Draudžiama įsigyti namą, bet leidžiama susituokti
Danijos krantus ir vandenis juosia įvairiausio dydžio salos. Jų priskaičiuojama daugiau nei 400, bet gyvenamų – tik apie 70. Dvi didžiosios salos – Grenlandija ir Farerai – turi autonominę vietos valdžią. Kitos, arčiau žemyninės šalies dalies pūpsančios salos, skaičiuoja vis mažėjančius gyventojus. Keliose jų – gyventojų mažiau nei ant rankų pirštų. Dauguma jų – pensininkai arba tik vasarą pailsėti atvykstantys danai. Beje, užsieniečiams įsigyti vasarnamį Danijos salose draudžiama, bet dauguma salų išnaudoja turizmo kortą ir laukia atvykstančių svetimšalių poilsiautojų, siūlydami įvairias pramogas.
Nuo tradicinių plaukiojimų aplink salą, dviračių žygių iki vestuvių organizavimo. Jeigu norėtumėte savo mylimajai pasakyti lemtingąjį taip švyturyje, esančiame Aeroe saloje, tokia ceremonija iš kišenės išvis beveik 5000 litų, norintys sutaupyti gali rinktis santuokos įregistravimą paprastame pastate, tada kaina per pus mažesnė. Be turizmo Danijos salose skatinama atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra. Pavyzdžiui, Samso saloje – vien tik gamtiniai energijos šaltiniai. Vėjo jėgainių ir saulės kolektorių pagamintos energijos užtenka aprūpinti dešimčiai tūkstančių salos namų ūkių, o likusi energijos dalis atitenka žemyninei Danijai.
Salos ramybė be miesto patogumų
Skaro saloje nepamatysite vėjų jėgainių turbinų, neišgirsite Mendelseno maršo, skambančio jaunavedžių turistų porai. Daugiau nei pusvalandį plaukę keltu nuo artimiausio miesto, išlipame visai kitame pasaulyje. Pasitikęs vietos gyventojas Prebenas Sorensenas pakviečia apsidairyti aplinkui: „Pažiūrėkite, aplink mus gamta, paukščiai, gyvūnai, o svarbiausia – tyla.“ Žingsniuodami keliu iš tikro neišgirstame jokio miestams būdingo triukšmo, šurmulio, nematome žmonių. Nors saloje oficialiai 30 gyventojų, bet dalis jų atvyksta tik vasarą. Prebenas dirba mieste, todėl kiekvieną rytą į darbą keliauja keltu. Jam nereikia mokėti už kelto bilietą, kaip ir visų Danijos salų gyventojams.
Skaro saloje nėra parduotuvių, gydimo įstaigų, kavinių. Prieš keliasdešimt metų saloje veikė mokykla, bet buvo nuspręsta keletą šalia esančių salų, įskaitant ir Skaro salą, įtraukti į artimiausio miesto Svendborgo savivaldybę. Nuo tada mokyklinio amžiaus vaikai, kurių šiuo metu saloje keturi, rytais pėdina į keltą. Saloje įrengta savanoriška ugniagesių tarnyba – gyventojai turi nedidelį pastatą, kuriame reikalinga įranga užgesinti gaisrą. Taip pat saloje stūkso bažnyčia, bet pamaldos vyksta tik 8 kartus per metus, specialiai atvykus kunigui.
Dėl paauglio sūnaus – butas mieste
Viena iš saloje gyvenančių šeimų – Korydonai, atsikraustę prieš 12 metų. Iš pradžių jų jaunesnysis sūnus nebuvo patenkintas šiuo sprendimu, dabar šeima negali atsidžiaugti žengus šį žingsnį. „Jokių problemų, jokio triukšmo, rūpesčio dėl pinigų, tiesiog nieko čia nėra ir tai nuostabu“, – apie ramų gyvenimą saloje pasakojo Lene Korydon.
Jos vyras Nylsas antrino žmonai ir prasitarė, kad niekada saloje darbas neveja darbo, o geriausiai jų gyvenimo būdą apibūdina ispaniškas mañana, reiškiantis rytoj, žodis: „Aplink tyla, apsižvalgykite, viskas čia vyksta lėčiau, niekas neskuba.“ O paauglio sūnaus nenoras apsigyventi atskirtoje saloje buvo išsklaidytas. Šeima turėjo nedidelį butą artimiausiame mieste, kur sūnus galėjo pasilikti per naktį, jeigu norėdavo pašėlti su draugais. Dabar šeimai netrūksta parduotuvių, kino teatrų ar kitų miesto pramogų, darbo problema irgi buvo sėkmingai išspręsta.
