lieka nepakitusi: vartok. Ši mada mus jau paskatino įsigyti visokiausių anksčiau negirdėtų ir nežinia ar tikrai būtinų dalykų, tokių kaip spirulina melsvadumbliai, puerh arbata, kokosų aliejus, ar drobiniai pirkinių krepšiai. 

Nes „ekspertų teigimu“ mums neva trūksta įvairių mikro-elementų, o tas aliejus minkština odą, o krepšiai... na, juk visi matys, kokie mes ekologiški, nešiodami tuos krepšius.

Nušvitimas ar tamsumas?

Pamenu kaip jaučiausi pirmą kartą perskaičiusi kažkokį rimtesnį straipsnį apie sintetinės kosmetikos žalą. Tada mane ištiko tarsi ekologinis nušvitimas – suvokiau kaip kenkiu sau ir aplinkai. Ir ko tuomet griebiausi? Išmečiau visus namie rastus produktus ir internetu užsisakiau naujų – natūralių, grynų, ekologiškų.

Tądien didžiavausi savimi ir socialiniame tinklapyje bičiulius raginau pasielgti taip pat. Dabar, prisipažinsiu, - šiek tiek gėda. Prieš save pačią. Mat apsigavau ir lyg ta avelė pasidaviau madai – ekologiniam vartojimui. 

Ką daryti ištikus ekologiniam nušvitimui? Klausimas čia beveik filosofinis. Tarkime, atsikratome visų dar tinkamų vartoti (nepasibaigęs galiojimo laikas, pakuotė dar pilna ir pan.), tačiau gamtai ir kūnui priešiškų produktų (pavyzdžiui, dantų pastos, indų ploviklio, lūpų dažų ir genetiškai modifikuotos sojos). Tai protingas poelgis ar švaistymas? 

Nesunku suprasti nekantrumą trokštant kuo greičiau tapti sveikuoliu ir žaliuoju. Tačiau verta atsiminti, jog išmetant kenksmingus produktus, jų pakuotės niekur neišnyks. Be to, vos atsikračius „blogųjų“ dalykų, teks pirkti naujus – „teisingus“. Tačiau, jei vartojome tuos produktus dešimt metų, ir vis dar esame sveiki gyvi, gal vis tik verta palūkėti dar porą mėnesių, suvartoti iki galo (atiduoti kaimynams, pasidėti į sandėlį)ir tuomet pamažu pirkti vis naujas, ekologiškas prekes?... 

Prisipirkdami kalnus nežinia ar reikalingų buities produktų deja ne tampame nušvitusiais žaliaisiais, bet ir toliau liekame vartotojais tamsuoliais... 

Sunku atsispirti

Žymiai sunkiau nei įprastinei, yra atsispirti ekologiškų prekių reklamai. Juk čia ne šiaip prekė, o sveika, naudinga, ekologiška... O jei kaina aukštesnė? Bet yra už ką mokėt! Ir sąžinė negriaužia – juk teisingas pirkinys.

Štai šitaip pamažu „eko“ tampa labai paveikiu komerciniu faktoriumi, kol mes sau patenkinti manome, kad vartodami ekologiškas prekes atliekame kone žygdarbį. Bet tai - neteisingas supratimas.

Būti ekologišku nereiškia nukrauti savo vonios ir virtuvės spinteles brangiais kremais (iš serijos „netestuota su gyvūnais“), įsigyti visokių egzotiškų maisto papildų ir tris kartus brangesnį indų ploviklį, skalbimo miltelius ir natūralaus pluošto patalynę. 

Ekologija visų pirma turėtų būti suprasta kaip siekis vartoti mažiau. Pavyzdžiui, užuot pirkus patvarų ekologišką pirkinių krepšį, galima ilgai ir laimingai naudoti vis tuos pačius namie prisikaupusius plastikinius maišelius. Prisikrauti jų į rankinę, laikyti automobilyje – kad prireikus nereikėtų pirkti naujo. Arba iškylaujant gamtoje vietoje indų ploviklio naudoti paprasčiausią smėlį...

