Daug žalumos, mažas gyventojų tankumas
„Galima sakyti, kad Vilnius yra miestas parke“, - taip trumpai situaciją apibūdino A. Kaušpėdas. Architektas sako, kad Vilniaus urbanistinei struktūrai yra būdingas žemas gyventojų tankumas. Pastebima, kad vilniečiai bėga iš miesto į priemiesčius. Tai reiškia, kad menksta miesto efektyvumas – valdžiai tenka išleisti daug pinigų keliams, miesto infrastruktūrai, kuria naudojasi vis mažiau žmonių.
Architektas atkreipia dėmesį, kad Vilniuje dar 1998 m. gyventojų tankis buvo 48 gyventojai viename hektare: “Šiandien visi kažkur išsilakstė, turime apie 39 gyventojus/ ha. Kur jie pabėgo?Ten, kur ir aš pabėgau. Į priemiestį. Visi pabėgo į savo fazendas“, - atkreipė dėmesį architektas.
Planas nuo bankroto – miesto tankinimas
Architektas pabrėžia, kad būtina spręsti ir miesto skolų problemas. Kaip žinoma, šiuo metu Vilnius turi apie 1 mlrd. litų skolų. „Iš jų apie 660 tūkst. Vilnius skolingas komerciniams bankams, likusi dalis – įvairios skolos savo klientams, nesusimokama netgi savo savivaldybės įmonėms“, - sakė žymus architektas.
„Kaip išgelbėti Vilnių nuo atrodo neišvengiamo bankroto? Ar egzistuoja kokia nors alternatyva? Ar gali būti Vilnius ir žalias, ir gyvas? Atsakymas drąsus – taip, gali. Turime tankinti miesto urbanizuotas teritorijas ir tuo pačiu nemažinti miesto žaliųjų plotų. Buvęs Vilniaus miesto vyriausiasis urbanistas Mindaugas Pakalnis paskaičiavo, kad miesto centrinėje ir vidutinėje dalyse yra apie 500 ha plote netinkamai naudojamų žemės plotų, kur galėtų apsigyventi apie 150 tūkst. žmonių“, - akcentavo A. Kaušpėdas.
Šiuo metu architektai nemažai dirba prie gyvenamųjų kvartalų kūrimo apleistose teritorijoje, kas, anot žinomo architekto, turėtų būti ta kryptis, kuria judant miestui būtų galima pagelbėti tiek finansiškai (kad nebūtų didinamos išlaidos iš valstybės biudžeto bendrai infrastruktūrai kurti), tiek ir patiems gyventojams pasiūlant sąlygas, kaip mieste gyventi turint šalia žaliųjų erdvių teikiamus privalumus.
Ko žmogus tikisi iš gyvenamojo būsto mieste?
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento Estetikos skyriaus vedėja bei Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė Vaiva Deveikienė, dalyvaudama konferencijoje, pasidalino savo mintimis, kokią naudą žaliosios erdvės neša tiek miestui, tiek ir patiems gyventojams.
V. Deveikienė taip pat atskleidė, kad Vilniaus miesto bendrajame plane iki 2015 -ųjų numatytos urbanistinės žalios erdvės arti namų, kad žmonės galėtų jaustis komfortiškai. Savivaldybė skaičiuoja, kad gamtinės teritorijos Vilniuje sudaro 19 296 ha, miesto želdynai - 1 228 ha.
Tarp gerųjų pavyzdžių, kaip galima plėsti miesto žaliąsias erdves, V. Deveikienė minėjo prieš porą metų įvykusį konkursą Misionierių sodams įrengti, taip pat pasidžiaugė parku Trakų Vokėje. Anot jos, artimiausiu metu laukia ir dar vienas ambicingas projektas – Neries upės abiejų krantų tvarkymas.
Želdynai mieste – prabanga ar būtinybė?
Savivaldybės specialistė kėlė klausimą, ar želdynai miesto centre yra prabanga ar būtinybė. Jos teigimu, želdynas mieste reikalingas ne tik akimis paganyti, bet ir mažina triukšmą, oro užterštumą, gali reguliuoti lietaus vandens surinkimą ir nutekėjimą, gali būti kaip apsauginės užtvaros ir pan.
„Sutvarkyta, įrengta erdvė tarnauja socialiniams pokyčiams, tai yra tam tikra kultūrinio identiteto raiška. Kuriama ir ekonominė vertė – žalioji teritorija atrodo patraukliau ir prestižiškiau, želdynai turi ir išliekamąją vertę“, - žaliųjų erdvių privalumus vardijo V. Deveikienė.
Želdynai, anot jos, gali sujungti pastatų grupes, juos paryškinti, meniški želdynai kuria optimistinę nuotaiką. V. Deveikienė pastebi, kad nors ekstensyvių žaliųjų stogų mados Lietuvoje sunkiai skinasi kelią, tokių pavyzdžių jau vienas kitas randasi ir mūsų šalyje. Konferencijos metu ji pateikė žaliųjų stogų nuotraukas Vokietijoje ir Šveicarijoje bei vardijo tokių stogų ekonominę ir ekologinę naudą – žalieji stogai gerina pastatų šilumos izoliaciją, valo orą, gerina ne tik stogo, bet ir viso pastato estetinį vaizdą, slopina triukšmą.
Ar visada aplinkos tvarkymo sprendimai žali? Toks klausimas taipogi buvo iškeltas konferencijos metu. V. Deveikienės teigimu, grožis slypi paprastume, todėl reikėtų vengti visko, kas yra nenatūralu, pompastiška.
V. Deveikienė susirinkusiems konferencijos svečiams pristatė ir dar vieną Europoje plintančią tendenciją, kuri dar į Lietuvą neatėjo. Tai - perdengiami triukšmą keliantys šaltiniai, pavyzdžiui, apželdinamas greitkelis, apželdinamos konversiškos, apleistos teritorijos.
Moteris minėjo ir Prancūzijoje, Paryžiuje, prie Senos įkurtą unikalų objektą – ekologinį, „įdarbintos gamtos“ parką, kurio idėja labai paprasta - gamta pati save išlaiko ir maitina, kuo mažiau kišasi žmogus. V. Deveikienė čia įžvelgė ir tam tikrų sąsąjų su Lietuvos kraštovaizdžiu.
„Lankydamiesi tokio tipo parkuose, matydami, ko siekia Europa, grįždami pas save matome, kad visa tai beveik turime. Reikia tik trupučiuką dar pridėti ranką. Turėtume saugoti tai, ką turime, neieškoti egzotikos renkant augalus, rinktis vietinius augalus, nes taip naudosime kuo mažiau resursų“, - savo pranešimą tokiais žodžiais užbaigė V. Deveikienė.
Architektūros konferencijoje dalyvavęs vokiečių architektas Volkmaras Nickolas taip pat pasidalijo savo mintimis, kad gyventojų populiacijai augant, būtina mąstyti apie miesto erdvių tankesnį apgyvendinimą, tačiau tuo pačiu nepamiršti išsaugoti ir miestų žaliąsias erdves.
