Jame – ne tik geriausio šiemet išrinkto gamtos fotografo Mariaus Čepulio pagauta tylaus karpio šauksmas erelio gniaužtuose akimirka, bet ir dar tuzinas kitų įspūdingų fotografų darbų, tarp kurių įsiterpia ir dvi ryškios moterų Vilijos Visockienės bei Gražinos Sventickienės pavardės.

Išskirtinai GRYNAS.lt konkurso „Gintarinis žaltys“ organizatorius, fotografas Romualdas Barauskas suteikė teisę skaitytojams parodyti visų nominacijų nugalėtojų fotografijas, o norinčius pamatyti ir kitus vertingus fotografų darbus R. Barauskas paragino įsigyti „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2012“ albumą.

V. Visockienė: svarbiausia - netikėtumo įspūdis

Vilija Visockienė nuskynė laurus net dviejose šių metų konkurso kategorijose „Augalijos magija“ bei „Kiti gyvūnai“. Pirmajai kategorijai pateikusi saulašarės fotografiją, o antrajai - žalčio, moteris GRYNAS.lt sakė, kad pirmąjį kadrą nufotografuoti buvo sudėtingiau. Fotografės teigimu, kadrui reikėjo specialaus apšvietimo bei ankstaus kėlimosi.

„Saulašares planavau fotografuoti, ėjau į pelkę, ruošiausi tam, o kiti kadrai buvo labiau atsitiktiniai – pastebi kažką ir pagauni kadrą“, - pasakojo V. Visockienė.

Paklausta, kiek metų domisi gamtos fotografija ir nešiojasi su savimi fotoaparatą, moteris teigė fotografija besidominti nuo jaunystės, tačiau tvirčiau į rankas fotoaparatą paėmė maždaug prieš ketverius metus.

„Valgyti duonos iš to tikrai negaliu. Tai hobis, laisvalaikio praleidimas. Kadangi darbo neturiu, tai galima sakyti visos mano dienos – fotografija, kiti menai, dar esu ir tautodailininkė, todėl kažką darau ir toje srityje“, - pasakojo V. Visockienė.

Pašnekovės teigimu, fotografuojančių moterų yra tikrai nemažai, bet kadangi laukinės fotografijos konkursas dar yra pakankamai jaunas, „gal dar nedrįsta moterys“.
G. Sventickienė
Svarbiausia yra neskubėti – nuvažiuoti, apsižiūrėti, pamatyti, pasvarstyti, kokiu paros metu, koks apšvietimas būna. Jeigu jau randi motyvą, svarstai, kuriuo laiku tau atvažiuoti. Manau, kad apgalvotas, išnešiotas kadras turėtų būti sėkmingas. Bet tam reikia laiko.

„Aš pati visai netyčia sužinojau apie šį konkursą ir nusiunčiau“, - sakė du apdovanojimus šių metų konkurse laimėjusi moteris.

Paklausta, ar pastebinti, kad vyrų ir moterų fotografavimo stilius, objektai laukinės gamtos fotografijoje skiriasi, V. Visockienė teigė, kad gal didelių skirtumų ir nėra, tiesiog vyrai, jos manymu, turi daugiau laisvo laiko atsidėti tokiam hobiui: „Vyrai gali daugiau laiko miške praleisti, - juokėsi fotografė. - Moterims - tai darbas, tai namai, vaikai, o vyrai, manau, yra laisvesni, gali daugiau laiko skirti savo hobiui“.

Anot V. Visockienės, pasakyti geros fotografijos receptą sudėtinga, tačiau ji teigė mananti, kad pirmiausiai gera fotografija turėtų suteikti netikėtumo įspūdį: „Kadangi dabar vos ne kas antras fotografuoja, nestebinti tikrai sunku. Reikia tiesiog daug fotografuoti ir mokėti atsirinkti iš to, ką nufotografavai“.