Ir užuot pirkus daugybę maisto papildų ir eliksyrų, paremti vietinius ūkininkus valgant jų užaugintus vaisius ir daržoves. Nes dabar, atrodo, mūsų jau nereikia įtikinėti rinktis ekologišką prekę. Gana tų visažinių ekspertų. Verčiau telktis į sąmoningą ir darnią bendruomenę, kur galėtume ne vieni kitus smerkti (Įsivaizduoji, jie nerūšiuoja šiukšlių!) , o mokytis iš savo kaimynų.

Kodėl vegetaras valgo mėsą? 

Štai vienas mano pažįstamas Rimas, prisiekęs vegetaras, retkarčiais valgo mėsą. Ne dėl to, jog negali atsispirti pagundai. Tiesiog kartais jis pabaigia tai, kas atlieka ant stalo.

„Nenoriu švaistyti maisto. Jei nesuvalgysiu šitos pusės kepsnio, jis dabar keliaus į šiukšliadėžę, kol aš sau atskirai troškinsiu ryžius? Bet juk tai švaistymas! O vegetaru aš tapau vedamas aplinkosaugos paskatų.‘‘

Birutė, namų šeimininkė. Nors jos vaikai nuolat šaiposi, kad jų mama kaip ta šarka – tempia į namus visokias atliekas ir nieko neišmeta, iš tiesų Birutė laikosi labai puikios taisyklės – ji pati dorojasi su savo šiukšlėmis, ir tikrai beveik niekas nenueina veltui. Žinodama, kad nebus kur dėti (nes sandėliuko lentynos jau pilnos jogurto indelių, stiklainiukų, buteliukų, skardinių ir dėžučių), Birutė įgudo pirkti prekes be pakuočių – tai iš turgaus, tai pas ūkininkus nuvažiuoja, ir savo tarą nusiveža.

Maisto atliekas moteris pūdo, popiergaliais kūrena židinį, atliekamuose dubenėliuose daigina grūdus, augina prieskonines žoles, plauna ir džiovina panaudotus plastikinius maišelius, kol Birutės spintelėse ir paloviuose kaupiasi „gal kada prireiks“ atliekos. 

Linas apkeliavo bene pusę pasaulio, o jo namuose nematyti jokių iš kelionių persivežtų suvenyrų – nei statulėlių, nei paveikslėlių, pagalvėlių ar amuletų. Keliaudamas jis vadovaujasi posakiu: imk tiktai nuotraukas, vok tiktai laiką, palik tiktai pėdsakus... O besivystančių šalių ekonomiką stengiasi paremti pirkdamas bilietus į vietinius spektaklius, pasirodymus, kultūrinius renginius, rezervuarus, muziejus. 

Asta jau keleri metai turiu susigalvojusi taisyklę – nusipirkusi vieną drabužį, turi išmesti kokį nors kitą. Tada labai gerai pagalvoja prieš ką nors pirkdama, ir dažniausiai, kadangi gerų daiktų išmesti nesinori, beveik nieko ir neperka – nebent kažkas tikrai susidėvi. Išmesti – nereiškia, jog daiktas būtinai keliauja į šiukšlių dėžę. Yra daugybė kitų rūbų atsikratymo būdų: parduoti internetu, paaukoti labdarai (kad ir nunešti į artimiausią dėvėtų drabužių parduotuvę), sukurti kokią crazy dekoraciją namams, padovanoti draugei ar bent jau paversti grindų skuduru.

Lygiai taip galima elgtis ir su kitais dalykais – nepirkti maisto, kol šaldytuvas dar pilnas. Užėjus į parduotuvę savęs klausti: aš šito daikto noriu, ar man šito daikto reikia? Investuoti į kokybę, o ne kiekybę.

O milžiniškame gardėsiais gundančiame ir spalvingais suvenyrais akinančiame prekybos centre pamačius raudonas raides „Akcija“ arba „Išpardavimas“, kaip maldą sau kartoti kadaise Sokrato ištartus žodžius: Kiek daug pasaulyje yra daiktų, kurių man nereikia!