Pavargus nuo avių – stebėti žmonių į miestą
Lene ir Nylsas Korydonai rūpinasi dviem nepilnamečiais globotiniais – tai jų pagrindinis darbas, todėl jiems nereikia kiekvieną dieną vykti į darbą. Saloje jie augina gyvulius: avis, ožkas, turi bičių avilių, bet išlaikyti ūkį saloje sudėtingiau nei žemyninėje dalyje. „Visą maistą turi atsivežti iš miesto, o ir žemė čia nėra pakankamai gerai“, – pasakojo Korydonų vyriausias sūnus Martinas.
Martinas neseniai persikėlė gyventi su sužadėtine į salą, nors dirba beveik kelis šimtus kilometrų nuo salos nutolusioje Kopenhagoje: „Šešias dienas dirbu slaugu Kopenhagoje, o keturias dienas praleidžiu saloje. Man patinka vykti į miestą, lygiai taip pat gera būti ir saloje. Čia gali tiesiog žiūrėti į avis, o Kopenhagoje keliauju po kavines, susitinki su draugais.“ Martino tėvas Nylsas prasitarė, ką jie su žmona daro, atsibodus stebėti avis: „Čia gali jaustis pakankamai vienišas. Tada vykstame į Svendborgo miestą, nusiperkame ledų ir žiūrime į žmones.“
Nerakinamos durys
Salos bendruomenės gyvenimas skiriasi nuo miesto. Tai patvirtina antropologė Ida Wentzel Winther, pati užaugusi saloje. „Pasitikėjimas tarp salos gyventojų – vienas svarbiausių dalykų. Jeigu jį prarandi, dingsta viena pagrindinių salos gyventojo idėjų“, – apie svarbą sukurti gerus santykius su kaimynais pasakojo antropologė ir pabrėžia, kad salose dėl mažo jų ploto yra svarbu išspręsti kylančias problemas, nes čia žymiai sunkiau negu mieste ignoruoti šalia gyvenančius. Skaro gyventojų pasitikėjimą patvirtina niekada nerakinamos durys ir automobiliai.
Martinas prisiminė, kad pirmaisiais gyvenimo saloje metais, grįžę iš atostogų, rado kaimynės dovanas. „Grįžę ant stalo radome pomidorus. Po kelių dienų kaimynė pasakė, kad buvo užsukusi pasiskolinti kiaušinių ir vietoj to palikusi pomidorus, – juokdamasis pasakojo Korydonų sūnus Martinas ir priduria, – tu priklausai nuo savo kaimynų. Privalumas, kad kartu gali atlikti daug ką, bet tuo pačiu metu gali kilti nesutarimų ir tai gali tapti rimta bėda.“
Sunku įsigyti būstą
Danijos mažų salų asociacija skelbia, kad dauguma namų salose – vasarnamiai. Jų teigimu, nekilnojamojo turto kainos svyruoja nuo 224 iki 379 tūkst. litų. Pastebima tendencija, kad namų kainos vis didėja, o bankai ne itin noriai suteikia paskolas būstui saloje įsigyti. Su šia problema susidūrė ir Martinas. „Kai mes prašėme paskolos, mums atsakydavo, kad tai per daug rizikinga, todėl daug bankų atsisakė suteikti paskolą. Dėl šios priežasties pakankamai sunku įsigyti namą saloje“, – apie sunkumus perkant svajonių namą pasakojo Martinas.
Lise Thilleman, Danijos mažų salų asociacijos atstovė, tikino, kad ši problema jau atkreipė valdžios dėmesį: „Šią bėdą politikai žino, ir supranta, kad tai – rimtas kliuvinys. Tačiau jie negali įsakyti bankams, kam suteiki paskolas, bet, žinoma, jie gali daryti įtaką ir, kiek man žinoma, jau yra tariamasi dėl šios problemos.“
Nykstančios salos
Bankų durų varstymas, prašant pinigų, neskatina jaunų žmonių apsistoti salose, nors gyventojų populiacija jose mažėjanti. Asociacijos atstovė pripažįsta, kad tai jų pareiga paskleisti žinią apie gyvenimą apsuptam tyvuliuojančio vandens. „Daug žmonių nieko nežino apie šias salas, ar ten iš vis įmanoma gyventi. Mūsų pagrindinė užduotis paversti mažas salas matomas, kad kiekvienas suaugęs danas žinotų: jose gyvena žmones ir ten galima gyventi“, – kalbėjo asociacijos atstovė L. Thilleman.
Mokslininkas Gormas Horste nebijo, kad mažos salos išnyks iš Danijos žemėlapio: „Mes turime daugybę turtingų pensininkų, kurie vis dar gali pakeisti gyvenamąją vietą ir tam tikra jų dalis pasirinks gyvenimą salose bent keletą metų.“ Anot mokslininko, žmonių populiacija salose padidėtų ir leidus pirkti nekilnojamąjį turtą užsieniečiams, pavyzdžiui, Danijos salos atrodo ypač patrauklios vokiečiams.