G. Sventickienė: vertingiausias - apgalvotas ir išnešiotas kadras

Gražiausią kraštovaizdį šiemet nufotografavusi Gražina Sventickienė gavo apdovanojimą iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorės Rūtos Baškytės rankų. R. Baškytės teigimu, fotografės užfiksuotos Kuršių nerijos kopos nors yra yra visiems gerai pažįstamas kraštovaizdis, jis niekada negali pabosti, nes kiekvieną kartą žvelgiant būna vis kitoks. Pati fotografė G. Sventickienė GRYNAS.lt teigė, kad šio kadro užfiksuoti važiavo tikslingai, tai nebuvo atsitiktinis kadras.

„Specialiai važiavau į Kuršių neriją. Mano išvažiavimas buvo porai dienų ir kadrų „prišaudžiau“ nemažai, - juokėsi pašnekovė. - Kaip ir kiekvieną kartą fotografuojant kraštovaizdį reikia arba vėlaus vakaro, arba ankstaus ryto“.
Laimėjusi Kuršių nerijos fotografija, kaip atskleidžia jos autorė, daryta pernai vasarą, kažkur apie 7 valandą ryto.

Kupiškyje gyvenanti moteris teigė, kad iš viso fotografijų konkursui ji pateikė keletą nuotraukų, iš kurių į albumą pateko dvi – Kuršių nerijos kopos ir kraštovaizdis iš aukštapelkės.

G. Sventickienė teigė pati labai mėgstanti makro fotografiją, o fotografuodama kraštovaizdžius mėgsta ieškojimus: „Nesinori vat tai vat kažką pamatei plačiu žvilgsniu, ėmei nuspaudei mygtuką ir viskas. Aš ieškau daugiau detalių. Ši fotografija to neatspindi, bet mane daugiau domina lokalus vaizdelis“.
V. Visockienė
Kadangi dabar vos ne kas antras fotografuoja, nestebinti tikrai sunku. Reikia tiesiog daug fotografuoti ir mokėti atsirinkti iš to, ką nufotografavai.

Visur fotoaparato nešiotis su savimi moteriai nepavyksta, nes ji dirba savivaldybėje, todėl fotografijai gali skirti tik laisvą nuo darbo metą. „Dirbu savivaldybėje, tai sėdžiu nuo ryto 8 val. iki 17 val. be fotoaparato, o jeigu jau kur nors važiuoju, tai tikrai su juo“.

Fotografija pašnekovę domino nuo vaikystės, bet šeimos rūpesčiai užgožė fotografavimo malonumus. „Kai vaikai užaugo, daugiau ir pasinėriau. Ypatingai, kai skaitmeninė fotografija prasidėjo, tai labai patogu. Gal ir kainuoja mažiau, neskaičiuojant pačių aparatų ir objektyvų kainų“.

G. Sventickienė pritarė V. Visockienės išsakytai nuomonei, kad moterų galbūt nėra mažiau fotografuojančių nei vyrų, tiesiog jos yra mažiau drąsios ir daugiau užsiėmusios. Vis dėlto, ji išskyrė pastebinti, kad fotografuojantys vyrai dažniau objektyvą atsuka į urbanistinius peizažus – statinius, architektūrą, o moterys labiau į lyriką, į gamtą.

Paklausta apie geros fotografijos receptą, moteris pamąsčiusi sakė, kad, ko gero, svarbiausia būtų neskubėti. „Nežiūrint į tai, kad turi turėti fotografavimo pagrindus, svarbiausia yra neskubėti – nuvažiuoti, apsižiūrėti, pamatyti, pasvarstyti, kokiu paros metu, koks apšvietimas būna. Jeigu jau randi motyvą, svarstai, kuriuo laiku tau atvažiuoti. Manau, kad apgalvotas, išnešiotas kadras turėtų būti sėkmingas. Bet tam reikia laiko“, - sakė geriausio kraštovaizdžio kategorijoje nugalėjusi G. Sventickienė.